Metų mokytoja A. Krapikienė: „Reikėtų brandesnio visuomenės požiūrio į mokytoją“

Šiandien ji vėl ta pati pirmokų ,,Atžalyno“ gimnazistų auklėtoja, trečiokų ir ketvirtokų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Asta Krapikienė. Tarsi niekas nepasikeitė – tik garbingas įvertinimas tapus Kėdainių krašto „Metų mokytoja 2022“ suteikė didesnę atsakomybę ir įsipareigojimą.

,,Negaliu nuleisti rankų ir dirbti mažiau negu dirbau“, – prisipažino A. Krapikienė, beveik trisdešimtį metų dirbanti šioje mokykloje. Ją, beje, prieš 35-erius metus baigė ir pati. Pro kabineto langą ji kasdien žvelgia į su metų laikais besikeičiantį ąžuoliuką, kurį su klasės draugais sodino paskutinio skambučio proga.

– Pasibaigus šventei, kurios metu buvote paskelbta Kėdainių krašto metų mokytoja, nutilus plojimams, gal ir nuvytus gėlių puokštėms vėl teko pasinerti į darbų kasdienybę. Bet vis tik kas nuo tos akimirkos pasikeitė Jūsų gyvenime? Kaip reagavo Jūsų kolegos, mokiniai?

– Noriu pasidžiaugti, kad gėlės ilgai nenuvyto ir džiugino akį. Sulaukiau daugybės sveikinimų – netgi ir visai netikėtų. Tai yra labai malonu. Pastebėjau, kad kai kurios renginyje buvusios kolegės sveikindamos netgi braukė ašarą – tai man labai jautri akimirka.

Kad mokinys mylėtų knygą, priklauso ne tik nuo mokytojo. Jei namie nėra meilės knygai, mokytojui įskiepyti meilę žodžiui yra sudėtinga.

Kitą dieną pirma pamoka buvo pirmokų auklėtinių. Jie įteikė nuostabią gėlių puokštę, pasveikino ir ištarė šiltus žodžius: „Mes labai džiaugiamės, kad turime jus.“

Žodžiu ir plojimais sveikino ir kiti mokiniai, kuriuos mokau. Vienos klasės mokiniai prašė papasakoti apie savo, kaip mokytojos, kelią, tad pildžiau jų norą. O darbai liko tie patys: pamokos, ruošimasis būsimiems konkursams, mokinių darbų taisymas.

– Grįžkime į Jūsų darbo pradžią arba dar anksčiau, kada apsisprendėte tapti mokytoja. Kas paskatino?

– Mokytoja norėjau būti dar besimokydama mokykloje. Jei gerai pamenu, toks noras atsirado dar pradinėse klasėse. Šeimoje pedagogų nėra, tad turbūt reikia sakyti, kad čia yra mano pašaukimas. Be abejonės, savo gyvenimo kelyje sutikau ne vieną puikų pedagogą, nepamenu nė vieno mokytojo, kuriuo būčiau nusivylusi.

– Kodėl pasirinkote lietuvių kalbą ir literatūrą?

– Pirmiausia, aš mėgau skaityti, o skaitydamas žmogus dar ir mokosi. Juk knygose tiek gyvenimiškų situacijų, tiek pamokų. Skaitydamas įsijauti į personažų gyvenimą, drauge išgyveni ir sielos katarsį. Be to, gimtoji kalba – vertybė, o mokėti taisyklingai rašyti – prioritetas. Turėjau puikius mokytojus lituanistus – K. Muzikevičių, tiesa, trumpą laiką, D. Tumelionienę, B. Kvederienę, A. Stankevičienę, J. Mažeikienę, kuri dabar yra ir mano kolegė.

– Ar Kėdainiai Jūsų gimtasis miestas? Kas lėmė pasirinkimą dirbti Kėdainiuose?

– Taip, čia gimiau, čia baigiau tuometinę Kėdainių 2-ąją vidurinę mokyklą, vėliau tapusia ,,Atžalyno“ gimnazija. Esu namų žmogus, prieraiši prie gimtosios vietos.

Mokytoja norėjau būti dar besimokydama mokykloje. Jei gerai pamenu, toks noras atsirado dar pradinėse klasėse.

– Kada dirbti buvo sunkiau – darbo pradžioje ar dabar?

– „Atžalyne“ kaip mokytoja pradėjau skaičiuoti jau dvidešimt devintą rugsėjį. Sakyčiau, darbo pradžia buvo sunkesnė. Neturėjau patirties, todėl lydėjo nesaugumo, nepasitikėjimo jausmas, reikėjo ieškoti būdų, kaip tinkamai dirbti.

– Ar prisimenate savo pirmuosius mokinius?

– Taip, prisimenu savo pirmuosius auklėtinius, prisimenu jų, tuometinių penkių penktokų, veidus. Galėčiau ir jų vardus bei pavardes pasakyti. Galbūt paklausite, kodėl tik penki? Pradėjau dirbti ne mieste, o vienoje iš rajono mokyklų, kur mokinių, žinoma, buvo mažiau.

– Kaip vertinate mokinių pasirinkimą tapti pedagogais, gal tarpe jų yra ir lietuvių kalbos mokytojų?

– Žinoma, sveikintinas dalykas, kad renkasi tapti pedagogais. Mokytojo duona sunki, bet drauge tai nerutininė profesija, skatinanti nuolat būti pasitempusiam. Džiaugiuosi, kad būtent šiemet viena mano buvusi mokinė baigė VU lituanistikos studijas, nors kol kas nemokytojauja, dirba žurnaliste.

– Ar šiandieninį mokinį, savo gyvenimo neatsiejantį nuo išmaniųjų technologijų, kai neretai jo prioritetu tampa užsienio kalbų mokėjimas, lengva sudominti lietuvių kalba ir literatūra?

– Nėra lengva. Gaila, bet yra ir taip, kad užsienio kalbą geriau moka nei gimtąją. O moderniosios technologijos daro blogą įtaką gimtajai kalbai, nes dėl nuolatinio rašymo nelietuviškais rašmenimis labai kenčia mokinių raštingumas. Kad mokinys mylėtų knygą, priklauso ne tik nuo mokytojo. Jei namie nėra meilės knygai, mokytojui įskiepyti meilę žodžiui yra sudėtinga. Dar ir nuo paties mokinio asmenybės priklauso, kiek jam svarbi literatūra. Yra taip, kad, žiūrėk, nelabai mokinys skaito, o po kelerių mokyklos baigimo metų pasako: „Pradėjau skaityti, pasirodo, kaip įdomu.“

– Kokią knygą šiandien skaitote Jūs pati?

– Šiandien baigiu skaityti Chris Carter „Skambutį“.

– Jūsų mokiniai valstybinio brandos egzamino būna įvertinti ir šimtukais. Per visą pedagoginį darbo stažą turbūt tokių mokinių suskaičiuojate nemažą būrį?

– Būrio nėra, nes gauti 100 balų už lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą yra sunkoka. Galiu pasidžiaugti, kad vieno mano 2018 m. mokinio darbas puikuojasi kaip pavyzdinis Nacionalinės švietimo agentūros tinklapyje. Šiais metais vieno mano mokinio žinios buvo įvertintos 100 balų.

Mokinys su mokytoju turi glaudžiai bendradarbiauti. Abu turi daug dirbti.

– Kaip Jums pavyksta pasiekti puikių rezultatų?

– Rezultatą pasiekti galima tada, kai mokinys pats nori, klausia, dirba. Be juodo darbo nebus rezultato. Mokinys su mokytoju turi glaudžiai bendradarbiauti. Abu turi daug dirbti.

– Norėdama sudominti mokinius, jiems vedate pamokas netradicinėse vietose. Papasakokite apie tai plačiau.

– Visų pirma norisi, kad mokiniai žinotų savo gimtąsias vietas, todėl vežame mokinius į Paberžę, 1863 metų sukilimo muziejų. Apsilankę čia mokiniai lavina savo žinias apie istorinį XIX a. kontekstą, kuris reikalingas nagrinėjant literatūrą. Būtina supažindinti su Č. Milošu, jo gimtine Šeteniuose, tad dvyliktų klasių mokiniai lankosi šioje vietoje. Dar vykstame į spektaklius, kurie yra pastatyti pagal programinius kūrinius ir ne tik.

– Ar mokytojo profesija šiandien pakankamai vertinama, ko labiausiai trūksta, kad ji būtų daugiau gerbiama?

– Mokytojas yra visko pagrindas. Apie mokytojo profesiją kalbama daug, bet nemanau, kad ji būtų vertinama pakankamai. Kartais išgirstu sakant, kad mokytojas turi daug atostogų, darbą pabaigia anksčiau. Kur anksčiau? Mokykloje? O ar matoma, kiek mokytojas dirba po pamokų? Turbūt sunku patikėti, kad dažnai mokytojo darbo diena prasideda, kaip ir daugelio, 8 val. ryte, o baigiasi tada, kai jau einama vakare miegoti?

Tai ne ta profesija, kai, uždaręs darbo kabineto duris, esi laisvas. Reikėtų brandesnio visuomenės požiūrio į mokytoją, lengvinti darbo sąlygas. Kad mokytojas tikrai visavertiškai atliktų savo darbą, reikia mažesnio krūvio ir – pasakysiu paprastai – tinkamo atlygio už darbą.

– Kokia Jūsų šeima? Žinau, kad turite dukras dvynes, nė viena iš jų nepasuko Jūsų keliu. Ar norėjote, kad jos būtų pasirinkusios pedagogo profesiją?

– Mano šeimoje – keturi asmenys: vyras ir dukterys dvynės, kurios jau baigusios mokslus, abi baigė KTU. Dirba, tik nė viena nepasirinko mokytojos kelio. Aš norėjau, kad jos eitų tuo keliu, kuris joms patinka, kad būtų laimingos dėl savo pasirinkimo. Man svarbiausia, kad artimiausi žmonės būtų sveiki ir laimingi, o norai jau kaip nors. Dirbdama atsakingą mokytojo darbą, jaučiu didelį šeimos palaikymą.

– Kokias gyvenimo vertybes, be dalykinių žinių, diegiate savo ugdytiniams?

– Svarbiausia, kad būtų puoselėjama empatija, atjauta, pareigingumas, atsakomybė, teisingumas, nuoširdumas, bendražmogiškosios vertybės. Tai yra mano prioritetas.

– Kaip leidžiate laisvalaikį, kaip atsipalaiduojate, pailsite nuo darbo?

– Laisvalaikio turiu labai mažai. O kai jo yra, bendrauju su šeima, draugėmis, skaitau, kartais, kai būna įkvėpimas, mezgu. Patinka keliauti. Neįsivaizduoju vasaros be Lietuvos pajūrio, todėl per vasaros atostogas stengiuosi kelis kartus apsilankyti pajūryje.

– Ko savo mokiniams linkite per paskutiniąją pamoką?

– Kadangi literatūra – mano gyvenimo dalis, tai remdamasi ja ir tariu palinkėjimus iš A. de Sent Egziuperi „Mažojo princo“, V. Mykolaičio-Putino, V. Mačernio kūrybos. Šiemet savo buvusiems dvyliktokams palinkėjau, kad į kiekvieną aušrą jie žiūrėtų kaip į gyvenimo pradžią, kad kiekvieną gyvenimo akimirką paženklintų koks nors doras poelgis, pergalė prieš save, kad būtinai tikėtų sėkme, kad saugotų ir puoselėtų savo vidinę šviesą.

– O ko šiandien palinkėtumėte sau?

– Sau palinkėčiau rasti daugiau laiko pailsėti, stengtis neskubėti, kantrybės ir sėkmės.

A. Raicevičienės ir asmeninio archyvo nuotraukos