Search
Pradžia

Nuosavos pirtys – prabanga, kurios savo sodyboje ar net nuolatiniam gyvenimui skirtų namų sklypuose neatsisakytų dauguma iš mūsų. Todėl tam, kad nusprendus investuoti į šį statinį tai darytumėte prasmingai, šiame straipsnyje dalinamės 5 atsakymais į esminius klausimus, kuriuos būtina žinoti prieš pradedant nuosavos pirties statybas.

  1. Ar pirties statyboms reikalingas leidimas?

Svarstantiems apie nuosavą pirtį savo sklype, svarbu žinoti, jog šiam statiniui, kaip ir kito tipo pastatams, leidimas bus reikalingas tuo atveju, jeigu jis bus didesni nei 80 m² arba aukštesni nei 8,5 m. Ne mažiau svarbi – planuojamų statybų vieta: be leidimo net ir mažiausių pirčių įrengimas nebus galimas, jei sklypas yra įtrauktas į kultūros paveldo saugomą vietovę. Svarbu žinoti, jog nepriklausomai nuo to, ar pirties statyboms reikalingas leidimas, ši vis tiek turės atitikti nustatytus reikalavimus. Pirtys privalo išlaikyti reglamentuotą, ne mažiau 3 metrų atstumą iki sklypo ribos.

  1. Kokia mediena – geriausia pirties statyboms?

Atsižvelgiant į pirties paskirtį, nesunku suprasti, jog tinkamos medienos pasirinkimas – viena esminių šio statinio ilgaamžiškumo priežasčių. Nuo medienos rūšies, kurią pasirinksite savo pirčiai, priklausys ne tik kiekvieno seanso kokybė, bet ir pastato ilgaamžiškumas, stilius bei atmosfera. Medine pirtis pirkti privalo pasižymėti ne tik tvirtumu, bet ir atsparumu tokiems veiksniams, kaip drėgmė bei nuolatiniai temperatūros pokyčiai.

Vienas populiariausių medienos pirčiai pasirinkimų šiuo metu – vakarų raudonasis kedras stabilus, minkštas ir atsparus deformacijai. Kedras turi mažą tankį, todėl, priešingai nei didelio tankio mediena, yra geras izoliatorius, greitai įkaista ir greitai atvėsta, yra atsparus grybeliui ir puvimui. Nors pirčių bei medinių namelių statybose itin plačiai naudojamas raudonmedis pasižymi gana panašiomis savybėmis, kaip ir raudonasis kedras, pirtys iš šios rūšies medienos statomos kur kas rečiau dėl dviejų pagrindinių trūkumų. Visų pirma, graži raudonmedžio spalva po kurio laiko tampa purvinai pilka, nes kūno aliejus ir prakaitas chemiškai reaguoja su raudonmedžio rūgštimi. Antra, raudonmedis kedrą dažniausiai lenkia kaina.

Dar vienas, dėmesio vertas variantas pirties statyboms – Aliaskos geltonasis kedras, kuris

pasižymi kaip ypač atsparus grybeliui ir puvimui. Medine pirtis pirkti iš šio medžio pasirenkama gana dažnai vien dėl jo išvaizdos – įdomios geltonos spalvos. Vis dėlto, geltonasis kedras dažniausiai ne toks sodrus kaip raudonojo kedro mediena.

  1. Kokio dydžio pirtį statyti?

Lygiai taip, kaip ir statant medinius namelius, renkantis pirtis labiausiai rekomenduojama atsižvelgti į savo asmeninius poreikius. Bene pagrindinis klausimas, į kurį reikėtų atsakyti prieš nusprendžiant, kokio dydžio pirtys galėtų tapti geriausiu pasirinkimu jūsų sklype – žmonių, kurie jomis naudosis vienu metu, skaičius. Remiantis praktika, įprasta tradicinė pirtis statoma ne mažesnė nei 1.8 x 1.5 m ploto, skaičiuojant su viršutiniais ir apatiniais suolais. Mažiausias leistinas bet kurios pirties lubų aukštis – 2 m. Jei svarstote variantą, kai pirtis įrengiama sodo namelio viduje, optimalus malkinės pirties dydis galėtų būti 2,5 x 2,5 m, o lubų aukštis galėtų siekti apie 2,2 m. Tokiu atveju patalpoje du žmonės galės ne tik laisvai prasilenkti, tačiau rasite vietos ir gultui bei visiems ritualams, o laisvalaikio erdvei liks pakankamai vietos.

  1. Ar verta įsirengti prieškambarį?

Jei pirties teikiamais privalumais lepintis mėgstate gana dažnai, o sodyboje vis tiek ketinate įsirengti patalpą, kurioje galėtumėte nakvoti tiek vasaros, tiek žiemos metu, sodo namelis su integruota pirtimi galėtų tapti puikia investicija.

Remiantis praktika, tokio tipo nameliai – pirtys dažniausiai būna nedideli, juos sudaro pirties patalpa ir gyvenamoji erdvė su būtiniausiais patogumais. Vis dėlto, gerai apgalvojus visas tokių patalpų detales, galima susikurti jaukią bei funkcionalią erdvę savo bei artimųjų poilsiui. Daugiausiai dėmesio statybų metu šio statinio atveju, žinoma, reikalauja pirties įrengimas: teks pasirūpinti ne tik tinkama sienų bei grindų izoliacija, bet ir kokybiška ventiliacija bei kitais saugumo aspektais.

  1. Kuriems įrengimo darbams reikia skirti daugiausiai dėmesio?

Nors pirtys reikalauja visapusiško atidumo įrengimo darbų metu, ypatingą dėmesį reikėtų skirti keletui pagrindinių darbų. Visų pirma, vertėtų pasirūpinti iš tiesų kokybiška pirties ventiliacija. Ją nesudėtingai užtikrinsite pirtyje įsirengę medines grindis su tarpeliais. Nors šios idėjos vis dar dažnai atsisakoma baiminantis šalčio tiltų, šaltas oras, patekęs per tarpelius grindyse dėl temperatūrų skirtumo maišosi su šiltu oru ir priverčia jį judėti, tokiu būdu sukuriant natūralią ventiliaciją. Taigi, pirtyse, kuriose įrengtos medinės grindys, tokios ventiliacijos netgi gali užtekti. Ventiliacija taip pat gali būti sukuriama ir priverstiniu būdu, tam naudojant specialius ventiliatorius.

Antras, didelio dėmesio vertas darbas – vandens įrengimas. Jei galimybės išsimaudyti šalia pirties esančiame vandens telkinyje nėra, atsivėsinimo ritualą teks perkelti į greta įrengtą dušą. Preliminariais skaičiavimais, jo įrengimas gretimame pirties pastate galėtų kainuoti iki 600 eurų. Tiesa, reikėtų įvertinti tai, kad, jei pirtis žiemą naudojama retai, o pastatas nebus šildomas, esant minusinei temperatūrai vanduo vandentiekyje gali užšalti. Dėl šios priežasties rekomenduojame nepamiršti įrengti vandens nuleidimo sistemos, kuri leistų pašalinti vandenį iš vamzdžių po kiekvieno kūrenimo.

Galiausiai, tam kad užsitikrintumėte maksimalų pirties funkcionalumą, būtina įsirengti iš tiesų kokybišką krosnelę. Krosnelės pagal kuro rūšis skirstomos į malkomis kūrenamas krosneles ir vis dažniau pastarąsias dėl savo funkcionalumo pakeičiančias elektrines krosneles, tačiau vieno teisingo atsakymo į taip dažnai užduodamą klausimą – kokią krosnelę rinktis – nėra. Priimti šį sprendimą gali padėti ne tik krosnelės kaina, tačiau ir gerai apsvarstyti poreikiai bei įvertinti krosnelių privalumai ir trūkumai.

Nuo tradicinio pirties įvaizdžio neatsiejamos, malkomis kūrenamos krosnelės šiais laikais turi įvairių naudingų patobulinimų, pavyzdžiui, papildomą talpą vandeniui šildyti. Maža to, daugeliui žmonių ugnies kūrenimas tiesiog neatsiejama pirties ritualo dalis, todėl tai ženkliai palengvina krosnelės pasirinkimą. Kartais tokį pasirinkimą nulemia ir techninės galimybės, mat ne maža dalis elektrinių krosnelių jungiasi prie trifazio elektros įvado, o sodybose ar vietose, kurios labiau nutolę nuo gyvenviečių, elektros tiekėjai ne visada gali užtikrinti reikiamą galią, todėl daug paprasčiau pasistatyti tampa tradicinę malkinę krosnelę, o ne elektrinę.

Vis dėlto, malkomis kūrenamoms krosnelėms, priešingai nei elektrinėms, būtinas kaminas ir pakura, kadangi krosnyje esančius akmenis kaitina šiluma, gauta deginant malkas. Savo ruožtu elektrines krosneles šildo ne ugnis, o elektriniai tenai, nereikalaujantys nei kamino nei pakuros. Nors elektrinėms krosnelėms netaikomi tokie aukšti saugumo reikalavimai, kaip krosnelėms, kūrenamoms malkomis, joms būtinas tinkamas įžeminimas. Be to, pirties malonumais norintiems mėgautis be didelių pastangų, dideliu privalumu taps paprastas elektrinės pirties krosnelės įkaitinimas bei galimybė temperatūrą nustatyti laipsnio tikslumu, užtikrinant nuolatinį komfortą. Svarbu paminėti ir tai, jog priklausomai nuo elektrinės krosnelės modernumo, dažnai galima reguliuoti ir drėgmės lygį, tokiu būdu pakeičiant net patį pirties tipą, o tai suteikia dar daugiau vertės investicijai į nuosavą pirtį.

Užs. Nr. 81