Prieš kurį laiką Akademijos gimnazijos Miegėnų skyriuje susibūrė turizmo būrelis „Žygeivis“. Pradžioje – kiek vangiau įsisiūbavęs, šiuos mokslo metus jis užbaigė triukšmingai: būrelio sąskaitoje – jau 5 nelengvi žygiai, arba beveik šešios dešimtys kartu įveiktų kilometrų per šaltį, lietų, vandenį, lauko keliukus ir pievas, lydimų neįkainojamų pamokų ir patirčių.
„Kai pati paklausiu, kodėl vaikai apskritai eina į žygius su manimi, jie sako, kad net ir patys nežino.
„Kartais, būna, tingim, bet niekada nesigailim, nes kiekvienas žygis būna vis kitoks, todėl negaila nė vienos praleistos minutės“, – sako jie. O man tai girdint džiaugiasi širdis.
Džiaugiuosi, kad vaikai eina – juk žygiai mūsų vaikams yra ne tik fizinis iššūkis, bet ir labai svarbi emocinė, kaip ir socialinė patirtis“, – sako Akademijos gimnazijos Miegėnų skyriaus socialinė pedagogė Žydra Misevičienė.
Žydra – turizmo būrelio „Žygeivis“ sumanytoja ir įkūrėja.
Per devynerius metus trunkantį socialinės pedagogės darbo Miegėnuose stažą ji spėjo pažinti ne tik mokyklos bendruomenę, bet ir išgirsti daugybę vaikų istorijų.
Šiandien su „Kėdainių muge“ Žydra dalijasi savo patirtimi ir patarimais, kaip šiame technologijų ir išmaniųjų įrenginių ekranų pasaulyje vaikus sudominti aktyvia užklasine veikla.
Aktyvus pilietiškumo ugdymas – žygiuojant
– Žydra, pradėkime nuo šviežiausio jūsų kompanijos žygio „Samaningi kilometrai“, vykusio Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną. Šia proga Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos šaulių sąjunga kvietė kraštiečius į masinius žygius Laisvės kovotojams atminti. Vienas tokių vyko Krakių apylinkėse, kur miegėniškių dalyvavo gausus būrys. Kokie jūsų ir moksleivių įspūdžiai po „Samaningų kilometrų“?
–Įspūdžiai po „Samaningų kilometrų“ – labai stiprūs ir prasmingi, nes žygis tikrai nebuvo lengvas. Dalyvavo įvairaus amžiaus mokiniai – nuo 5 iki 10 klasės. Jų fizinis pasirengimas skirtingas, tad kai kam pritrūko jėgų ar sušlapo batai, tačiau visi ėjome drauge. Vieni kitus palaikėme, padrąsinome, padėjome, kai reikėjo (šypteli).
Tas bendrumo jausmas tik dar labiau sustiprino mūsų komandą. Ypač didžiuojuosi mokiniais, kurie viso žygio metu nešė Lietuvos trispalvę ir istorinę vėliavą – tai jau tampa mūsų tradicija, kai dalyvaujame patriotiniuose žygiuose.
Tokiu būdu vaikai išmoksta, kad vėliava – ne tik tautos simbolis, bet ir atsakomybė. Jie ją neša pagarbiai, rūpinasi, kad būtų laikoma tinkamai – tiesiai, švariai, oriai. Šis žygis buvo ypatingai prasmingas – juk prisilietėme prie gyvos istorijos.
– „Samaningi kilometrai“ – jau 5-asis jūsų būrelio įveiktas iššūkis. Kokius takus anksčiau teko praminti su jaunimu?
– Per kiek daugiau nei metusmūsų komanda nuėjo ne vieną dešimtį kilometrų – tiek pažintiniais, tiek istoriniais takais. Kiekvienas žygis buvo skirtas svarbiai datai ar prasmingai temai.
Jeigu jau užsiimtume matematika, tai, ko gero, iš viso kartu esame įveikę beveik 60 km.
Mūsų žygiai visada būna apie 10–15 kilometrų, atsižvelgiant į vaikų amžių ir galimybes. Tokia distancija leidžia dalyvauti ir jaunesniems, ir vyresniems mokiniams, suteikia iššūkį, bet kartu – ir džiaugsmą įveikus kelionę.
Praėjusiais metais, minint Pasaulinę autizmo supratimo dieną, įveikėme 10 km atkarpą „Camino Lituano“ keliu Jonavoje – tai buvo ne tik žygis, bet ir bendrystės patirtis kartu su kitomis bendruomenėmis. Vėliau organizavome pažintinį 8 km distancijos žygį Lietuvos kariuomenės dienai paminėti – patys sudarėme maršrutą, supažindinome mokinius su kariuomenės istorija, simbolika ir vertybėmis.
2025 m. žygiavome jau tris kartus – visi jie susiję su mūsų tautos kovomis už laisvę ir nepriklausomybės paieškomis. Be miško brolių pagerbimo einant 15 „samaningų kilometrų“ gegužę, vasario 16-ąją taip pat patys suplanavome ir įgyvendinome tokios pat distancijos Laisvės žygį, skirtą Valstybės atkūrimo dienai.
Kovo 11-ąją dalyvavome Kėdainiuose vykusiame žygyje „Po laisvės vėliava“, skirtame Laisvės 35-mečiui – tai buvo šventiška, patriotinė ir labai įkvepianti 8 km patirtis.
Jėgų išbandymas ir komandos formavimo elementai
– Žydra, kaip manote, kuris žygis iki šiol jūsų moksleiviams patiko labiausiai arba paliko didžiausią įspūdį?
– Turbūt nė vienas žygis negali būti išskirtas kaip vienintelis mėgstamiausias – kiekvienas paliko savo nepamirštamą pėdsaką.
Vis dėlto „Samaningi kilometrai“ labai įsiminė dėl gausybės iššūkių: miško takus mynėme lietuje ir žvarbiame vėjyje, pakalnės ir kalniukai kaitino padus, ypač daug emocijų ir juoko dovanojo šaltas upelio vanduo (šypteli). Ir nors žygis nebuvo lengvas, bet stebėti, kaip mūsų vaikai vieni kitus palaiko ir kartu įveikia kliūtis, buvo įkvepiantis reginys. Visus pojūčius dar labiau sustiprino jausmas, kad kartu su mumis žygiavo net 600 žmonių.
Šiais metais pradėjome patys sudarinėti žygių maršrutus.
Iš maršrutų, kuriuos planavome savarankiškai, išsiskiria vasario 16-osios žygis „Mes lengvų kelių neieškom!“. Toje apie 15 km ilgio trasoje – per Paberžę, Užupę, Bakainių piliakalnį, Surviliškį ir kabantį tiltą per Nevėžį – ėjome sparčiu žingsniu, nuolat bandydami savo jėgų ribas.
Papildomo tvirtumo suteikė sutiktų žmonių šypsenos ir pravažiuojančių automobilių mojavimai bei palaikymas (šypteli).
– Jau minėjote, kad būrelio veikloje dalyvauja įvairaus amžiaus jaunimas. Papasakokite daugiau apie „Žygeivio“ branduolį.
– Mūsų turizmo būrelio „Žygeivis“ branduolį iš tiesų sudaro įvairaus amžiaus mokiniai – nuo 5 iki 10 klasės. Tai yra pagrindiniai dalyviai, kurie aktyviai prisijungia prie žygių ir kitų veiklų.
Kiekvienais metais grupė šiek tiek keičiasi, bet išlieka nuolatiniai entuziastai, kurie su nekantrumu laukia naujų žygių.
Vaikai būrelį renkasi patys, nes jiems patinka gamta, judėjimas ir aktyvios veiklos. Džiaugiuosi, kad būrelio nariai palaiko vienas kitą, padeda sunkesnėse situacijose ir visi kartu įveikia žygių maršrutus.
Būrelyje turiu tokių vaikų, kurie dalyvavo visuose penkiuose žygiuose: šeštokai Matas, dar vienas Matas, Karina, Darijus ir Ernestas; septintos klasės mokinės Ema ir Emilija, devintokai Vakaris ir Ugnė, dešimtokės Gabrielė ir Gerda; na o penktokė Austėja turi tiek energijos, kad užtenka ir kitiems komandos nariams (šypteli).
Labai didžiuojuosi visais savo vaikais.
– Gal kartais žygiuoti vaikai ir pritingi, tačiau pasiekus finišą apima daugybė šiltų jausmų. Kaip manote, be fizinio aspekto, kuo žygiai naudingi Miegėnų jaunajai kartai?
– Kaip socialinė pedagogė, matau, kad žygiai mūsų vaikams yra ne tik fizinis iššūkis, bet ir labai svarbi emocinė ir socialinė patirtis. Tai laikas, kai vaikai ištrūksta iš kasdienybės, susitinka su draugais, patiria bendrystę ir mokosi rūpintis vieni kitais.
Žygiai padeda jiems įveikti sunkumus, atrasti savo jėgas ir pasitikėti savimi.
Be to, šie bendri žygiai mus labai suartina. Kiekvienas įveiktas kilometras tampa mažyte pergale ne tik fizine, bet ir dvasine prasme. Žygiai ugdo vaikų atsakomybę, moko kantrybės ir ryžto.
Man labai svarbu, kad šios patirtys ne tik ugdo kūną, bet ir padeda jauniems žmonėms jaustis saugiais, priimtais ir svarbiais. Tai – mažos, bet reikšmingos pamokos, kurios, tikiu, palieka pėdsaką jų gyvenimuose.
Draugystė su moksleiviais – ne draudimais, o pasitikėjimu grįsta
– Miegėnų bendruomenė Kėdainių rajone labai stipriai išsiskiria savo vienybe. Ko gero pirmiausia dėl to, kad esate tokie nedideli, tad nieko kito ir nelieka – tik vienytis ir palaikyti vienas kitą. Sakykite, kaip mokyklos ir paties kaimelio bendruomenė žiūri į „Žygeivio“ veiklą?
– Visa mokyklos bendruomenė, ypač kolegos, labai palaiko mūsų žygius. Mokytojos Inga Kacevičienė, Vilma Sinickienė ir Daiva Galvanauskienė ne tik padeda organizuoti, bet ir pačios prisijungia – žygiuoja kartu, kurdamos draugišką ir motyvuojančią atmosferą vaikams.
Taip pat labai džiaugiuosi mūsų gimnazijos administracija, kuri sudaro visas galimybes vaikams dalyvauti žygiuose net ir savaitgaliais. Jų supratingumas ir palaikymas leidžia vaikams saugiai ir smagiai leisti laiką gamtoje, o mums – organizuoti šias prasmingas veiklas.
Tai labai svarbu, kad žygiai taptų nuolatine ir laukiama tradicija (šypteli).
– Ne paslaptis, kad įvairūs žygiai – o ypač valstybei svarbiomis progomis – vyksta laisvomis dienomis arba savaitgaliais. Išduokite paslaptį: kaip užnorinti jaunimą kažką kartu veikti ne pamokų laiku? O galbūt galioja sena gera taisyklė apie užkrečiantį gerą pavyzdį, t. y. siekiant motyvuoti vaikus vienu svarbiausių faktorių tampa paties pedagogo asmenybė?
– Aš pati labai mėgstu žygiuoti, todėl natūraliai noriu perduoti šią aistrą ir vaikams, ir kolegoms. Stengiuosi ne tik atrasti, organizuoti įdomius žygius, bet ir sužavėti juos pačiu žygiavimo džiaugsmu. Ieškau bendraminčių, kurie norėtų ir galėtų kartu dalintis patirtimi, motyvuoti vieni kitus ir kurti šiltą, aktyvią bendruomenę.
Manau, kad kai pats tiki tuo, ką darai, tada lengviau uždegti ir kitus.
Be galo džiaugiuosi smalsiais ir gyvybingais mūsų mokyklos pradinukais, kurie po truputį atranda žygiavimo džiaugsmus.
– Nors technologijos suteikia daugybę privalumų, tačiau jos pasižymi ir ne tokiais pozityviais niuansais, pavyzdžiui, ilgos ekranuose vaikų praleidžiamos valandos. Gal turite patarimų, kaip jaunimą „ištraukti“ iš ekranų ir išsivesti tikrą pasaulį?
–Jaunimą paskatinti atsitraukti nuo ekranų padeda ne draudimai, o įdomios ir smagios veiklos gamtoje, kuriose jie gali patirti nuotykių ir būti kartu su draugais. Kai žygiai tampa įdomūs ir kupini bendrystės, vaikai noriai prisijungia.
Labai svarbus ir pedagogo entuziazmas – kai pats degi tuo, ką darai, tai ne tik uždega vaikus, bet ir padeda jiems atrasti džiaugsmą gamtoje, drąsiai žengti žygio takais ir jaustis puikiai.
Dažnai patys vaikai nustemba, kaip greitai prabėgo diena, o į telefoną pasižiūri tik trumpam, skaičiuodami nueitus kilometrus. Tokie momentai parodo, kad gamtoje praleistas laikas gali būti tikrai įdomus ir vertingas.
– O koks kitas žygis ir kur numatytas „Žygeivio“ kalendoriuje?
– Kažkur savo apylinkėse. Vaikai sakė primins man, nes buvau pažadėjusi (šypteli). Tai prieš naujus mokslo metus tikrai pražygiuosime.
Galerijoje – akimirkos iš Miegėnų turizmo būrelio „Žygeivis“ nuotykių (Asmeninio archyvo ir Lietuvos šaulių sąjungos nuotr.)
