„Visas likęs laikas“ – taip pavadinta penktoji poeto Valdo Daškevičiaus poezijos rinktinė, spalio 22 dieną pristatyta kraštiečiams Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešojoje biblio­tekoje surengto vakaro metu. Naujausiame rinkinyje – eilėraščiai iš knygų „Sauja pelenų“ (1989), „Misterija“ (2006), „Netiesioginiai įrodymai“ (2009), „Budėtojas“ (2019), taip pat pluoštas naujų tekstų. Tarp renginio dalyvių – asociacijos „Slinktys“ pirmininkas ir leidėjas Juozas Žitkauskas, taip pat vakaro moderatoriumi tapęs poeto pusbrolis Audrius Žalakevičius ir dainuojamosios poezijos atlikėja Laima Žilytė.

Poetas tą pačią dieną spėjo su savo kūryba supažindinti Akademijos gimnazijos bendruomenę. Lapkritį kūrėjas žada apsilankyti Josvainių ir Šėtos kultūros namuose. Tad paprašėme per 40 metų sostinėje gyvenantį, tačiau meilę gimtajam Kėdainių kraštui karštai deklaruojantį V. Daškevičių atsakyti į „Kėdainių mugės“ klausimus.

Kaip gimė naujos knygos „Visas likęs laikas“ sumanymas?

Sumanymą sudaryti rinktinę iš ankstesniuose rinkiniuose spausdintų geriausių eilėraščių bei naujų tekstų puoselėjau norėdamas priminti, ką geresnio esu anksčiau parašęs. Nesu tiek žinomas, kad mano eilėraščiai būtų puikiai prisimenami ir skaitomi atmintinai. Išleistos knygos yra viena nuo kitos nutolusios. Tarkime, pirmąjį rinkinį „Sauja pelenų“ (1989 m.) ir naująją knygą skiria trys dešimtmečiai…

Iš autoriaus lūpų – eilės iš naujausios poezijos knygos.

Esti laikotarpių, kai gyvenimas yra stipresnis, įtraukia labiau nei kūryba. Reikia laiko distancijos, kad galėtum poezijoje reaguoti į tai, ką teko patirti…

Knygos viršeliui pasirinkau unikalų architektūros paminklą – Kėdainių saulės laikrodį, mat šis laikrodis stovėjo netoli nuo mano namų, tuometinio Kėdainių krašto muziejaus skverelyje. Kai eidavau pro šalį saulėtą dieną, pasižiūrėdavau, kiek valandų…

Kodėl naujai knygai pristatyti pasirinktas Kėdainių kraštas?

Kėdainiai – mano gimtinė. Čia gimiau, užaugau, iš pradžių gyvenau name prie Knypavos aikštės, paskui – Povilo Lukšio gatvėje, prie susimąsčiusio, tamsaus Nevėžio, pasak Maironio.

Baigiau Kėdainių 2-ąją vidurinę mokyklą, kurioje mane mokė nuostabūs mokytojai. Pavyzdžiui, Kazimieras Muzikevičius, Aldona Stankevičienė. Šiame krašte – mano šaknys.

Kiekvieną savo knygą stengiuosi pristatyti savo mieste, nebijodamas būti nesuprastas. Ne visada ir ne visi poetai suvokiami iš karto. Mat poezija rašoma ne pagal užsakymą ir ne vienai dienai.

Jošua Nazarietis yra sakęs, kad savo krašte pranašu nebūsi, tačiau nėra nė vieno kūrėjo, kuris, nemylėdamas tėviškės, nesiremdamas į savo namų sienas, ką nors vertinga sukurtų.

Kodėl pačiam pirmajam knygos pristatymui pasirinkote Vainotiškes?

Akademijos gimnazija įsikūrusi prie Vainotiškių tvenkinio. Jame, paauglystėje ir jaunystėje lankydamasis pas senelius, mėgau meškerioti, irstytis valtimi, žiūrėdavau į vandenį, grožėdavausi gamta.

Šiame krašte – mano šaknys. Motina Romualda, kilusi iš Vainotiškių kaimo, piešė, siuvinėjo; tėvas Ričardas, gimęs Ąžuolaičiuose, dainavo, giedojo bažnyčios chore. Vieni ir kiti seneliai – įdomios asmenybės. Močiutė Adelė Žalakevičiūtė-Daškevičienė, ištekėjusi už mano senelio, nepriklausomybės kovų savanorio Vytauto Daškevičiaus, – kino režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus tėvo Pranciškaus sesuo. Kita močiutė Valerija Staugaitė-Černiauskienė, mokėjusi daug liaudies dainų, – senosios lietuvių literatūros istoriko, profesoriaus Jurgio Lebedžio pusseserė. Abu iš Devynduonių kaimo. Senelis Zigmantas Černiauskas tarpukariu priklausė Šaulių organizacijai, vaidino mėgėjiškame Akademijos miestelio teatre.

Tuo noriu pasakyti, kad poetas neatsiranda tuščioje vietoje. Žmonės, kurie supa nuo vaikystės, jų kalba, pasakojimai, gamtovaizdžiai ir buitis – viskas turi reikšmę ir daro įtaką būsimai poezijai…

Kodėl saviraiškai pasirinkote poeziją?

Nesvajojau būti poetu, juolab kad poezija – ne profesija. Norėjau studijuoti teatro režisūrą, tačiau baigiau lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete.

Esu redaktorius.

Regis, ketvirtoje klasėje, kai sirgau širdies liga ir mane gydė legendinė gydytoja Teklė Bružaitė, pragulėjau lovoje visą trimestrą. Turėjau gražaus laiko, tad skaičiau knygeles, dovanotas krikšto mamos Felicijos Satkauskienės, ir pradėjau rašyti į baltą sąsiuvinį eilėraštukus su gramatikos klaidomis.

Tikra poezija ateina tada, kai iš autentiškos patirties ir pasaulėjautos parašai eilėraštį, kurio neparašys niekas kitas, išskyrus tave. Gali meistriškai eiliuoti, tačiau nebūsi poetu, jeigu nemokėsi kalbėti savo siela, savo protu, savo balsu…
Atsisakau mistifikuoti įkvėpimą ir poeziją, esą tai kažkas antgamtiška. Visa empirinė ir dvasinė tikrovė yra poezijos teritorija. Kūryboje nėra neįmanomų dalykų, tik reikia turėti vaizduotę, nebijoti ir įdėti pastangų.
Šis literatūros žanras suteikia galimybę dvasios potyrių, vaizdinių, emocijų ir minčių koncentruotai raiškai. Užuot parašęs ilgą apsakymą, parašai trumpą eilėraštį.

Atimkite iš poeto poeziją – ir pažiūrėkite, kas iš jo liks. Nelaimingas žmogus su visomis ydomis ir privalumais…
Mano mėgstamas poetas Czeslawas Miloszas eilėraštyje „Išpažinimas“ rašė: „Žinojau tačiau, kas liks mažutėliams kaip aš: / Vilčių trumpalaikių puota, pasipūtėlių sambūris, / Kupriukų rungtynės, literatūra.“
Nepaisant to, tai užburia ir įtraukia visam gyvenimui.

Panašios naujienos

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.