Mažoji Isos slėnio ambasada

Kas bent kartą apsilankė Šeteniuose – Nobelio premijos laureato, poeto, rašytojo, literatūros mokslininko Česlovo Milošo gimtinėje, nepamirš ją gaubiančios ramybės ir gamtos šventumo, derančio su šia supoetinta „Isos slėnio“ erdve. Nevėžio, kurį rašytojas romane pavadino Isos vardu, slėnyje ir šiandien atsiveria natūralus gamtos grožis, puoselėjamas čia gyvenančių žmonių.

Link vešlių lankų

Apžiūrėję buvusio dvaro parką su medinėmis skulptūromis, leiskimės nuo Baltojo svirno, kur veikia Česlovo Milošo kultūros centras, žemyn į paupį. Čia driekiasi natūralios, gausiai žydinčios, Č. Milošo eilėraštyje „Lanka“ apdainuotos vešlios paupio lankos, kuriose tarpsta žolės ir gėlės, „kadaise pažįstamos vaikui“. Ir tądien, skaisčią vasaros dieną, pievose skamba vaikų balsai. Smalsioms jų akims atsiveria dabartinių lankų šeimininkų – gretimame Gineitų kaime ekologiškai ūkininkaujančių Vilmos ir Valdo Živatkauskų – puoselėjamas gamtos grožis ir natūralumas.

Edukacinę programą vedanti Vilma supažindina vaikus su žolynais, pasakoja apie vaistažolių gydomąsias savybes, vardija daugeliui negirdėtus, o suaugusiems – gal jau ir pamirštus, pavadinimus. Jonažolė, rasakila, pievinė vingiorykštė, snaputis, jau žydintys čiobreliai, gegužraibės ir dar daugybė kitų rūšių, kurių Nevėžio slėnio pievose šiuo metu viename kvadratiniame metre suskaičiuojama iki trisdešimties…

Saugo nuo nykimo

Mažieji nepraeina neapžiūrėję nei vienos sraigės ar vabalėlio, ropščiasi ant šieno ritinių, džiaugsmingais šūksniais nulydi sprunkantį zuikį, o paėjėjus toliau, laukia dar daugiau įspūdžių. Daugiau kaip dešimties hektarų plote ganosi mėsinių galvijų banda, dalį kurios edukacijų metu gali apžiūrėti ūkio lankytojai! Romūs, dideli gyvuliai neskubėdami artinasi prie aptvaro ir leidžiasi vaikų glostomi, o šeimininkę mažieji apipila klausimais.

Pasirodo, Vilmos ir Valdo Živatkauskų auginami gyvuliai neatsitiktinai ganosi natūraliose pievose, kurių ūkininkai iš viso turi apie 25 hektarus: vienas šienauja, kitose – gano, išlaikydami šimtametes ganymo tradicijas. Taip tausojama aplinka ir saugoma biologinė įvairovė.

Didele gamtine įvairove pasižyminčios pievos šimtmečiais buvo Vidurio Lietuvos kraštovaizdžio dalis, tačiau dabar jos nyksta: apleistos apauga krūmynais ir mišku, nyksta paukščių perėjimo vietos, o dėl intensyvios žemdirbystės ir per didelio žmogaus kišimosi į gamtą skursta. Tuo susirūpinę šalies ūkininkai saugo gausiai žydinčias natūralias pievas.

Ūkininkauja, tausodami gamtą

Norėdami išsaugoti kuo daugiau natūralių lankų, Vilma su Valdu organizuoja bendraminčių talkas: iškerta krūmynus, nušienauja šlapžemių plotus, po griežlių išsiperėjimo nupjauna žolę pievose. Kartu su kitais susidomėjusiais šalies ūkiais, Živatkauskų ūkis šiuo metu dalyvauja Baltijos aplinkos forumo vykdomoje agrarinės aplinkosaugos priemonėje „Gausiai žydinčių natūralių pievų išsaugojimas“.

Ūkininkų mėsinių galvijų banda (šiuo metu joje – 42 galvijai) ganosi natūraliose pievose, švariai nuėda užželiančias pievas, saugo jas nuo užkrūmijimo. Pievos neariamos, nepersėjamos, taip išsaugojama daugiau augalų rūšių. Toks gamtą tausojantis ūkis, ūkininkės ir Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro doktorantės V. Živatkauskienės nuomone, yra atsparesnis klimato kaitai, sveikesnis karvių pienas bei kokybiškesnė mėsa. Besiremdama savo keliolikos metų ūkininkavimo patirtimi, Vilma šiuo metu rašo disertaciją tema „Natūralių ir kultūrinių pievų vertė gyvulininkystės ūkiuose“. Patirties ūkininkė sukaupusi ir dirbdama Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboje, dvejus metus vadovaudama Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijai.

Mažoji ambasada

Mažoji Isos slėnio ambasada – taip šį ūkį ir jame vykdomas įvairias veiklas įvardijo Kėdainių turizmo ir verslo informacijos centras, pavasarį atradęs ir į edukacijų sąrašą įtraukęs „Žaliųjų stogų dubą“. Taip ūkininkė Vilma pavadino savo tėvelių sodybą, nuo šlaito žvelgiančią į lankas. Čia svetingai priimami ir piligriminio, pažintinio, turistinio kelio „Camino Lituano“ piligrimai.

„Mano vaikystėje niekas nekalbėjo apie dvarus, dvarų kultūrą, buvo naikinami bet kokie prisiminimų likučiai. Tos vietos virto šiukšlynais. Č. Milošo romane „Isos slėnis“ aprašyti kaimai vykdant melioraciją buvo išnaikinti, nušluoti nuo žemės“, – pasakoja šiose vietose užaugusi V. Živatkauskienė.

„Nesinori, kad vaikai atitrūktų nuo gamtos, žemės ūkio. Norisi, kad nebūtų tokio susipriešinimo tarp kaimo ir miesto, kad miesto žmonės išmoktų įvertinti ir gerbti žemdirbio darbą, matytų, jog kaime žmonės gali kurtis ir gražiai gyventi. Reikia tik drąsos ir tikėjimo.“

Tačiau, nors apie Č. Milošą vaikystėje ir nežinojusi, gėrėjosi tomis pačiomis, jo aprašytomis pievomis ir traukė žydinčių žolynų aromatą. „Augdama vienkiemyje, natūraliai pamilau gamtą. Čia yra mano gimtinė, tėvų sodyba, tad ūkininkavome ir gyvulius laikėme toje vietoje tiek laiko, kiek save atsimenu. Ryšys su žeme niekada nebuvo nutrūkęs“, – šypsosi moteris, kuri yra baigusi zooinžinerijos mokslus, vėliau pedagogines studijas.

Meilę ir pagarbą gamtai Vilma skiepijo savo mokiniams, vienuolika metų dirbdama gamtos mokytoja Tiskūnuose. Į ūkio gyvenimą natūraliai įsiliejusios edukacinės programos vaikams ir suaugusiesiems tęsia švietėjišką veiklą. Moteris yra ir aktyvi bendruomenės, puoselėjančios šio krašto kultūrinį ir istorinį palikimą, narė. „Nesinori, kad vaikai atitrūktų nuo gamtos, žemės ūkio. Norisi, kad nebūtų tokio susipriešinimo tarp kaimo ir miesto, kad miesto žmonės išmoktų įvertinti ir gerbti žemdirbio darbą, matytų, jog kaime žmonės gali kurtis ir gražiai gyventi. Reikia tik drąsos ir tikėjimo“, – sako ūkininkė.

„Politinė reklama bus apmokėta iš LR Liberalų sąjūdžio rinkiminės sąskaitos. Užs. Nr. 58”