Pavadinimas užkaitino klausytojus

Savaime suprantamu, gražiu mūsų gyvenimo reiškiniu tampa Kėdainių M. Daukšos viešo­sios bibliotekos tradicija suorganizuoti ir pakviesti miesto visuomenę į susitikimus su dailininkais, fotografais ir rašytojais ar kitokiais menininkais bei visuomenės veikėjais.

Tokiu būdu ne tik atvykstantys svečiai, bet ir miestiečiai turi progų pabūti jaukiose, bene gražiausiose Kėdainių senamiesčio erdvėse ir taip pat, tai svarbiausia, pasidžiaugti atvykstančių svečių kompanija ir betarpiškai pabendrauti, panirti į svečių minčių ar jausmų pasaulį.

Štai aną ketvirtadienį, gegužės 27 dieną, bibliotekos jaunimo skaityklų skyriuje apsilankė „Mirusių poetų draugija“ – jonaviečiai poetai dr. Ramūnas Čičelis, Tomas Vyšniauskas, Feliksas Paulauskas, Mindaugas Švėgžda ir Marius Glinskas. Jie nardino savo klausytojus į nuostabius penkių savitų poetinių pasaulėvaizdžių vandenis.

Kaip klausytojas galėtų nepanirti į poezijos pasaulį, jei jau vien draugijos pavadinimas savo mįslingumu užkaitina ir įjungia vaizduotę, o kur dar pats pakylėtas, sudvasintas deklamavimas, ritmai, eilių saskambiai. Jau eidamas į susitikimą dėlioji galimus atsakymus, mėgini atspėti, apie kokią mirusių poetų draugiją kalbama: ar tai draugija „gerų“ poetų, nes jie jau mirę, tartum legendiniai dailininkai staiga pasidarę labai geri, kai jau išlydėti į paskutiniąją. Gal tai visgi kompanija mistikų, kurie, pavyzdžiui, Oskaras Milašius, pagal tiesiogiai jį pažinojusiųjų pasakojimus, sugebėdavo bendrauti su jau kažkada seniai mirusiais poetais? O gal tai ypatingų poetų klubas, kurie kaip šamanai geba išgirsti medžių, žolių, vėjų ar vėlių kalbą? O gal jie rašo kokias nors „Galgenlieder“, t. y. pakaruokliškas, dainas? Žodžiu, klausimų dėl pa(si)vadinimo daug, ir jie neatsakyti. Susitikimas su klubo nariais taip ir prasidėjo nuo klausimo apie jų draugijos pavadinimą.

Anot humanitarinių mokslų daktaro Ramūno Čičelio, draugija taip pavadinta dėl dviejų motyvų. Dėl aliuzijos į filmą „Mirusių poetų draugija“ (,,Dead Poets Society, 1989 m., JAV), kurį kolegos jonaviečiai matė ir aptarinėjo praėjusį rudenį, ir dėl užuominos į tai, kad rašydamas poetas ne tik praranda savo laiką, bet ir „pasidalija savo gyvybinėmis jėgomis“, kitaip tariant, jo gyvasties dalis yra prarandama ar miršta.

Tokia erdvė ypač tiko ,,Mirusių poetų draugijai“.

Vėliau, jau po susitikimo, susipažinus su minėto filmo turiniu, paaiškėjo, dėl ko Ramūnas Čičelis įvadiniame žodyje kalbėjo apie jų draugijos bičiulių siekį priešintis nusistovėjusioms neoromantinės poezijos kūrimo tradicijoms – „dainuškų kūrimui“. Draugijos kredo būtų – ne atkartoti tradiciją, bet ją interpretuoti, žvelgti į viską savitu žvilgsniu. Šiuo požiūriu, vertinant jonaviečių pateiktą poetinę kūrybą, galima pasakyt, kad visi autoriai, gal nevienodu mastu, bet tikrai yra nutolę nuo neoromantinių poetinių tradicijų. Girdėjosi kitoniški ritmai, sąskambiai, buvo mažai arba išvis nebuvo rimais grįstos eilėdaros. Žinoma, teminiu požiūriu tradicijoms nepasiduoti yra žymiai sunkiau, nes tokios temos, kaip meilė, Dievas, gyvenimo džiaugsmas ar skausmas, gyvenimo prasmė, rodosi, yra amžinos.

Autoriai, kurie yra gana žinomi poezijos mylėtojams, atrodo, visi yra išleidę po vieną ar kelias knygas, ne tik paskaitė savo kūrybos eilių, bet ir beveik visi pasidalino savo prisiminimais apie pirmuosius ar šiaip įsirėžusius atmintyje įspūdžius apie Kėdainius kaip labai reikšmingą vietą jų ir net viso krašto gyvenime. Dažnu atveju skaitomi eilėraščiai parinkti taip, kad savo poetinio vyksmo vietomis būtų kuo artimesni Kėdainių kraštui, kaip Ramūno Čičelio eilėraštis „Nevėžio pakrantėmis“, tikriausiai ypač šiltai priimtas, ar Mariaus Glinsko „Atsivėrimas (miesto)“, kur turima omenyje kėdainiečių kaimynė Jonava. Tomas Vyšniauskas paskaitė ne tik savo, bet ir jam patikusio gruzinų poeto Georgio Lobžanidzės eilėraštį „Susipažinimas“. Feliksas Paulauskas, kurio talentų kėdainiečiams pristatinėti nereikia, nes tikriausiai visi Kėdainiai jį pažįsta iš tiesioginio bendravimo su juo, gražiai pagal aukščiausius deklamavimo meno standartus pristatė visą šūsnį savo haiku trieilių bei perskaitė savo kolegos Mariaus Glinsko eilėraštį „Ketvirtas Karalius’’.

Mindaugas Švėgžda paskaitė keletą savo eilėraščių iš savo, jei neklystu, paskutinės knygos „Geltona ornamentika“. Gal ir labai subjektyviu mano požiūriu, Mindaugas tikrai charakteringas „Mirusių poetų draugijos“ narys; jis, pasiskolinant to paties pavadinimo filmo aliuziją, yra gerai įsižiūrėjęs į jau išėjusių poetų veidus…

Norėčiau rekomenduoti poetinio žodžio mylėtojams ar šiaip visiems besidomintiems ne tik susitikti su šios draugijos nariais, kai jie kur vėl rinksis, bet taip pat pasižiūrėti minėtą kino filmą, kuris ir pasakoja, kada ir kur tokia draugija buvo susiėjusi pirmą kartą ir kodėl pats filmas taip intriguotai pavadintas.

Jonas Stankevičius
Jono Stankevičiaus ir Laimos Žilytės nuotraukos

Panašios naujienos

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.