Praėjusią savaitę, Kėdainių bendruomenei pageidaujant, Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje lankėsi žinomas gamtos fotografas, ornitologas, knygų autorius, lektorius, televizijos laidų vedėjas ir rašytojas Marius Čepulis.
Renginio metu pristatęs naujausią knygą „Metai: gamtos fotografo dienoraštis“ kvietė klausytis gamtos garsų: nuo žiogų ir varlių iki paukščių bei žvėrių, pasakojo daugybę istorijų ir nutikimų, ištikusių jį stebint ir fiksuojant gamtos stebuklus.
Įdomu tai, kad įvairiausių nutikimų yra buvę ir Kėdainių rajone.
Koks gyvūnas pavojingiausias?
„Koks Lietuvoje yra pavojingiausias žvėris?“ – klausė Marius Čepulis susirinkusiųjų, o vėliau pats šmaikščiai atsakė, jog pavojingiausias žvėris yra žmogus.
„O koks pavojingiausias gyvūnas Lietuvoje, kurio reikėtų saugotis?“ – tęsė klausimus. Tačiau galiausiai pats ir atsakė.
„Tai erkė“, – atšovė gamtos mylėtojas, pridūręs, kad Lietuvoje daugiau pavojingų gyvūnų nėra, o išsamiau, kaip elgtis su gyvūnais, aprašyta knygoje „Ana konda“.
Knygoje „Ana konda“ – trumpai, ką reikia žinoti apie Lietuvos gyvūnus, paminėti ir kitų šalių gyvūnai. Žinomas gamtos fotografas, laidų vedėjas ir rašytojas Marius Čepulis kviečia į kelionę po laukinę gamtą, susipažinti su daugybe gyvūnų nuo pačių mažiausių iki tikrų milžinų, kurie gali mums įkąsti, įspirti, mus nudilginti ar kitaip sužaloti.
Kas vyksta gamtoje per metus
Pristatęs knygą „Metai: gamtos fotografo dienoraštis“ M. Čepulis teigė, kad ją parašė per savaitę, bet medžiagą rinko 7 metus – kiekvieną kartą grįžęs iš gamtos ką nors pasirašydavo, o paskui tereikėjo sudėti viską į vieną krūvą.
Pirmoji knyga tuo pačiu pavadinimu parašyta 2017-aisiais, o antroji – 2023-aisiais.
Knygoje „Metai: gamtos fotografo dienoraštis“ rasite ne tik per pastaruosius septynerius metus Lietuvoje padarytų gyvūnų, gamtos reiškinių nuotraukų, bet ir patarimų, ko gamtoje nepražiopsoti kiekvieną mėnesį, taip pat vaizdingų, informatyvių ir šmaikščių autoriaus pasakojimų. Jie padės geriau suprasti gamtą ir nuotykių, netikėtumų kupinus gamtos fotografo darbo užkulisius, paprastai nepatenkančius į kadrą.
Kiekvienais metais Marius Čepulis kelia sau tikslą nufotografuoti vieną ar kitą gyvūną. Anais metais jis ketino nufotografuoti vilką.
„Visus 7 metus aš to vilko nenufotografavau. Laukiau laukiau – o vilko nėra. Tada supykau, nuėjau į mišką ir nufotografavau. Nieko nėra gražiau nei vilko letenos. Jo pėdos yra milžiniškos, nes vilką peni kojos“, – pastebi gamtininkas, pridūręs, kad pagal planą turėjo surasti lūšį, tačiau lūšį rado pas žmones namuose.
Istorija tokia, kad lūšis atėjo pas žmogų, papjovė jo vištas, jas čia pat užkasė, o ji pati apsigyveno pas kitą žmogų. Tai buvo Vievio centre. Lūšis buvo pagauta ir paleista į mišką.
Dangaus gaudytojas
„Aš vis dar esu dangaus gaudytojas, nors dangaus reiškiniams aš neturiu daug laiko, nes reikia filmuoti visokias laidas, bet kai būna sidabriniai debesys, aš jų nepraleidžiu“, – prisipažįsta jis. Sidabriniai debesys yra nano dydžio ledo kristalai, plaukiojantys 80 km aukštyje.
„Mes su sūnumi, kuris irgi Marius, gaudėme žaibus, per visą Lietuvą važiavome iki pat Baltarusijos pasienio. Šiais laikais truputėlį lengviau fotografuoti žaibus, jį pamačius paspaudi mygtuką ir jį pagauni. Anksčiau reikėdavo statyti fotoaparatą, laukti, kol tas žaibas „įkris“ ir t.t.
Knygoje yra istorija, kodėl aš esu „trenktas“, tai dėl to, jog esu žaibo trenktas – tuo metu esu laikęs skėtį už metalo. Kai žaibuoja, nedarykit šitaip.
Žaibo temperatūra yra 100 kartų stipresnė negu saulės paviršiaus temperatūra. Viena mano svajonių – nufotografuoti žaibus iš apačios“, – dalinosi žaibų gaudymo įspūdžiais.
„O jeigu žaibuoja, ar žinot, kaip gintis? Kaip saugotis?“, – klausė jis susirinkusiųjų.
„Reikėtų atsitūpti, nestovėti, nelįsti po medžiu, jokiu būdu nesigulti ant žemės, bet geriausia atsitūpti arba lįsti į automobilį – ten yra saugiausia. Labai retai trenkia į automobilį“, – patarė jis.
Išmoko nebeskęsti
M. Čepulis nuotaikingai pasakojo daugybę nuotykių, nutikusių gamtoje, prisipažino, kaip ne kartą yra skendęs.
„Jau išmokau, kaip nebeskęsti. Einant per pelkę, savo praėjimus aš visus žinau. Dažniausiai brendi būdamas iki pusės vandenyje. Žinau, kur yra koks kelias, kur yra koks rąstas padėtas.
Eini eini, staiga rastas netyčia pasibaigia ir tu neri žemyn ir tada būna nelabai gerai. Objektyvas sušlampa, fotoaparatas – ne. Viską numeti į krantą, išsikraustai, o tada sutinki stirną, o ji žvengia iš tavęs.
Aš daug fotografuoju salose, kurios yra Kuršių mariose. Salos atsiranda tada, kai nusenka vanduo, o nusenka tada, kada pasikeičia vėjas.
Kartą būdamas saloje einu link baidarės, o jos nebėra. Iki kranto eiti, kur jau galima normaliai vaikščioti – 2 km. Būčiau parėjęs, aišku, bet visa mano įranga, visi rūbai liko baidarėje.
Gerai, kad dar telefonu galėjau išsikviesti pagalbą. Atplaukė kateris, mane ištraukė. O pasirodo – žmonės plaukė pro šalį – žiūri, baidarė, pagalvojo, kad žmogus paskendo ir pasiėmė baidarę.
Šį pavasarį deltoje fotografuoju paukščius, privažiuoja mašina, atsidaro langas, sako: „Laba diena, čia mes, kur baidarę jūsų pavogėm.“
Baidarė labai greitai atsirado, parašius į feisbuką, tokiais atvejais žmonės greitai suranda“, – su humoru pasakojo jis.
Pasak M. Čepulio, su šernais jis patyręs daugybę nuotykių: „Jie yra bėgę į mane, bėgę nuo manęs, teisingiausia, jie visada bėga nuo manęs, nes aš baisiausias jiems iš visų gyvūnų.“
Fotografijoje svarbiausias dalykas yra žvalgyba, o kadras kartais tetrunka 0,1 sekundės. O visa kita yra žvalgyba – tu tiesiog vaikštai, žiūri, planuoji, o tada jau tą kadrą kažkada padarai.
Kada prasideda pavasaris
„Ar žinote, kada prasideda pavasaris?“, – klausė jis.
Pasak gamtininko, pavasaris prasideda vasarį, todėl, kada vasarį prasideda visos žvėrių tuoktuvės. Ir vilkai, ir lapės, ir lūšys tuokiasi – krankliai, ereliai, pelėdos irgi pradeda tuoktis.
Kai kurios pelėdos jau vasarį būna išperėjusios vaikus. Vasaris yra toks metas, kai prasideda visi atbudimo reikalai.
Kas yra sausio 25 d.?
M. Čepulio teigimu – tai viduržiemis, visi eina klausti barsuko, koks bus pavasaris, nes barsukas vienintelis žino, koks jis bus – jeigu saulė šviečia, jisai pasislepia, jeigu nešviečia, jis eina pasivaikščioti ir tada pavasaris bus šiltas arba jis bus ankstyvas arba nebus ankstyvas.
Žmonės prisigalvoja daug visokių nesąmonių – jeigu yra daug ąžuolų gilių, tai bus šalta žiema. Ąžuolai kas kelis metus veda daug vaisių ir tai niekaip nesusiję su žiema. Yra toks gamtos ciklas.
Mes mėgstam interpretuoti tuos gamtos reiškinius, kurie absoliučiai neturi nieko bendro su realybe.
Gamtos fotografas primena, kad vasario 24 d. yra pavasario pranašo Vieversio diena, todėl vasaris yra pirmasis pavasario mėnuo. Gamtos pavasario, nes žmonėms pavasaris yra tada, kai temperatūra pakyla virš 25 laipsnių šilumos, kai žydi alyvos.
„Žiemos pas mus būna tokios – jeigu anksčiau būdavo100–120 dienų su sniegu, dabar mes turime netgi 20 tokių dienų. Dar po kokių 10-ties metų savo vaikams pasakosim, kas tas yra sušalęs vandenilio dioksidas, kaip jis atrodo“, – mano M. Čepulis.
Kiek gyvena drugelis?
Kažkodėl visi įsitikinę, kad jis gyvena vieną dieną. Drugelis citrinukas gyvena iki metų. 2–3 mėn. yra normali drugelio gyvenimo trukmė. Vieną dieną gyvena lašalai, su drugeliais nieko bendro neturintys.
Paukščių pasaulyje
„Koks yra pirmasis pavasario ženklas?“, – klausė gamtos fotografas.
Pasak M. Čepulio, tai ne vieversys. Pavasario pranašas yra didžioji zylė – ji pirma pradeda giedoti. Ji pirma pajunta pavasarį, bet ji pajunta ne pavasarį, bet dienos ilgumo skirtumą.
Zylė pradeda giedoti tada, kai diena pailgėja per gaidžio žingsnį. Vos tik pailgėja diena, ji pajunta šviesos skirtumą ir pradeda giedoti, ypač jeigu dar atšyla.
Tiesą pasakius, kartais ir gruodžio mėnesį ji gieda. Bet šiaip jau sausio mėnesį zylė jau pradeda giedoti.
Pavasarį, aišku, sugrįžta gervės, kurios labai gražiai šūkauja, ir visi labai džiaugiasi jų giesmėm. O rudenį, kai jos gieda, visi verkia, nes liūdniau, nors paukščiai gieda lygiai taip pat.
Kiekvieną pavasarį nuo kovo vidurio iki balandžio vidurio vyksta kurtinių tuoktuvės. Kurtinio balsas yra labai tylus. Žmogus girdi iš 100 metrų, kurtinys kito kurtinio balsą girdi iš 400 metrų. Mes esame visiški „kurtiniai“, palyginus su kurtiniu.
Tetervinų balsas girdisi iš kelių kilometrų. Tetervinų pas mus liko vos keliose vietose ir jų surasti tikrai nelengva. Ir mano gamtos knygose vienas iš tikslų buvo surasti teterviną. Kad juos nufilmuotum, turi ateiti į pelkę labai anksti – 5 ryto.
Balandžio mėnesį, kai pradeda švisti, tu jau turi sėdėti pelkėje. O ateiti į pelkę, ten, kur tu sėdėsi ir lauksi, reikia naktį. Ateisi vėliau – viskas bus baigta – tetervinai šalia tavęs nenusileis.
Man pats mėgstamiausias, gražiausiai kalbantis paukštis yra juodakaklis naras. Jų daugiausiai yra Aukštaitijoje.
Pelėdos pradeda perėti per Naujuosius. Su pirmaisiais mūsų fejerverkais pelėdai iškrenta kiaušinis.
„Kėdainių rajone vieversių yra labai daug. Kėdainių rajonas jais garsėja, aš kartais atvažiuoju pas jus jų „gaudyti“, tai yra raguotasis vieversys – jis atskrenda žiemą ir išskrenda pavasarį.
Pavojingiausia miške mama – briedė
Balandžio – gegužės mėnuo yra jauniklių mėnuo – galima prisižiūrėti kiek tik nori jauniklių: gimsta stirniukai, elniukai, kiškiukai, lapiukai, vilkiukai, lūšiukai ir briedžiukai.
Pati pavojingiausia miške mama – briedė. Niekada nelįskite prie briedžiuko, nes mama iš tikrųjų yra pikta.
„Ruduo yra gervių metas – rugsėjo mėnesį jūs turit pamatyti elnius ir išlydėti gerves. Vikšrai nėra kirmėlės, o grybai nekirmija, Grybuose jūs gyvenime nerasite nei vienos kirmėlės, nors labai norėdami, grybai – lervėja. Ten gyvena apie 60 rūšių uodų ir musių lervų. Tos lervos yra valgomos – nereikia jų visų išmesti“, – nei juokais, nei rimtai pasakojo gamtininkas.
Vienintelis tikras požymis atpažinti angį nuo žalčio – žiūrėti į akis, ir tai nėra pokštas. Angies vyzdys – vertikalus.
Apie gyvūnų „gaudymą“
Kaip fotografas gyvūnus „pagauna“ ir nufotografuoja?
Pasak Mariaus, svarbiausias dalykas miške yra vėjas. Vėjas turi pūsti į veidą. Visada.
Jeigu visiškai nėra vėjo, į mišką eiti yra labai sunku, nes greičiausiai tave pastebės iš labai toli.
„Eiti reikia tyliai, aš vaikštau miške tik takais, niekada nesibraunu per mišką, jeigu pamatau kokį nors žvėrį, slenku prie jo.
Panevėžio rajone slinkau prie šernų. Buvo dvi šernės su šerniukais. Ten buvo viksvynas, ledas dar kai kur, praeiti tyliai nebuvo galimybės, mano greitis buvo labai lėtas.
Prie šernų ėjau neilgai – gal kokią valandą, bet prie baubiančio elnio esu ėjęs 50 metrų per 2 val.
Eini tokiu greičiu, kai tu žinai, kad tas gyvūnas niekur nepabėgs, tu gali prislinkti, prišliaužti, priropoti.
Prie Tiskūnų šliaužiau 200 m per sniegą, kad nufotografuočiau stumbrus ir man pavyko prie jų prislinkti.
Ir dar labai svarbu žinoti, kuo tu labiau smirdi žmonėmis, tuo tu labiau kvepi žvėrims. Kai tu ateini šviežias į mišką, žvėrys tave labiau pajaučia, kai tu pabūni 3-4 dienas nesiprausęs, dvoki pats sau, žvėrys tave mažiau užuodžia ir mažiau bijo”, – patirtimi dalijosi M. Čepulis.
Paukščiai neužuodžia
Prie žvėrių reikia elgtis taip, kad jie neužuostų, nepamatytų ir neišgirstų. Prie paukščių tas nepadės. Paukščiai labai gerai mato, paukščiai neužuodžia.
Paukščiams uoslė praktiškai nereikalinga – jie turi fantastišką regėjimą. Erelis mato kiškį iš kilometro. Jis manęs neturi matyti iš 3 metrų.
„Pasistatai slėptuvę ir sėdi ten. Rekordas – 16 val., nevalgius, negėrus. Rekordas – į tualetą nenuėjus – 15 val. Jeigu jau prispiria – darai į buteliuką, dėžutę, po to užkasi kur nors ir t. t., visaip būna.
Ateini dažniausiai naktį ir išeini dažniausiai naktį. Šiemet savaitę laiko laukiau erelio.
Kėdainių rajone sėdėjau dvi dienas po 12 val., o jis neatskrido. O paskui Vilniaus rajone per vieną dieną – per 3 val. atskrido.
Vaikus jis aprengė maskuojamais rūbais, kuriuos dėvi stebėdamas gamtoje gyvūnus. (A. Raicevičienės nuotr.)
Kartais pasiseka, ir ne nuo rajono priklauso – paukštis pats atskrenda. Būna, kad į šieno kupetą įlendi, užsimaskuoji, ar prie vandens užsimaskuoji“ – pasakojo fotografas.
„Slėptuvė gali būti ir vandenyje, kuri plaukioja, plūduriuoja. Aš būnu su naro kostiumu ir tada galiu bristi prie pat gyvūnų, kurie yra vandenyje. Naro kostiumas nepraleidžia vandens. Arba galiu įlįsti į gulbės kostiumą. Tada visos gulbės galvoja, kad čia gulbė ir tada ramiai plaukioji.
Mano kuprinė sveria 30-40 kg, su tokia reikia keliauti, kai kelias dienas kur nors eini pabūti. Po mišką aš lakstau su fotoaparatu. Jeigu reikia kur nors permiegoti, esu Pašilių miške ne kartą miegojęs, tai daryti geriausia po egle – krenti ir miegi.
Eglynas yra pati geriausia vieta miegoti. Iki spalio vidurio laisvai gali tą daryti, net nepasiklojęs. Be geriau pasikloti. Nes prieš 15 metų miegojau nepasiklojęs, plaučių uždegimą gavau“, – gamtininko patirtimi dalinosi Marius Čepulis.
Ko nepražiopsoti spalį?
Knygoje „Metai: gamtos fotografo dienoraštis“ yra ,„paruoštukai“ – atsiverčiate kiekvieną mėnesį ir galite sužinoti, ką jums reikia pamatyti tuo metu gamtoje.
Ko nepražiopsoti spalį?
Pasiklausyti miškuose raugėjančių danielių. Pasigėrėti spalvotu rudeniu. Pasivolioti lapuose. Nuleistuose tvenkiniuose stebėti erelius ir garnius. Pradėti ieškoti stirnų ragų. Pasiklausyti rudeninių varnėnų giesmių.
Paieškoti nykštukų. Jie šiuo metu migruoja ir jų yra labai daug. Tai pats mažiausias Lietuvos paukštis, gražuolis, mėgstantis trankytis į langus.
