Mažytėje galerijoje – plataus masto kūryba

Kėdainių dailės mokyklos mokytojai Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse jau ketvirtą kartą atidarė savo darbų parodą. 

Vida Burbulienė (centre) pasidžiaugė, kad mokytojai drąsiai priėmė iššūkį ir kasmet į parodą atneša vis įvairesnių darbų.

„Šiandien į pamokas ėjome su gerokai didesniu jauduliu negu kitomis dienomis. Juk savo darbus atiduodame ne tik kolegų, bet ir vaikų įvertinimui. Vaikams ypač smalsu pamatyti, ką sugeba sukurti jų mokytojai, dailės paslapčių mokantys kasdienėse pamokose“, – sakė parodos dalyviai.

Giedrė Nagreckienė keramiką iškeitė į grafiką ir sulaukė daugybės pagyrų.

Iššūkį atskleisti savo išgyvenimus ir patyrimus kūryboje priėmė devyni iš dvylikos Dailės mokyklos kolektyvo narių.
„Smagu, kad ši graži tradicija prigijo ir mokytojai jos su nekantrumu laukia. Vieni darbus kuria vasaros metu, kiti – jau pradėjus rudenėti. Paprastai kolegos atspindi savo specialybes, tačiau turime ir gražių staigmenų. Štai, keramikos mokytoja Giedrė Nagreckienė nustebino itin žaismingais grafikos darbais. Šįkart turime ir puikių piešimo, tapybos, tekstilės, odos darbų ir fotokoliažą, ir instaliacijų. Visi darbai puikūs ir tikrai jų kūrėjai parodė, kad palypėjo laipteliu ar keliais aukščiau nuo pirmosios parodos“, – sakė sumanymo iniciatorė, dailės mokyklos direktorė Vida Burbulienė.

Mindaugas Mažalis šįkart nustebino išradingomis instaliacijomis.

Direktorės teigimu, labiausiai patyręs kūrėjas tarp jos kolegų – Bronius Rutkauskas, kuris nuolat kuria ir dalyvauja parodose. „Mes nesame tie, kurie gyvena iš kūrybos. Tiesiog prie savo kūrinių prisėdame tik tada, kai randame laisvą minutę nuo pagrindinio darbo – mokyti vaikus. Kūryba reikalauja daug laiko, o mes jo neturime. Bet tikrai nesėdime sudėję rankų – pagal galimybes išsijudiname ir parodome, kuo gyvename“, – sakė V. Burbulienė.

Bronius Rutkauskas – Kėdainių senojo parko tvenkinio augalams įkvėpė savitos gyvybės.

Direktorės teigimu, kaskart pasitempti įpareigoja ir itin akylas mokinių vertinimas: „Kai pristatome parodą, vaikai tiesiog prilimpa prie darbų. Jie apžiūrinėja, aptarinėja kiekvieną kūrinį. Išsirenka labiausiai patikusius darbus, apie juos diskutuoja su mokytojais. Vadinasi, paroda, atskleidžianti, ką gali sukurti mokytojai, yra reikalinga.“
Šįkart, kaip ir ankstesniais metais, dailės mokytojai kūrė laisvomis temomis, o kitąmet jų laukia rimtesnė užduotis – teks parengti parodą, kad ji atspindėtų raidę – A. „Jūsų valia, kaip jūs išnarpliosite šią užduotį. Tiesiog siūlau kūrybiškai pažvelgti į ją ir parodyti, kaip interpretuosite iš A raidės“, – šypsojosi dailės mokyklos vadovė.

Idėjų randa visur
Kiekvienoje parodoje dalyvaujanti mokytoja Inga Čičinskė šįkart pristatė du darbus – vieną sukurtą pavasarį, o kitą – specialiai šiai ekspozicijai. „Parodos tikrai labai laukiu ir atsakingai jai ruošiuosi, nors ir trūksta laiko. Noriu parodyti, kad kažką sugebu padaryti pati, o ne vien kalbomis vaikus įkvėpti kurti. Idėjų savo kūrybai semiuosi visur. Visas gyvenimas – neišsenkantis to šaltinis. Su vaikais per pamokas išmokstame tik odos panaudojimo pradžiamokslį, tačiau nuolat turime mokinių, kurie susidomi oda ir net baigiamiesiems darbams pasirenka būtent ją“, – sakė I. Čičinskė.

Vaikai akylai apžiūri mokytojų darbus ir vėliau diskutuodami renkasi labiausiai patikusius.

Keramikė Giedrė Nagreckienė tarsi atsiprašydama, kad išdavė keramiką ir sukūrė grafikos darbus, sakė, jog taip nutiko dėl laiko stokos. „Tiesiog keramika reikalauja itin ilgo pasirengimo. Juk reikia ne tik padaryti darbą, bet ir jį išdegti, vėliau apdirbti. Tad nenorėdama ateiti tuščiomis rankomis, gelbėjausi grafika. Šįkart ji labai žaisminga, panaši į mano vaikų bandymus piešti. Aš mėgaujuosi darbu su vaikais. Jie labai atviri ir kūrybiški. Nors keramika nėra mažųjų labai mėgstama, tačiau pabandę vaikai vis dažniau praveria mano kabineto duris ir vis nori kažką nulipdyti“, – sakė G. Nagreckienė.

Savaip interpretavo gamtą
Labiausiai patyręs parodininkas mokytojas Bronius Rutkauskas sakė, kad šįkart į parodą atnešė porą laisvos gamtos interpretacijos darbų: „Mėgstu pasivaikščioti Kėdainių parke. Stebiu jo gamtą, tad nenuostabu, jog ji atgula ant mano darbų drobių. Šįkart savitai pažiūrėjau į parko tvenkinio pakrančių augalus, šviesų žaismą juose. Manau, kad mano potėpiai augalams įkvėpė gyvybės.“
Mokytoja Irina Dima pasijuokė, kad ji į parodą atėjusi su dviem peizažų akvarelėmis pasijuto tarsi gamtą būtų stebėjusi iš toliau negu kolega Bronius: „Mano žvilgsnis į gamtą ne toks artimas kaip Broniaus. Aš buvau dviejuose pleneruose, tai ten ir nuliejau keletą akvarelių, kurių porą pateikiu parodai.“
Mokytoja Žaneta Mickevičiūtė kaip visada į kūrybą pažvelgė ironiškai ir su paslaptimi: „Man patinka palikti darbuose paslapties. Aš tradiciškai likau ištikima pieštukui, tačiau savo darbais visko iki galo nepasakau. Palieku žiūrovui pačiam atrasti tai, ko jam tuo metu trūksta ar reikia. Man patinka ironija ir dviprasmiškumas.“
Mindaugas Mažalis ir vėl nustebino puikiomis instaliacijomis. „Jau vien pavadinimai ko verti. Gaila, kad mokytojas susirgo ir pats negali pristatyti savo kūrinių. Manau, kad pasveikęs jis būtinai papasakos, kodėl būtent tokius darbus pateikė parodai“, – sakė V. Burbulienė.

Inga Čičinskė liko ištikima odai – į parodą atnešė du plokštuminius jos darbus.

Kūryba – atgaiva nuo kasdienybės
Direktorės pavaduotoja Jovita Buinevičienė pastaruoju metu pasinėrė į fotografiją. Jos pomėgį atskleidė ir į parodą atneštas fotokoliažas. „Aš tiesiog žaidžiu su fotografijomis. Suprantu, kad profesionalia fotografe netapsiu, tai tenkinuosi žaisdama su nuotraukomis. Jas gražinu, sluoksniuoju. Tai nėra labai paprasta, bet labai įtraukia ir nebepaleidžia“, – sakė J. Buinevičienė.
Pati parodos iniciatorė, būdama tekstilininkė, parodai pateikė du gobelenus. „Man kūryba yra atgaiva nuo kasdienių darbų. Kadangi visą dieną sukuosi mokykloje, tai kurti galiu tik naktimis. Galbūt todėl ne visada spalvų deriniai susideda taip, kaip norėtųsi. Turiu prisipažinti, kad visus darbus darau be eskizų. Galbūt tai ir nėra pats geriausias variantas, tačiau man kitaip neišeina. Mėgaujuosi tuo, ką darau, ir esu laiminga galėdama pailsėti ausdama gobelenus“, – sakė V. Burbulienė.