Nevėžio slėnyje, tarp Gineitų ir Šetenių kaimų, drie­kiasi lankos; tolumoje į medžių viršūnes grimzta purpuru debesis nudažiusi saulė. Po kaitros gaivumo dar nedaug. Sėdime žolėje ant kalvos šlaito, žvelgiame į tolį pro svyrančias senų obelų šakas, greta lekuoja du nedideli šunėkai, kartas nuo karto nežinia dėl ko susipykstantys – gal musės ir uodai juodu vargina taip, kaip ir žmones. Bet mes į įkyrius vabzdžius nekreipiame dėmesio. Ilgai nesimatėme. Kai vasaros idilei pritrūko apsilankymo pas šių peizažų „šeimininkę“ Vilmą Živatkauskienę, įsiprašiau į sve­čius ir mėgaujuosi kiekviena saulės palydų akimirka.

Vieniems ši vieta pažįstama kaip mažoji Isos slėnio ambasada ar „Žaliųjų stogų duba“. Taip Vilma pavadinusi savo tėvelių sodybą, nuo šlaito žvelgiančią į lankas ir svetingai palydinčią „Camino Lituano“ keliu einančius piligrimus. Moteris deda daug pastangų, kad ši piligriminio kelio atkarpa ir vietovė neprarastų savo magiško žavesio.

Šiose vietose ūkininkaujantys, gyvenantys ar tiesiog vasarojantys žmonės – visi gėrimės nuostabiais Nevėžio slėnio peizažais.

Kitiems žinoma, kad Vilma ir Valdas Živatkauskai – ūkininkai, užsiimantys gamtai palankia žemdirbyste. Jie augina beveik 50 mėsinių galvijų, besiganančių natūraliose Nevėžio pievose, bandą.

Be viso šito, Vilma yra Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro doktorantė, jaunesnioji mokslo darbuotoja, o nuo praėjusių metų rugpjūčio vadovauja Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijai.

Rugpjūtį Žalių stogų duboje vykdavo Romantikų šventė, o šiemet jos nebuvo, net nuotraukų su romantiškais saulėlydžiais ir romiais didžiaakiais gyvuliais į socialinius tinklus rečiau įkeli… Gal dėl naujųjų pareigų ir darbų srauto pamėgtame Isos slėnyje nebeliko laiko romantikai ir mistikai?

Vaizdingajame Nevėžio slėnyje grūdų nepriauginsi, o štai gyvulininkystei jis puikiai tinka. Tai ir galimybė išsaugoti natūralias pievas.

– Oi, tikrai ne! Apie romantiką dabar galvoju dar dažniau – jau vien dėl asmeninių priežasčių, nes rudenį gimtojoje sodyboje vyks džiugi šeimos šventė, kuriai ruošiame tikrai daug romantiškų elementų (šypsosi). Dėl to ir romantikų vakarą atidėjome spalio mėnesiui. Seniau buvo sakoma, kad ruduo – vestuvių metas, tad šių metų romantikų šventės tema irgi bus skirta vestuvėms. Kaip ir kasmet, Jolanta Abarienė, šio renginio siela, ruošia vaidinimą, kuriame visi dalyviai taps aktoriais. Scenarijus visada lieka paslaptis, spektaklis vyksta ekspromtu. Apie renginį informaciją skelbiame feisbuko grupėje, sklinda žinios iš lūpų į lūpas, o mūsų namų erdvė visuomet visiems atvira, ir niekad nežinai, kiek tų romantikų susirinks. Vieni ateina iš smalsumo, kitiems norisi romantikos, bet, šiaip ar taip, kiekvienais metais prie simbolinio mūsų ąžuolo prisiekia vis nauji romantikai! Tą vakarą vaidiname, piname, kuriame iš žolynų, bendraujame, o pabaigoje visi kartu kuriame poemą. Šiemet bus keturiolikti metai.

Nuo savo ūkio, reikia pripažinti, šiek tiek atitrūkau. Didžiausias krūvis vyrui tenka – ačiū jam už kantrybę, jis dabar didžiausią naštą neša. Pareigos didelėje asociacijoje, vienijančioje 600 narių, atsakingos, tai yra didelis iššūkis ir atsakomybė. Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos taryba aktyvi, daug patyrusių ir veiklių ūkininkų turime, neleidžia nuobodžiauti, tad per tuos metus daug nuveikėme. Planuose – naujos parodos, projektai, augintojų kooperatyvo steigimas. Atėjau turėdama ketinimą suaktyvinti ir populiarinti mėsinę galvijininkystę. Matau šioje veikloje didelę prasmę ir ryšį su natūralių pievų ir saugomų teritorijų išsaugojimu. Augindamas mėsinius galvijus gali ne imituoti pievų auginimą ir išlaikymą, o iš tikrųjų tai daryti.

Kodėl taip svarbu išsaugoti natūralias pievas?

– Pievų mažėja ne tik pas mus, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Ūkiai stambėja, nes žymiai paprasčiau auginti didesnį kiekį gyvulių, laikyti juos uždarytus, ypač pieninius galvijus, kad būtų galima prognozuoti produkciją. Todėl vis mažiau laukuose matome besiganančių gyvulių. O natūralių pievų, pačių vertingiausių, likę tik 1–2 procentai. Sakoma, kad nieko tokio, jei užaugs pievos miškais, bet pastebėjau, kad mūsų zonoje nešienaujamos pievos užauga gudobelėmis – tiesiog krūmynais, į kuriuos neįžengsi, be to, nelieka įvairovės.

Visai šalia paslaptingojo Nevėžio – poeto, Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo gimtinė.

Intensyviai ariamose pievose labiau išgaruoja drėgmė, didėja CO2 emisija, prarandamos augalų rūšys. Pavyzdžiui, Nevėžio slėnyje atlikti tyrinėjimai rodo, kad dviejuose hektaruose natūralių pievų auga net 220 skirtingų augalų rūšių. Bandymo laukelyje, viename kvadratiniame metre daugiausia buvo rasta net 31 augalų rūšis. Tuo tarpu sėtinėje pievoje, jei sėjame žolės mišinį, auga ne daugiau kaip 7 skirtingos rūšys.

Mūsų regione dideliais plotais vyrauja monokultūros, nes sėjami javai. Taigi natūralios pievos yra atsvara. Tuo labiau, kad Nevėžio slėnis nėra derlingas, našumas apie 24 balus. Vaizdingasis slėnis – tai yra buvęs upės dugnas, smėlis, primena Dzūkijos dirvožemį. Grūdų čia tikrai nepriauginsi, tačiau žolė auga puikiai, todėl jis tinka gyvulininkystei. O aš matau ir galimybę atlikti didelį gamtosauginį darbą, išsaugoti natūralias pievas.

Stebint dideliuose plotuose besiganančius galvijus, neskubų jų priežiūros ritmą, atrodo, kad tai viena iš gyvenimo sričių, kurioje įgyvendinamas populiarėjantis „lėtasis judėjimas“. Tačiau iš to dar reikia ir duoną valgyti, tad ar noriai ūkininkai renkasi šitokį lėtesnį gyvulio užauginimo procesą?

– Mėsinės galvijininkystės verslas tikrai nėra greitas, jų per šešias savaites neužauginsi, tam gali prireikti ir dvejų metų. Mėsinės galvijininkystės ūkius galėčiau išskirti į dvi kryptis pagal laikomas galvijų veisles: ekstensyvias ir intensyvias. Galvijų veislės pasirinkimas priklauso nuo ūkininkavimo sąlygų. Auginant ekstensyvių veislių galvijus (hailendus, galovėjus) ūkyje daugiau pelno gaunama ne iš gyvulio kaip galutinio produkto (nebent galviją parduodame veislei), o iš nuganomų plotų, ekstensyviai ganant gyvulius. Ekstensyvių veislių galvijai auga lėčiau, nes jų šėrimui dažniausiai nenaudojami miltai. Bet už ekstensyvų ganymą ūkininkams yra mokamos didesnės išmokos, jei ūkininkas dalyvauja Agrarinės aplinkosaugos priemonėse.

Ūkininkė, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorė Vilma Živatkauskienė pastebi, kad daug lietuvių „atranda“ jautieną, todėl neabejoja, kad kokybišką jautieną reikia populiarinti. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Auginant intensyvesnių veislių galvijus taip pat galima rinktis, ar auginsime jas intensyviai, ar ekstensyviau. Auginami intensyviai mėsiniai galvijai iki realizacinio svorio užauga per 13–15 mėnesių, ekstensyviai – per 18–20. Dabartinės technologijos leidžia pagreitinti ciklą tiems, kurie siekia kuo greičiau užauginti gyvulį iki realizacinio svorio sunaudodami kuo mažiau pašaro. Džiaugiamės, kad šiemet Asociacijai su partneriais pavyko inicijuoti ekoschemą „Mažiau taršaus gyvulio veisimas“. Bus mokamos papildomos išmokos ūkininkams savo ūkiuose atliekantiems genominius tyrimus. Taip pat pagal priemonę „Parama veislininkystei“ gautas finansavimas projektui, pagal kurį bandose bus ištirta beveik 1 000 telyčaičių: atlikus genominius tyrimus ūkininkai galės pasilikti pačius optimaliausius gyvulius. Mokslininkai yra nustatę genus, atsakingus už karvutės pieningumą, veršiavimosi lengvumą, jauniklio gyvybingumą, produkcijos mėsingumą ir kt. Manau, kad ši priemonė bus naudingiausia intensyvių ūkių savininkams, auginantiems populiariausias Lietuvoje veisles – limuzinus, šarole, simentalus, angusus.

Mūsų ūkio bandos branduolys – aubrak veislės galvijai, parsivežti iš Prancūzijos. Tai daugiau kalnų gyvuliai, prisitaikę nuėsti ir gerai įsisavinti mažiau našias pievas. Jie atsparūs, mėsingi, bet neturi tokio marmuringumo, kaip britiški Angus veislės galvijai.

O ką marmuringumas reiškia?

– Tai susiję su dar viena ūkių veiklos kryptimi – ar mėsa parduodama mėsos kombinatui, ar vartotojui. Jei parduodi tiesiogiai vartotojui, populiariausia dalis yra vadinamasis steikas – nugaros raumuo. Mėsos žinovai pageidauja, kad steikas turėtų raumenis peraugusį riebaliuką, ir tokia mėsos struktūra primena marmurą. Laikoma, kad šiuo atveju gurmanų lūkesčius geriausiai pateisina klasikinė veislė – angusai. O norint didelio kiekio liesos mėsos, daugiau gaminantiems troškinius ar kepantiems kumpį, tinka didesnį raumeningumą turinčios veislės. Dideli, raumeningi, apie 700 kg realizacinio svorio galvijai pageidaujami skerdyklų, galvijų supirkėjų.

Auginantys mėsinius galvijus ūkininkai žino jų psichologiją, domisi naujausiais jų elgsenos, charakterio tyrimais.

Dar viena diskusija tarp galvijų augintojų kyla dėl to, kuri mėsa skanesnė: ar galvijų, šertų tik žole, ar šertų duodant kombinuotus pašarus. Natūraliai besiganančių pievose gyvulių mėsos skonis intensyvesnis, ypač jei gyvulys vyresnis – didesnė skonių įvairovė, daugiau aromatų. Tą patvirtino ir mūsų ūkyje lankęsi mėsos ragautojai. Bendradarbiaujame su mitybos specialiste Ingrida Kuprevičiūte, kuri, remdamasi moksliniais tyrimais, teigia, kad laisvai ganomų tik žoliniais pašarais šeriamų galvijų mėsa, ypač sultiniai, tinka žmonėms, sergantiems onkologinėmis ligomis ar jau sveikstantiems, taip pat sergantiems autoimuninėmis ligomis, nes nesukelia uždegiminių reakcijų.

Apskritai galima pastebėti, kad daug lietuvių „atranda“ jautieną, todėl manau, kad kokybišką jautieną reikia populiarinti. Džiugu, kad dar šiais metais Asociacija rengs tris mėsinės gyvulininkystės parodas su degustacijomis. Jei pavyks, vieną renginį su koncertu planuojame surengti ganyklose Nevėžio slėnyje. Rugsėjo 22–24 dienomis Specializuotą Mėsinės galvijininkystės parodą rengsime VDU Žemės ūkio akademijoje. Planuojame atvežti 40 bent penkių skirtingų veislių buliukų, vyks aukcionas. Labai smagu, kad pavasarinis bulių aukcionas, vykęs bendrovėje „Šilutės veislininkystė“, pavyko. Buvo toks dalyvių užsidegimas, kad buliaus reproduktoriaus kaina nuo pradinės 2 800 pasiekė 4 100 eurų. Sėkmingas buvo galvijų augintojų debiutas ir „Agrovizijos“ parodoje Dotnuvos seniūnijoje.

Iš pirmo žvilgsnio, šie mėsiniai galvijai atrodo tokie ramūs, ar tai tiesa, ar tokį įspūdį sudaro dėl savo masyvumo, stambumo?

– Labai svarbu, kaip gyvulys buvo augintas. Mes savuosius atsivežėme iš smulkių Prancūzijos ūkių, gyvuliai ramūs, atrinkti, tai ir jų palikuonys, tikėtina, bus ramūs. Pagal psichologiją galvijas – bandos gyvūnas. Bandoje vyrauja hierarchija. Bandoje visuomet yra vedlys, taip pat „darželio prižiūrėtoja“ – karvė, kuri stebi bėgiojančius veršelius, kol kitos ėda. Labai svarbu, kad veršelis nuo 6 mėnesių amžiaus būtų bandoje, bendrautų su bendraamžiais ir patirtų, kad jį nustumia, kad yra viršesnių. Kitaip jo raida sutrinka. Jeigu gyvulys rišamas, auga vienas, žmoguje jis gali matyti priešą, konkurentą, ir gali užpulti. Bulius agresyvesnis karvių rujos metu, gali agresiją iššaukti ir tam tikri garsai. Kartą pro šalį važiavo keturračiai – teko stebėti, kaip gyvuliai tiesiog pašėlo.

Pastebima, kad pastaraisiais metais norinčiųjų auginti mėsinius galvijus Lietuvoje gausėja. Vis tik pirmauja augalininkystė.

Kaip tokią didelę bandą, besiganančią dideliame plote, suvaldote?

– Jei augini palaidą bandą, reikia su ja palaikyti ryšį, kad galėtum perginti iš ganyklos į ganyklą, ją valdyti. Todėl ateidama į bandą turiu obuolių, paglostau, pakasau – kad papratinčiau prie šeimininkų. Kitas dalykas, negali nuolat glostyti ir šerti gyvūno skanėstais. Pripratęs gauti iš rankų skanėstų gyvulys gali ir netyčia, jų ieškodamas, žmogų pastumti, užgauti.

Taip pat reikalinga atranka. Negali pasilikti auginti ir kitam augintojui siūlyti pirkti gyvulį, kuris rodo agresiją. Prancūzijoje, vykstant aukcionams, iš kurių perka ir mūsų augintojai, gyvuliai yra įvertinti pagal charakterį. Kaip tai vyksta: vertintojas tamsoje lieka vienas su gyvuliu ir stebi jo elgseną. Kilus pavojui, vertintojas gali užeiti į saugią vietą.

Gyvuliai, kaip ir žmonės, turi komforto zoną – atstumą, kuriuo prisileidžia. Priklausomai nuo charakterio tipo, komforto zona svyruoja. Gyvulius erzina sausakimša erdvė. Mes tai pastebime, kai žiemai pargename bandą į tvartus. Laukuose komforto zona yra 10 metrų, jei eini artyn, gyvulys gali bėgti. Tvarte ji sumažėja perpus. Nors, beje, mūsų gyvuliai visada turi galimybę išeiti į lauką ir žiemą.

Labai rizikinga pas gyvulį užeiti iš už nugaros. Tai jų akloji zona. Jei paliesi gyvulį iš nugaros, jis nematys, o gindamasis spirs.

Mėsinės galvijininkystės verslas nėra greitas – per šešias savaites galvijų neužauginsi, tam gali prireikti ir dvejų metų.

Karvė ar bulius prastai mato tai, kas yra priekyje, kadangi jų matymas erdvinis. Todėl, genamas ar vedamas į priekį, gyvulys kartais bijo – jei yra kelias, o ypač bala, jam tai atrodo kaip duobė, praraja. Gyvulys turi nuleisti galvą, bristi atsargiai, kad įsitikintų, jog saugu.

Kokią vietą Lietuvos žemės ūkyje užima mėsinė gyvulininkystė, ar ji populiarėja?

– Populiariausias Lietuvoje – javų auginimas. Grubiai skaičiuojant, ši dalis užimtų galbūt 70 procentų, o Kėdainių rajone gal ir visus 90. Beje, gyvulių augintojai dažniausiai renkasi mišrų ūkį, taip jie apsirūpina pašarais. Puikus praktikos pavyzdys – Vaitelių šeimos ūkis. Tai gyvulių veislininkystės ūkis, turintis tradicijas. Labai džiaugiuosi, kad „Agrovizijos“ parodoje, pirmą kartą pristatant mėsinius galvijus, labai atsakingai pristatė ir Kėdainių rajono augintojus reprezentavo Mantas Vaitelis.

Ar yra erdvės naujiems ūkininkams?

– Žemės ūkio ministerijoje girdime, kad per daug gavome paramos, kad jautiena „per brangi“ – nes daug ūkininkų nori užsiimti mėsine galvijininkyste, teikia projektus finansavimui. Abu viceministrai – augalininkystės atstovai, tad gal ir požiūris kitas. Pastaraisiais metais iš tiesų labai gausėjo norinčiųjų auginti mėsinius galvijus. Viena priežastis, kad nuo 2014 iki 2021 metų vyko kartų kaita – perėmusiems iš tėvų pieno ūkius labiau apsimokėjo pereiti prie mėsinės galvijininkystės ir augalininkystės, mišrių ūkių. Kitas segmentas – iš užsienio grįžę, iš verslo, pavyzdžiui, logistikos, atėję investuotojai. Jie nebegavo pirkti geros, derlingos žemės. Nederlingoje gali auginti gyvulius, tik reikia pasirinkti tinkamą veislę. Užauginta produkcija realizuojama Lietuvoje, tiesiogiai arba skerdykloms, mėsos įmonėms; keliauja į užsienį, pavyzdžiui, į Šveicariją vežama „Baltijos lankų“ ženklo mėsa. Kiti pamato, kad javus auginti lengviau, greitesnis pelnas, ir renkasi augalininkystę.

Ačiū už įdomų pokalbį – nekantriai lauksime renginio Nevėžio lankose!

I. Pryvalovos nuotraukos

Titulinė nuotrauka: Su šefu Vikingu (V. Blauzdavičiumi) parodoje „Agrovizija 2022”, kur LMGAGA pristatė savo veiklą ir pirmą kartą eksponavo mėsinius galvijus. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Panašios naujienos