Menininkė, ietį iškeitusi į adatą

Apie tai, kad Giedrė Valansevičė, Lietuvos sporto universiteto (LSU) Kėdainių „Aušros“ progimnazijos mokinio padėjėja, yra tikra menininkė, nežinojo net dalis jos bendradarbių. Kartą, atsitiktinai išvydę jos kūrinius, kolegos, negalėdami atplėšti akių nuo siuvinėtų paveikslų, kraipė galvas: „Čia tikrai tavo darbai? Negaliu patikėti, kad tu tai darai.“

Ir tai dar ne viskas, ką G. Valansevičė kuria, ji – dekupažo, keramikos, odos ir žvakių dekoravimo meistrė, apie kūrybos procesą pasakojanti lengvai, smagiai ir šmaikščiai.

„Labai daug kas įsivaizduoja, kad siuvinėjimas yra babyčių reikalas, bet taip tikrai nėra. Kartą vienam žmogui parodžiau savo tuo metu siuvinėjamą darbą, tai jis patylėjo ir sako: „Jeigu mane pasodintų į kalėjimą, net ir turėdamas daug laisvo laiko vis tiek nesiuvinėčiau, neturėčiau tiek daug kantrybės“, – šypsosi G. Valansevičė.

Ieties metimas

– Buvote kultūros darbuotoja, kokie keliai jus atvedė į mokyklą?

– Tiesa, kokį dešimtmetį dirbau kultūros srityje, Akademijos kultūros centre Gudžiūnų skyriuje. Vadovavau merginų šokių kolektyvui. Dauguma mano renginių vyko Miegėnuose. Tiesą sakant, visą laiką tuo pat metu po truputį dirbau tai vienoje, tai kitoje rajono mokykloje.

Porą metų Miegėnų pagrindinėje mokykloje mokiau pradinukus, tačiau visada šalia buvo darbas kultūros srityje.

– Tai gal turite ir dvigubą profesiją?

– Tuometinėje Panevėžio konservatorijoje baigiau pradinių klasių su kūno kultūra studijas. Labai norėjau mokslų, susijusių su fiziniu aktyvumu, todėl, baigusi mokyklą, pasirinkau netoli esantį miestą. Tik, kad vos metus pabuvau kūno kultūros mokytoja, nes po to viskas nukrypo tik į pradines klases (šypsosi).

Vėliau tuometiniame Šiaulių pedagoginiame universitete baigiau bakalaurą, magistrantūrą, gavau edukologijos magistro laipsnį, turiu švietimo vadybos ir pedagoginės psichologijos diplomą.

Esu maksimalistė, jeigu jau kažką darant gali gauti maksimumą, tai to ir sieksiu. Taigi, vietoje vienos specalizacijos gavau dvi (šypsosi).

– Domėjotės sportu, kad rinkotės studijas su fiziniu lavinimu?

– Buvau sportininkė, ieties metikė (juokiasi). O jeigu rimčiau, tai mūsų mokykloje kūno kultūros mokytojas Algis Bareika pamatė mano potencialą mėtant kamuoliuką. Jis pakvietė pabandyti mesti ietį, nes rutulio stūmimui netikau, buvau nedidelio ūgio ir smulki.

„Labai daug kas įsivaizduoja, kad siuvinėjimas yra babyčių reikalas, bet taip tikrai nėra.“ G. Valansevičė.

Galvoju, kad rezultatai buvo neįtikėtinai geri, o sportuoti sekėsi. Mano vardas buvo įrašytas mokyklos sportininkų garbės lentoje, kaip geriausia metų sportininkė, gavau apdovanojimų iš tuometinės rajono valdžios. Žodžiu, kadangi man sekėsi, iki dvyliktos klasės pirmoje vietoje man buvo tik sportas, o ne kažkokie rankdarbiai (juokiasi). Tad neatsitiktinai mokytojas Algis Bareika man siūlė rinktis studijas tuometinėje Kauno kultūros akademijoje, bet mano sprendimas buvo kitoks.

Tapo kolegomis

– Ar dabartiniame savo darbe turite kur pritaikyti universitete, studijuojant magistrantūroje, įgytas žinias?

– Žinoma. LSU Kėdainių „Aušros“ progimnazijoje dirbu trejetą metų. Beje, baigiau tą pačią mokyklą, kuri tada buvo vidurinė. Tad, kai pradėjau dirbti joje, tapau kelių savo buvusių mokytojų kolege. Keistas buvo jausmas, o pradžia sunkoka.

Dabar esu mokinio padėjėja, aštuntos klasės auklėtoja, taip pat kuruoju mokyklos mokinių tarybos veiklą.

Kaip mokinio padėjėja pamokose dirbu su specialiųjų poreikių mokiniais, čia prireikia daugybės dalykų, ypač psichologijos žinių.

Kadangi mano auklėtiniai – aštuntokai, nėra lengva, nes išlenda paauglystės problemos.

Mano darbe mokykloje tikrai būna visko ir nutinka daug ko, bet man patinka, nes turiu, kur save realizuoti, o ir kūrybos čia labai nemažai.

– Gal, baigusi studijas, bandėte likti viename iš didžiųjų miestų?

– Ne. Gimiau ir augau Kėdainiuose, todėl po studijų grįžau namo. Man patinka čia gyventi. Žinoma, mėgstu išvažiuoti į didmiestį, bet neilgam, vienai dviem dienoms. Ten pabūnu, pavaikštau, praleidžiu laiką, tačiau didelį malonumą patiriu sugrįžusi į Kėdainius, kur jaučiu ramybės tėkmę. Čia nėra kamščių, viskas ranka pasiekiama.

Nemėgo rankdarbių

– Jūsų parodos keliauja po rajoną, tiesa, dabar virtualiai. Kaip jus atranda jų organizatoriai, nes savo darbų nereklamuojate socialiniuose tinkluose?

– Pirmieji mano darbų parodas pradėjo rengti buvę kolegos, kultūros srities darbuotojai. Vienas pakvietė, po to kitas, taip ir prasidėjo po truputį, tai šen, tai ten. Atėjo toks laikas, kai mane ėmė kviesti parodyti odos, keramikos, dekupažo, žvakių dekoravimo ir, žinoma, siuvinėjimo darbus. Viso to daugiausiai išmokau pati savarankiškai naršydama internete.

Tik su siuvinėjimu susipažinau mokykloje, kur per technologijų pamokas reikėjo megzti ir nerti. Pamenu, kaip tuometinei mokytojai Daivai Ivaškevičienei pasakiau, kad negaliu nei nerti, nei megzti, todėl ji pasiūlė siuvinėti. Teta man buvo padovanojusi siuvinėjimo rinkinuką. Atsinešiau tą rinkinuką į pamoką, o mokytoja D. Ivaškevičienė man parodė, kaip reikia siuvinėti. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Vėliau prie siuvinėjimo sėdau jau studijuodama ir tai tęsiau dirbdama su pradinukais, todėl šio pomėgio niekada ir nepamiršau. Atsirado pirmas, antras, trečias paveikslas. Ir taip jau dvidešimt metų (šypsosi).

– Jūsų siuvinėti darbai skirtingo dydžio, formato, juose vis kiti objektai. Kaip gimsta kūrybinės idėjos?

– Eina laikas, darbai užsimiršta, tad vieną dieną prisėdau ir peržiūrėjau ką esu sukūrusi. Dabar juokas ima pamačius savo pirmuosius siuvinėjimus, kurie atrodo labai primityvūs. Bėgant laikui keičiasi skonis, spalvų gama, estetinis pojūtis.

Pastaruoju metu man labai patinka meniški, tapybiški siuvinėjimai, kurie atrodo tarsi plaukiantys.

Idėjos ateina iš visur, su įvykiais, datomis, progomis, vaizdais ir net iš draugiškų pokalbių.

Duoklė dainininkui

– Ką šiuo metu siuvinėjate?

– Dabar darau labai konkretų dalyką – siuvinėju juodai baltą dainininko Fredžio Merkurio atvaizdą. Sukirtome rankomis su pažįstama, laisvalaikiu užsiimančia keramikos darbais, kad ji nulipdys jo skulptūrą, o aš išsiuvinėsiu portretą.

Abi lankėme Kėdainių dailės mokyklos suaugusiųjų dailės studiją, mokėmės keramikos pagrindų. Ten susipažinome ir bendraujame iki šiol. Kolegė labai žavisi F. Merkuriu, o perskaičiusi jo biografiją, man taip gražiai pasakojo, kad ir aš užsidegiau noru perskaityti. Galiausiai abi pusiau juokais, pusiau rimtai sutarėme sukurti savus šio dainininko atvaizdus. Dabar abi vargstame su juo, matysime, kas iš to išeis (juokiasi). Jos darbas įpusėtas, mano irgi.

– Ar tai pirmas jūsų siuvinėjamas portretas? Galbūt pati jam ir eskizą piešėte?

– Tikrai ne pirmas portretas ir nebus paskutinis. Eskizų pati nepiešiu, internete galima rasti mokamų ir nemokamų siuvinėjimo schemų, didžiąją dalį jų perku.

Esu užsiregistravusi į socialinių tinklų grupes, kur mes, bendraminčiai siuvinėtojai, keičiamės idėjomis, schemomis, dalinamės patirtimi.

Manęs dažnai klausia, kaip atrodo schemos ir kaip vyksta siuvinėjimas. Ogi gaunu lapus, kuriuose sužymėta daugybė simbolių. Kiekvienas jų reiškia tam tikrą spalvą. Išsiuvinėji kryžiuką ant medžiagos, o lape užžymi, kad tai jau išsiuvinėta ir taip be galo. Nenusakomas jausmas matyti kaip kryželis po kryželio gimsta paveikslas.

Dabar tai man atrodo labai lengva ir nesudėtinga, bet tie, kas bando siuvinėti, sako, kad perprasti siuvinėjimo paslaptis – misija neįmanoma (šypsosi). Viskas įmanoma, tik tam reikia kantrybės ir ištvermės.

Lengviau – spalvingi

– Kuriuos darbus lengviau siuvinėti – spalvotus ar juodai baltus?

– Nustebsite, spalvotus, nes juodai balti reikalauja ypatingo kruopštumo, jų spalvos turi pereiti šešėlius, kad gautų tobulą vaizdą. Tarkim, prie F. Merkurio atvaizdo dirbu su aštuoniomis pagrindinėmis spalvomis ir dvylika spalvų, kurios pasidaro po siūliuką maišant dvi pagrindines spalvas, kad jos po truputį pereitų, pavyzdžiui, į ausies linkį ar kaklą.

– Kaupiate savo darbų archyvą ar juos išdovanojate?

– Būna visaip. Šiuo metu namuose turiu keturiolika neįrėmintų darbų. Pirmuosius siuvinėtus paveikslus surinko mano mama, dalį jų kolekciuoja teta. Kartą nustebau išvydusi, kad vieno tetos kambario sienos nukabintos mano siuvinėtais darbais, sustatyta keramika, dekupažas. Pasijutau it savo darbų parodoje (šypsosi).

Tiesą sakant, labai atsakingai kuriu dovanas, nes manau, kad ne visi supranta ir vertina idėją, vaizdą ir įdėtą darbą. Siuvinėjimas atima daug laiko, per porą dienų nepadarytum. Galima užtrukti nuo poros savaičių iki metų. Kai įdedu daug darbo, širdies ir laiko, tai ir norisi, kad dovaną gavęs žmogus tai vertintų.

Ieškojimų keliu

– Virtualiose parodose eksponuojamos ir jūsų dekoruotos žvakės, dekupažas. Kur išmokote šių amatų?

– Savarankiškai. Keliauju ieškojimų keliu – kur, ką ir kaip daryti, ir galiausiai ateinu iki to, ko man reikia. Kartą sėdėjau ir galvojau, kad noriu puošnios žvakės. Sukau galvą, kaip pačiai tai įgyvendinti. Pabandžiau, rezultatas buvo nevisai toks, kokio tikėjausi, todėl techniką tobulinau tol, kol mano rankose atsirado tokia žvakė, kokios troškau.

Naudoju tik baltas žvakes, nes ant spalvotų nesimato gražių piešinių. Dabar perku tik baltas žvakes, ant kurių įlieju tai, ko man reikia (šypsosi). Yra specialus popierius, ant jo perkeliu tai, kas būtina – užrašą ar piešinį, po to šildant dekoras įsilieja į pačią žvakę, o tada jau galima aplink jį dekoruoti karoliukais ar kitais pagražinimais.

Nežinau, gal kiti turi susikūrę savitas žvakių puošimo technikas, bet aš turiu savąją. Man patinka, kai į rankas paėmus žvakę nedingsta jausmas, kad jose yra tikra vaško žvakė, nes, tarkim, dekoruojant ją dekupažo principu, tas jausmas išnyksta.

Kiekvieną techniką turiu ištobulinti, kaskart vis pridėdama savo atradimus. Tą ir darau maždaug ketverius metus.

– O prie keramikos darbų ar dekupažo dar prisėdate?

– Norėčiau, bet bėda ta, kad keramikos darbams reikia turėti krosnį, todėl, kai nelankau Dailės mokyklos, kur mokomės ir yra krosnis, šis reikalas gana komplikuotas.

Be abejo, jeigu yra reikalas, prisimenu ir dekupažą, ir odos dirbinius.

–Kas jums yra kūryba?

– Atsipalaidavimo būdas, poilsis ir laikas sau. Vieni, kad pailsėtų, žiūri televizorių, kiti skaito, treti piešia… O aš siuvinėju, nors ir mėgstu skaityti. Jeigu siuvinėjimas „užkabina“, galiu prie jo sėdėti ir keletą valandų. Beje, man viena kitam netrukdo, nes vienu metu galiu ir klausyti, kas vyksta televizoriaus ekrane, ir tuo pat metu siuvinėti (šypsosi).

Trūksta drąsos?

– Keramikos ir odos dirbiniai, dekoruotos žvakės, siuvinėti paveikslai. Nebandėte juos pristatyti plačiau, parduoti mugėse, internetu, galerijose?

– Manęs daug kas klausia, kodėl to nedarau. Nežinau, gal trūksta drąsos ir negalvoju, kad esu kažkuo ypatinga. O jei dings įkvėpimas, nepavyks ar nusibos? Su metais vis labiau slepiuosi savo kiaute, gal vėliau ir pabandysiu (šypsosi).

Be to, ir mano, tarkim, siuvinėti darbai, nebūtų labai pigūs. Tai – brangus užsiėmimas, nors daug kam taip neatrodo (šypsosi). Būtini specialūs siūlai, vienam darbui jų reikia kelių spalvų. Siuvinėjimo siūlų Kėdainiuose negausi, reikia ieškoti didmiesčiuose ar internete, būtinas rėmas ir specialus antirefleksinis stiklas, o kur dar laikas, sugaištas prie siuvinėjimo. Žodžiu, vieno darbo įrėminimas ir medžiagos kainuoja apie šimtą eurų, dar reikia ir savo darbą priskaičiuoti. O kaip galiu suskaičiuoti savąjį laiką, praleistą siuvinėjant? Juk, kaip plytelių klijuotojui ar kitam meistrui, įkainiai nenustatyti (šypsosi).

– Gal ir namiškiai tokie pat kūrybiški?

– Manau, namiškiams jau būtų keista mane matyti tik sėdinčią ir žiūrinčią televizorių. Galvoju, kad jiems tai jau neatsiejama mano dalis. Vaikai turi polinkį į meną. Pirmokas sūnus Ainius – į muziką. Jis – mūsų muzikantas, nuo mažens lanko Muzikos mokyklą, mokosi groti saksofonu. Šešiametė Luknė taip pat mėgsta pasikrapštyti, ji noriai prisėda pasiuvinėti ar užsiimti kitais rankdarbiais. Keista, kad būdama labai judri, visokiems darbeliams susikaupia ilgesniam laikui. Ir nustebina savo kūrybiškumu bei fantazija, o ji jos tikrai nestokoja (juokiasi).