Kultūros dienos proga, balandžio 15-ąją, Akademijos kultūros centre paskelbus Kėdainių rajono savivaldybės organizuojamo konkurso „Kultūros versmė“ laureatus, Metų kultūros darbuotojos apdovanojimas už aktyvų profesionalių, išskirtinių renginių organizavimą, projektų įgyvendinimą, patriotizmo ir istorinės atminties puoselėjimą įteiktas Kėdainių kultūros centro renginių režisierei Astai Bartkuvienei.
,,Kėdainių mugės“ pokalbis su laureate apie pasirinkimą tapti režisiere, daugiau nei trisdešimties metų darbo patirtį, iššūkius, pamokas bei jausmą, kurį ji pati išgyvena, stovėdama rampų šviesoje.
Koks buvo jausmas sulaukus šio įvertinimo?
Mane aplankė dvejopi jausmai. Išgirdusi savo pavardę, pasijutau labai nejaukiai. Tas dėmesys, viešumas…
Matyt esu visiška intravertė, nors atrodo labai keista, nes daugiau nei 30 metų stoviu scenoje, prie kurios turėčiau būti įpratusi.
Šio apdovanojimo tikrai nesitikėjau. Įsivaizdavau, kad tai yra mano darbas, kurį aš turiu atlikti gerai. Tai kokie dar gali būti apdovanojimai ?
Kai po keleto dienų šį įvykį ,,prisijaukinau“, daug apie tai galvojau, pasidarė smagiau – buvo įvertintas ir pastebėtas ne tik mano darbas, bet ir mano kolektyvo darbas. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi.
Mūsų darbo specifika apibūdinama labai tinkamu posakiu: ,,Vienas lauke ne karys“. Jeigu aš turiu sumanymą, prie jo įgyvendinimo prisideda visa mūsų profesionali kūrybinė komanda. Tik taip pasiekiamas geriausias rezultatas.
Kuklinatės nesureikšmindama savo darbo, tarsi šis apdovanojimas būtų skirtas visai jūsų komandai?
Kėdainių kultūros centre, mieste, esame 18 žmonių komanda – ir visi esame stipraus, fantastiškai kūrybingo, profesionalaus, puikiai veikiančio aparato dalys. Visi labai reikalingi ir svarbūs. Kiekvienas turime savo pareigas, bet vienas nuo kito labai priklausome ir papildome. Vardan galutinio rezultato – gero renginio.
KKC kolektyvas. 
A. Bartkuvienė – „Kultūros versmės” 2024 m.laureatė.
Kelerių metų darbo stažą šiandien skaičiuojate?
Dirbu daugiau nei tris dešimtis metų.
Ar esate kilusi iš šio krašto?
Esu kilusi iš Žemaitijos, kėdainiete tapau, kai tėvai persikėlė į Kėdainių kraštą. Daug metų buvau josvainietė, ten iki šiol gyvena mano tėvai. Aš pati baigiau tuometinę Josvainių vidurinę mokyklą. O paskui atsitiko Kėdainiai!
Kur iš Josvainių toliau suko jūsų kelias?
Išvažiavau į Vilnių, labai norėjau būti scenoje, vaidinti, organizuoti. Stojau į Lietuvos Muzikos ir teatro akademiją, tuomet buvusią Lietuvos valstybinę konservatoriją, bet iškritau iš antro turo.
Su manimi, tais metais stojo pirmieji Keistuolių teatro aktoriai – šiauliečiai Aidas Giniotis, Ilona Balsytė ir kt. Mes vienu traukiniu Klaipėda – Vilnius važiavome į stojamuosius ir kartu dainavom jų firminę dainą ,,Riešutų žydėjimas“. Jie tada įstojo, o aš ne.
Pasirinkau kitą meno mokslo vietą ir be konkurso įstojau į tuometinę Vilniaus kultūros mokyklą, dabartinę Vilniaus kolegiją, studijuoti dramos režisūrą.
Mano specialybės dėstytoja buvo, dabar jau šviesios atminties, Marija Misiūnaitė. Tai buvo žmogus legenda. Režisierė, dėstytoja. Ji buvo griežta, teisinga, savo darbui atsidavusi profesionalė. Mums, savo mokiniams, atidavė visą save.
Aš dėkinga likimui, kad būtent pas šitą specialybės dėstytoją mokiausi. Mes ir vaidinom, ir bendravom, ir pažinom. Pažinom ne tik pasaulį, bet ir save. Galvoju, kokia aš laiminga, kad šalia manęs visada buvo ir dabar yra gražių, didžių žmonių, kuriuos aš vadinu savo mokytojais.
Ar įgijusi profesiją planavote, kad savo žinias ir gebėjimus atiduosite Kėdainių krašto žmonėms?
Tada po studijų baigimo į darbus buvo siunčiama pagal paskyrimą. Kai atėjo paskyrimų laikas, buvau viena iš pirmųjų, kai galėjau rinktis, kadangi Kultūros mokyklą baigiau taip vadinamu raudonu diplomu. Buvo pateiktas sąrašas, kur galima buvo pasirinkti darbą.
Sugalvojau, kad važiuosiu į Anykščius. Man tai labai gražus kraštas, turtingas savo kultūra, istorija, gamta.
Skirstymo komisijoje dalyvavo ir tuometinė Kėdainių kultūros skyriaus vedėja gerb. Stanislava Dilienė, kuri ir sako: ,,Kur tu dabar važiuosi, esi kėdainietė, mes tau sudarome geras sąlygas, juk toks kraštas, Vidurio Lietuva“. Aš viską puikiai apie Kėdainius žinojau ir jai atsakiau: ,,Gerai“. Taip ir grįžau į savo kraštą .
Kokia buvo jūsų darbo pradžia Kėdainiuose?
Gavusi paskyrimą, atvažiavau dirbti į Kėdainių rajoninius kultūros namus. Po to keletui metų buvau paskirta į tuometinius Pagirių zoninius kultūros namus dirbti direktore.
Tuomet ten buvo labai stiprus Pagirių tarybinis sodininkystės ūkis. Teko bendradarbiauti su tuo metu ūkyje dirbusiais labai išmintingais, geranoriškais ūkio vadovais – Juozu Linge ir Rimantu Diliūnu.
Pagiriuose gyveno nemažai jaunų žmonių. Daug įdomių dalykų esame padarę. Vienas iš įsimintiniausių – jaunų specialistų, kurie ateidavo į sodininkystės ūkį, krikštynos. Su sodų Močia, netikėtomis užduotimis, specialiais efektais. Buvo labai įdomus laikas.
Bet po šviesaus atminimo Vitoldo Burneikos, tuomet dirbusio Kultūros skyriaus vedėju kvietimo, sugrįžau į Kėdainius.
Kaip, bėgant metams, keitėsi jūsų darbo pobūdis, kultūros darbuotojo statusas?
Grįžusi iš Pagirių, kultūros namuose buvau atsakinga už darbą su vaikais ir jaunimu.
Taip sutapo gyvenime, kad mane aplankė ,,gandrai“, gimė mano sūnus Ignas. Jis tapo savotišku, dar vienu mano mokytoju. Iš jo, kaip ir iš kitų savo kolegų vaikų žinojau kas jiems įdomu, svarbu, kas patinka, ko jie nori. Kokio laisvalaikio ir kokių švenčių jiems, vaikams, reikia.
Įsivaizduokit, mes į Kėdainius buvom pasikvietę visus tuometinių TV laidų vaikams vedėjus. Buvo atvykęs tuo metu labai populiarus Vaiduoklis iš laidos ,,Kibir tele vibir‘‘, profesorius Knyslys bei kiti matomi vedėjai-personažai.
Vaiduoklis Kėdainiuose pasiekė net rekordą – 800-ams vaikų po renginio, atsisveikindamas paspaudė ranką.
Su kolege su Sonata Patkauskaite, susikūrėme personažus vaikų renginių vedimui – Meškiuką Jogį ir raganaitę Filiją. Raganaitei vardą rinko Kėdainių krašto vaikai. Vyko rinkimai, o Filijos vardo sumanytojai buvo padovanotas dviratis.
Vėliau buvo sumanytas respublikinis renginių vaikams vedėjų- personažų festivalis- konkursas – ,,Didysis suvažiavimas Čepselių parke“. Į Kėdainius suvažiuodavo iš visos Lietuvos kultūros darbuotojai, kurie vesdavo renginius, įkūnydami personažus, netgi eisenos J. Basanavičiaus g. buvo.
Suskambėjome visoje Lietuvoje. Šį konkursą yra laimėjusi mūsų kraštietė iš Akademijos – Ijola Petrauskienė, įkūnijusi personažą ,,Makaronų puodas“.
Kiekvienais metais atvažiuodavo apie 20 personažų, po keletą dienų vykdavo programos. Turėjome progos mokytis iš jų ir save parodyti.
Žiūrovais buvo mūsų rajono vaikai, kurie ir džiaugėsi ir mokėsi. Komisijos būdavo solidžios- profesionalai iš Kauno dramos teatro, iš ,,Lėlės“ teatro ir kt.
Kilo būtinybė kino filmų. Kėdainiškiai turbūt atsimena buvusį kino teatrą ,,Kėdainiai“, kuriame mes pasidarėme Geros nuotaikos dieną – vieną kartą per mėnesį ten buvo rodomi jaunimui skirti filmai ir susitikimai su jų autoriais. Buvo labai įdomi patirtis.
Augo vaikai, gimė dar viena mano įkvėpėjų – dukra Gabrielė, augo jų poreikiai, mačiau, kas jiems rūpi, ką jie žiūri, ką skaito, aš ėjau koja kojon su laiku ir su to meto jaunų žmonių pomėgiais ir poreikiais.
Augo mano vaikai, augau aš, augo mano pareigybės.
Atgimimo laikais Kėdainių rajone daugiau dėmesio imta skirti patriotiniams, istoriniams, šių dienų aktualijas atliepiantiems įvykiams pažymėti, pagerbti, kuriuos dažniausiai jums tekdavo režisuoti bei vesti.
Pradėtos minėti visai Lietuvai svarbios atmintinos datos, iškilmingai švenčiamos valstybinės šventės.
Ne todėl, kad aš buvau labai didelė patriotė, tiesiog buvau paskirta atsakinga už Valstybines šventes ir atmintinas datas – organizuoti, režisuoti ir vesti šiuos renginius.
Man tai buvo labai prasminga, įdomu, aš tuo domėjausi ir gilinausi. Ilgainiui tai tapo ir sava.
Jeigu tarkim Birželio 14-tą, trėmimų dieną, man buvo įdomu ne tik paminėjimą organizuoti, bet aš labai norėjau su tuo, kuo galėjau, kas buvo tremtyje, pabendrauti. Šalia manęs vėl buvo mokytojai, paprasti nepaprasti žmonės. Jie man pasakodavo savo istorijas, prisiminimus ir aš ėmiau kitaip žiūrėti ir vertinti Lietuvos istoriją, atmintinas dienas, o svarbiausia – žmones.
Kai organizuoji minėjimus, juos vedi ir taip metų metais, kliaujiesi ir savo ir aplink esančių patirtimi, ir to meto aktualijomis, giliniesi, ieškai, o ne eini paviršiumi.
Pavardinkit įsimintiniausius renginius, projektus, prie kurių rengimo esate prisidėjusi?
Tai visos Valstybinės šventės. Sausio 13-oji, Vasario 16-oji. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad man teko prisidėti organizuojant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.
Kaip dabar pamenu, stovėjau Kėdainių arenos scenoje su ansambliu ,,Lietuva“, kartu giedojau Lietuvos himną. Tokių dalykų neįmanoma pamiršti.
O jaunatviška, be galo graži, besiplaikstanti Kovo 11-oji, išskirtinė Liepos 6-oji, Rugpjūčio 23-oji – šiais metais tą progą važiuosim pagerbti jau 35-tą kartą prie kėdainiečių statyto kryžiaus Baltijos kelyje.
Trečią gegužės sekmadienį minėsime Partizanų pagerbimo ir Visuomenės ir kariuomenės vienybės dieną. Kai aš pradėjau būtent tą minėjimą organizuoti, šalia manęs buvo 14-ka Kėdainių krašto partizanų, ryšininkų. Šiuo metu yra likęs vienas vienintelis …
O kur dar visos profesinės šventės, iškilmingos vardų suteikimo ceremonijos, kurias organizavom visur ir visaip. Bet man labiausiai jaudina tos šventės, kuriose išrenkamas Metų mokytojas, Metų medikas, Metų socialinis darbuotojas, Kėdainių krašto kultūros premijos laureatas ir t. t. ir kurios rengiamos senojoje miesto Rotušėje.
Būtent Rotušės aura, meras su savo regalijomis, iškilminga aplinka, visų pasitempimas, nusiteikimas… būna, kai žmonės ateina pirmąjį kartą ir tas toks aiktelėjimas… Suteikia nepakartojamą įspūdį ir šventinę iškilmingą nuotaiką.
Didžiulis renginys būna miesto šventės, Kėdainių miesto gimtadienis, kai turbūt pasibaigus vienam, pasiruošimas jau vyksta kitam?
Kasmetinės miesto šventės yra mano džiaugsmas, ir mano vargas. Ilgą laiką buvau miesto švenčių režisierės gerbiamos Laimos Vikiraitės, dešinioji ir kairioji rankos. Ji buvo dar vienas fantastiškas mano mokytojas.
Ir aš kiek galėjau ne tik dirbau ir vykdžiau ką ji užmanė, bet aš labai mokiausi, žiūrėjau, stebėjau, galvojau, kaip gali būti geriau. Išdrįsdavau pasakyti ir savo nuomonę ir mintis. Ir mes visaip tas miesto šventes darėm.
Pirmiausia buvo ,,Draugystės tiltai“ su mūsų miestais partneriais užsienyje.
Vėliau miesto šventės formatas kito, buvo ieškoma, kas kėdainiečiams ir miesto svečiams būtų geriausia. Kada jauti miesto pulsą, domiesi laikmečio aktualijomis, turi gebėjimą suburti bendruomenę bendriems tikslams, kiekviena Kėdainių miesto šventė tampa sava, iškilmingai jautri, prasminga ir nuoširdi.
Šiais metais rugsėjo 6-8 dienomis minėsime Kėdainių vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 652-ąją sukaktį.
Jau tiek metų skaičiuoja mūsų miestas nuo tada kai jo vardas Livonijos ordino metraštininko, magistro kapeliono Hermano Vartbergiečio ranka 1372-aisiais metais buvo įrašytas jo kronikoje.
Darbų pusiaukelėje sugalvojote, kad dar norėtumėt pasimokyti, patobulėti?
Nemažai metų padirbėjusi supratau, kad jau pradedi virti ,,savo sultyse“, kad norisi, o ir reikia, mokytis ir tobulėti. Įstojau į tuometinį Klaipėdos universiteto, menų fakultetą, vėl gi dramos režisūros specialybę. Dabar tai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas.
Vėl gi šalia manęs atsirado fantastiški, profesionalūs žmonės – mūsų kurso ir specialybės vadovas buvo šviesios atminties režisierius, kino ir teatro aktorius Povilas Gaidys. Mes iš jo labai daug ką gavom, kaip ir iš kiekvieno kito, to universiteto dėstytojo.
Buvo labai įdomus laikas. Aš mokytojais vadinau ir savo kurso draugus. Nes tai buvo kultūros centrų, kultūros namų darbuotojai. Jie pasakodavo, dalindavosi darbine patirtimi. Savo patirtimi dalinomės ir mes.
Nors iš tiesų, mes, kultūros darbuotojai, mokomės ištisai. Važiuojame į seminarus, koncertus, spektaklius, dalyvaujame nuotoliniuose mokymuose.
Tik dirbant supranti, kaip keičiasi mūsų kraštas, keičiasi žmonių norai, lūkesčiai, kuriuos reikia išpildyti. Ir tau reikia, keistis, eiti į priekį, tempti save kaip Miunchauzenui kiekvieną dieną.
Teko dirbti ne su vienu Kultūros centro direktoriumi, ar jie visi buvo skirtingi?
Esu dirbusi su 6 Kultūros centro direktoriais. Kiekvienas iš jų buvo savo srities profesionalas, turėjo savo požiūrį į darbą, todėl savotiškai kiekvienas iš jų man buvo mokytojas. Toks mokytojas, iš kurio galėjau pasiimti ir pasimokyti, kaip geriausiai padaryti savo darbą. Buvo ir tokių mokytojų, iš kurių sužinojau, ko nereikia daryti.
Bet ir kaip kultūros įstaiga vadintųsi, kur įsikūrusi būtų, ar kas jai vadovautų, svarbiausia jos veiklos funkcija – saugoti ir puoselėti savo krašto kultūros tapatumą, globoti etninę kultūrą ir vietos tradicijas, sudaryti sąlygas bendruomenei kurti, dalyvauti kultūroje ir ją vartoti- išliko visada.
Ar pati turėjote kolektyvų, kuriems vadovavote?
Tai buvo labai seniai, kai aš dar dirbau su vaikais ir paaugliais, turėjau jaunimo dramos kolektyvą. Kūrėm lėlių teatrą, buvom pastatę ,,Mikę Pūkuotuką“, važinėjom po rajoną. Labai mieli tie vaikai, kurie nori, kurie gali, o jei negali, kažkaip su jais bendrauji, patrauki ir jie, žiūrėk, atsiskleidžia, jie pasikeičia, kas yra labai gražu.
Kai pradėjau dirbti renginių režisiere, nebeliko nei laiko, nei jėgų, nei minčių. Gal reikėjo labiau stengtis.
Ar pati realizavot save kaip aktorė, atlikėja, koks nors personažas?
Bandėm įkūnyti ,,Trys mylimas“, buvo toks sumanymas, kai spektaklis, atlikėjai scenoje, o visas muzikinis fonas – liaudiškos muzikos kapela. Tokie gražūs prisiminimai iš to laikmečio.
Kai reikėjo vesti pramoginio pobūdžio renginius, mes stengėmės, kad jie būti linksmi ir įdomūs. Su savo kolege Sonata Patkauskaite mes sukūrėme duetą tiesiog ,,iš reikalo“, paįvairinti mūsų renginius. Viena buvo vienoks personažas, kita – kitoks. Kai vedant renginį tarp personažų vyksta konfliktas, įdomu būna ir pačioms dirbti, ir žiūrovams.
Mes pradėjome nuo spektaklio ,,Trys mylimos“, kur pasinaudojome Petronėlės ir Domicėlės personažais . Taip ir pradėjome vesti pramoginius renginius.
Būtent šie personažai vėliau tapo humoro grupės ,,Palergonijos“ pradžia.
Grupės vadovė Sonata mums priminė iš Suvalkijos kilusį posakį, kad ,,senos mergos, kaip palergonijos, nors dar žydi, ale labai smirda‘‘. Taip gimė grupės pavadinimas.
Pamatėm, kad grupei visai neblogai sekasi, žiūrovai mums buvo neabejingi. Taip sutapo, kad Lietuvoje tuo metu pagyvėjo agitbrigadų kūrimosi ir vešėjimo laikas.
Prasidėjo konkursai, atsirado ,,Juokis“, būtent balandžio 1-ąją, Juokų dieną, prasidėdavo tarsi Naujieji metai. Buvo smagu juoktis, juokauti, buvo smagu repeticijose, scenoje, kelionėse. Juokavom visą dešimtmetį.
Po to jos prigeso, vėliau visai užgeso, o dabar liko tik atminty. Ant scenos visada buvo gera nuotaika, pagrindinės aktualijos, iš jų buvo pasijuokiama, pasišaipoma. Mes tai darėm labai etiškai ir labai estetiškai.
Turėjom ir apdovanojimų, o iš vieno televizijos konkurso net sidabro medalį parsivežėm. Tai buvo vykęs laikotarpis ir vykęs projektas.
Kaip, bėgant metams, jūsų nuomone, keitėsi žmonių požiūris į kultūrą?
Tuščioje salėje dar neteko vesti renginio. Kai atvykau į Kėdainių rajoninius kultūros namus dirbti, žinojau, kad Kėdainių mieste yra 34 tūkst. gyventojų. Dabar ko gero mieste turim apie 23 tūkst.
Tada buvo daug žmonių ir tie žmonės, pagal savo charakterį, pomėgius buvo atsirinkę renginių stilių. Gausiai žiūrovai rinkosi žiūrėti profesionalaus teatro spektaklių, kiti mėgo liaudiškos muzikos koncertus. Manau, kad ir dabar niekas nepasikeitė.
Nors keičiasi žiūrovų kiekis, jų amžius. Valstybinių švenčių populiarumas priklausė nuo laikmečio. Atgimimo laikotarpiu ir aš kalbėjau su didžiuliu pakilimu. Ir aš turėjau daugiau ką pasakyti, ir man pritariamai galvomis linksėjo, vadinasi, žmonės buvo tos pačios nuomonės. Vėliau atsitiko tarsi toks ,,nusėdimas“, nusivylimas.
Žmonės pasiskirsto, išsirenka tai, kas jiems yra aktualu, įdomu. Jeigu žmogus aktyvus, žingeidus, jis ateis pasižiūrėti kas vyksta. Bet jeigu jam netiks ir nepatiks, jis daugiau nedalyvaus. Juk kiekvienas iš mūsų einam ten, kur mums patinka.
Žmonių susidomėjimas kultūra, meno, saviraiškos poreikis nesikeičia. Yra žmonių, kuriems tos kultūros reikės iki gyvenimo pabaigos.
Bet ir anuomet buvo ir dabar yra manančių ir sakančių, kad Kėdainiuose niekas nevyksta. Kaip jūs reaguojate?
Aš visiškai nesistebiu ir nepykstu ant tokių žmonių. Tik suprasti negaliu. Nes aš žinau, kad tai yra netiesa. Mes tikrai darom daug ir gražių, prasmingų dalykų.
Aš žinau, ką daro Kėdainių M. Daukšos viešoji biblioteka, ką daro Krašto muziejus, J. Monkutės-Marks muziejus-galerija, Daugiakultūris centras, ką Sporto arena. Aš pati nespėju visų renginių apeiti.
O tiems skeptikams man norisi garsiai pasakyti: ,,Pakelkite jūs akis ir galvas nuo kompiuterių, nuo telefonų. Pasižiūrėkite plačiau, auginkite save, norėkite dalyvauti gyvame žmonių bendravime, džiaukitės tuo‘‘. Prisimenat, kaip dainavo Doroti iš filmo „Geltonų plytų kelias“ – ,,…Tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti“.
Kokie laukia artimiausi renginiai? Kam ruošiatės?
Kiekvieną dieną pas mus vyksta įdomūs kūrybiniai ieškojimai, netikėtų režisūrinių sprendimų paieškos. Stengiamės diferencijuoti kultūros vartotoją ir kiekvienam renginiui dėmesingai parinkti koncertines programas, atlikėjus.
Šiuo metu kultūros centre vyksta labai stiprūs pasiruošimai Šimtmečio dainų šventei. Netrukus rajono savivaldybėje aptarsime ir bendruomenei pristatysime šių metų Miesto šventės programą.
Vasarą vyks renginių ciklas ,,(At)rask meną“ – vėlgi laukia pasiruošimo darbai. Jau penktus metus vykstantis renginių ciklas „(At)rask meną“ šiemet ir vėl rugpjūčio 17 – rugsėjo 14 dienomis kvies ne tik miestiečius, bet ir rajono gyventojus (at)rasti meną netradicinėse erdvėse, susipažinti su dar daugiau profesionalaus meno kūrėjų.
Gegužės 1-ąją minėsime įstojimo į Europos Sąjungą 20-metį. Norime įdomiai tas progas paminėti. Gegužės 12-ta – Šeimų Linksmadienis, skirtas šeimų dienai. Birželio 14- ąją, Gedulo ir vilties dieną, su deramą pagarbą vėlgi skaitysime pavardes grįžusių ir negrįžusių tremtinių. Birželio 20-ąją Kėdainių arenoje vyks Kėdainių rajono gabių mokinių pagerbimo šventė ir daugelis kitų, sunku visus ir išvardinti.
Iš kur imate idėjų, minčių organizuojant bei rengiant tradicinius, metai iš metų tuos pačius renginius, kurie kasmet turi kitoniškumo, naujumo atspalvį?
Organizuojant renginius, pirmiausia galvoji, kas aktualu, informatyvu, prasminga, dar ir dar kartą prisimeni Lietuvos ir Kėdainių miesto istoriją. Galvoji, kas tau pačiai būtų įdomu, kas dar neatrasta, netikėta. Diskutuoji su kolegomis, ieškai naujų sprendimų, mokaisi iš klaidų. Be abejo atsigręži į savo asmeninę patirtį, savo Mokytojų pamokas. Anot Erkiulio Puaro: ,,dirba mažos pilkosios ląstelės“.
Ar dar jaudinatės stovėdama scenoje ir vesdama renginius?
Jaudinuos. Ir visada. Esu laiminga ir dėkoju likimui, kad su tiek daug įdomių, žinomų Lietuvoje žmonių, taip vadinamų žvaigždžių man teko susitikti.
Vienais metais, kai šventėm Liepos 6-tą, pas mus atvažiavo pakviestas šviesios atminties aktorius Tomas Vaisieta. Jis turėjo Kultūros centre pradėti renginį nuo karaliaus Mindaugo monologo. Didelis, išlaikytas, gražus, žila barzda žmogus, stilizuoti Karaliaus Mindaugo rūbai – taip atrodė jis. Stebiu kaip prieš pasirodymą užkulisiuose jis vaikšto tai į vieną pusę, tai į kitą.
Aš paklausiau: ,,Gerbiamas Tomai, tai gal jūs jaudinatės?“. Jis man pasakė sakinį, kuriam aš 100 proc. pritariu ir juo vadovaujuosi. Jis atsakė: ,,Žinot, Asta, jeigu aš nesijaudinčiau, aš į sceną nebeičiau“.
Taigi, visi artistai, atlikėjai jaudinasi, ir aš labai jaudinuosi prieš kiekvieną renginį. Suprantu, kad tai atsakomybė, nežinia prieš susitikimą su žiūrovais, noras, kad viskas pavyktų, siekis geriausio rezultato. O dar ir labai gyva širdis…
O kas jums yra Kultūros centras?
Kultūros centras man suteikė galimybę. Galimybę kurti ir tą kūrybą dalintis. Galimybę matyti, suprasti, išjausti žiūrovą, mūsų lankytoją. Galimybę pažinti save, tobulėti, mokytis, draugauti, bendradarbiauti. Galimybę susitikti su daugybę Lietuvoje žinomų, matomų meno žmonių ir mokytis iš jų, mokytis iš geriausių iš profesionalų. Galimybę ieškoti ir atrasti, džiaugtis pavykusiais darbais ir išgyventi dėl nesėkmių.
O man beliko tomis galimybėmis išmintingai pasinaudoti. Kėdainių kultūros centras mano pirmoji darbovietė. Gal tai ir yra Laimė ? O gal užkeikimas ? Kaip bebūtų- tai mano Gyvenimo mokykla, kurioje mokausi ir šiandien.
Ne paslaptis, kad kiekvienas jūsų kolektyvo darbuotojas nekantriai laukiate Kultūros centro renovacijos pabaigos, o ypatingai jūs?
Labai laukiam. Suprantu, kad ir visi labai laukiam. Mes jau dabar pakalbam, kokia bus Kultūros centro atidarymo šventę. Renovacijos pabaiga numatoma 2025 metų pabaigoje. Ką kviesim, kuo nustebinsim žiūrovus- mūsų lankytojus, kaip toliau veiksim.
Kaip mano dėstytoja M. Misiūnaitė sakydavo: ,,Renginys, tai yra smilga. Labai svarbu, kokias žemuoges-režisūrinius sprendimus, muzikinius sprendimus, atlikėjus- mes ant jos versime“ Todėl labai svarbu, kokia bus atidarymo šventės idėja ir apie tai, jau reikia dabar galvoti.
Žiūrovų laukia labai daug gražių projektų. Laukiame ir tikimės, kad atvėrus Kultūros namus, Kėdainiuose įvyks kultūrinio gyvenimo atgimimas. Kultūros centruose organizuojant renginius, mums reikia padaryti įdomiau, gražiau, profesionaliau.
Ir tik tada žiūrovas, mūsų lankytojas norės išeiti iš savo namų. Žinos ir jausis čia laukiamas.
Ko linkėtumėt savo kolegoms, su kuriais, kaip pokalbio pradžioje įvardinote, esate puiki komanda?
Aš linkėčiau nesustoti, nepavargti, ieškoti naujų idėjų, minčių, kūrybiškumo ir, be abejo, ką aš akcentuoju per miesto šventes – mylėti savo miestą, didžiuotis savo miesto istorija ir be abejo, mylėti save tame mieste. Savo kolegoms linkėčiau, kad šitame tikrai sudėtingame, kartais nedėkingame darbe rasti laiko sau ir savęs nepamiršti. Mylėti save.
Viršelio nuotr.: „Kultūros versmių 2024” laureatė Asta Bartkuvienė. (Asmeninio archyvo nuotr.)
