Šių metų sausį sukako 25-eri metai, kai Amžinybėn išėjo dailininkė Livija Andriukaitytė (1936–2000), Kėdainiuose gimusi juvelyrė, tekstilininkė, tapytoja ir fotomenininkė.
Dailininkė pelnė daugybę apdovanojimų. Deja, Lietuvoje apie Liviją Andriukaitytę žinoma nedaug. Ji labiau pažįstama tik savo gimtuosiuose Kėdainiuose.
Ji buvo Latvijos dailininkų ir fotomenininkų sąjungų narė, Latvijos nusipelniusi meno veikėja, SSRS dailininkų sąjungos narė. Surengė 20 personalinių parodų įvairiuose pasaulio kraštuose (taip pat Latvijoje ir Lietuvoje), dalyvavo penkiose pasaulinėse parodose: Japonijoje, Čekijoje, Anglijoje, Kanadoje ir JAV. Menininkės kūrinių yra Latvijos, Lietuvos, Armėnijos, Londono, Niujorko, Rusijos muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Livija Andriukaitytė gimė tarpukariu Nepriklausomos Lietuvos karininko ir pedagogės šeimoje. Baigusi Kėdainiuose pradinę mokyklą, trejus metus pasimokiusi mergaičių gimnazijoje, įstojo į Kauno meno mokyklą ir Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą. 1956 m. baigusi šiuos mokslus, toje pačioje muzikos mokykloje dėstė fortepijono specialybės kursą. 1964 m. išvyko gyventi į Rygą. 1964–1969 m. Latvijos Dailės akademijoje studijavo tekstilę ir gobeleno audimą. Baigusi studijas, audė gobelenus. Bet ji buvo universali menininkė.
Didžiausią pripažinimą pasaulyje pelnė savo juvelyriniais kūriniais iš tauriųjų metalų, bronzos ir geležies bei brangakmenių. Sukūrė puikių darbų emalės technika. Parodose buvo eksponuojamos jos darytos apyrankės, segės, antkaklės.
Be juvelyrikos, tekstilės menininkė reiškėsi ir tapyboje, fotografijos srityje. Jos darbuose dominavo Lietuvos ir Latvijos laukų augmenijos, dažniausiai gėlių, motyvai.
Žymi dailininkė, keturis dešimtmečius gyvenusi ir dirbusi Latvijoje ir turėjusi ne tik Lietuvos, bet ir šios šalies pilietybę, visada prisistatydavo, kad yra ne Latvijos, o Lietuvos dailininkė, kilusi iš Kėdainių (ji čia ir palaidota) (Jucevičius, Jonas. „Kėdainių krašto dailė ir dailininkai“ (Kėdainiai, 2005).
Ateinantieji metai bus menininkės 90-ojo jubiliejaus metai. Prieš 30 metų, minint L. Andriukaitytės 60-metį, Rygos Šv. Petro bažnyčioje buvo atidaryta didelė dailininkės kūrinių paroda. Apie šią parodą latvių laikraštyje „Rīgas Balss“ buvo išspausdintas straipsnis, kurio vertimą čia pateikiame.
Vertėja
LIVIJA – BALTIJOS DEIVĖ
Iš latvių kalbos vertė Nijolė Sisaitė (Vilnius)
Olga Petersone, Jevgenija Podberezina (Laikraštis „Rīgas Balss“, 1996-05-14)
66 tapybos darbai, 21 akvarelė, 14 pastelių, 71 emalės kūrinys, 7 litografijos ir 50 juvelyrikos dirbinių. Visa tai galima pamatyti Rygos Šv. Petro [latv. Pētera baznīca] bažnyčioje veikiančioje parodoje.
Šių kūrinių autorė – Livija Andriukaitytė, gimusi Kėdainiuose, baigusi muzikos studijas Kaune ir Rygos meno akademiją (Rūdolf’o Heimrāt‘o (1926–1992) auklėtinė), daugiau nei 100 parodų, vykusių visame pasaulyje, dalyvė. Jos kūrinių yra Ermitaže (Sankt Peterburgas), Maskvos Kremliaus Ginklų rūmuose [Oružeinaja palata, seniausias Rusijos muziejus – N. S.], Gintaro muziejuje Kaliningrade, Latvijos, Lietuvos, Armėnijos muziejuose…
Kaip dosnios Baltijos jūros bangos išmeta į krantą gintarą, taip Livija dovanoja mums savo meną.
Pažadėtoji žemė
Rizikinga yra rengti parodas Šv. Petro bažnyčioje, bet Livijos kūriniai nepradingsta po bažnyčios skliautais. Jos darbai keleriopai papildo šventovės vidinę energiją. Kad ir kokia būtų Livijos paveikslų paletė, tie paveikslai iš vidaus skleidžia šviesą.
Ji tapo gėles. Nepaprastas yra menininkės ryšys su gėlėmis, ji supranta žiedų kalbą, jaučia žiedlapių virpėjimą ir nuotaiką. Mato gėles ir paliestas vėjo gūsio, ir vazoje ant stalo, ir kosmoso verpetuose… Kartais – ir vystančias. Žydėjimo apogėjuje, kai gėlė kvepia stipriausiai, ant jos žiedlapių nutupia vabzdžiai: drugeliai, laumžirgiai, vabalai, bitės. Livija grožisi šių padarėlių linijomis, permatomų sparnelių plasnojimu.
Stebina meninės išraiškos stiprumo ir jausmų intymumo vienovė. Paroda labai didelė, bet ji nevargina. Livijos braižas yra visoks: čia ir lygios linijos, ir darbai, panašūs į siuvinėtus ar batiką.
Menininkė labai jaučia ritmą ir harmoniją (ne veltui ji yra profesionali muzikė) – taip pat, kaip ir jos didis tautietis Čiurlionis. Ji meistriškai įvaldžiusi įvairias technikas, net ir tokią sudėtingą kaip emalė ant metalo. Dievas apdovanojo Liviją talentu ir nepaprastais sugebėjimais. Iš jos ir jos kūrinių sklinda jausmas, kad buvai gėlyne, kuris žydi ir žiemą, ir vasarą.
„Aš visada keliu taurę už meilę!“
Pasibaigus oficialiajai parodos daliai, dailininkė pakvietė svečius į Šv. Petro bažnyčios bokštą pažymėti šio svarbaus įvykio. Apžvalgos aikštelėje švietė saulė, pūtė pavasario vėjas, liejosi putojantis lietuviškas šampanas, o viską vainikavo šakotis – lietuvių kulinarijos meno kūrinys.
– Norėčiau pakelti taurę už meilę! – pasiūlė Livija.
Nejučiomis kilo klausimas, ar vyrai padarė viską, kad sutrukdytų jai kurti!
– Taip, be abejo. Vyrai mano gyvenime – tai atskira tema. Turėjau du vyrus. Dabar jau visą amžinybę gyvenu viena: nėra nei vyro, nei meilužio. Pati esu ir vairuotoja, ir valytoja, ir karalienė, ir menininkė. Bet visą gyvenimą keliu taurę už meilę. Nežinau, kaip aš suspėju kurti. Čia – mano paveikslai, sukurti per pusmetį, bet ne visi sutilpo į šią parodą. Pati stebiuosi, nes juk man atseikėta tiek pat laiko kaip ir kitiems. Gal aš – ragana ar burtininkė, nežinau. Atvirai kalbant, apie tapybą nieko nenutuokiu. Darau, ką noriu ir kaip išmanau. Tikiu, kad gyvenime viskas yra susiję: gėlės ir akmenys, visi mes – visos mūsų ląstelės ir visos vibracijos. Niekas neegzistuoja savaime. Ir tai, kad mes dabar stovime čia, bokšte, visi kartu, vėliau kaip nors atsilieps… Vakar aš tiek stengiausi, kad būtų giedra.
– Ar galite paveikti saulę?
– Baisu prisipažinti… bet stebuklų yra buvę.
Štai koks „kokteilis”
Pasinaudojome proga, kad parodoje apsilankė menotyrininkė Svetlana Hajenko, ir palyginome savo įspūdžius apie parodą.
– Livija – tikras energijos vulkanas. Savotiškas katalikiško puošnumo ir liuteroniško griežtumo mišinys, domėjimasis Rytais ir vakarietišku racionalumu. Štai toks „kokteilis“. Pirmiausia tai atsispindi jos kosmoso sampratoje. Rytuose kiekvienas objektas įkūnija kosmosą. O Vakarų tradicijoje objektas yra kosmoso dalis. Livijos kūriniuose (nuo papuošalų iki akvarelių) visi šie komponentai susilydo. Kai užčiuopi šitą kerintį ryšį, pajunti palaimą.
O svečių margumas…
Artėdami prie bažnyčios, išvydome prabangių limuzinų eilę. Pirmasis, kurį susitikome parodoje, buvo mūsų prezidento patarėjas Raimondas Paulas [Raimonds Pauls, Latvijos kompozitorius]. Puikiai nusiteikęs.
Bažnyčioje pamatėme mūsų prezidento sutuoktinę ponią [Ainą] Ulmanę [Guntis Ulmanis – Latvijos prezidentas, 1993–1999 m. – N. S.] ir Lietuvos prezidento [Algirdo] Brazausko dukterį Audronę.
Ji norėjo pakalbėti su „RB“ [laikraštis „Rīgas Balss“ – vertėja], bet jai neleido nė stabtelėti – tai draudžiama pagal protokolą. O iš kolegų sužinojome, kad prezidentas Brazauskas turi dvi dukteris – dvynes. Joms – 34. Viena yra menotyrininkė, kita – ginekologė. Jos pasikeisdamos lydi tėvą išvykose. Niekas nemato dukrų profesijų skirtumo: o iš išvaizdos jos yra tokios panašios, kad oficialiuose priėmimuose jų niekas neskiria, ir jos tuo naudojasi. Į mūsų klausimą, ar prezidentas Brazauskas turi antrininką, niekas negalėjo atsakyti. Netgi apsauga.
Tačiau pavyko pakalbinti kitą svečią iš broliškosios Lietuvos. Tai visų gerbiamas aktorius Regimantas Adomaitis.
Jis pats net gerai nežinąs, kokiu statusu čia atvykęs, nes nėra pratęs būti oficialių delegacijų sudėtyje. Bet jam buvo labai įdomu stebėti viską, kas vyksta pagal protokolą. Savo įspūdžius aktorius apibūdino trumpai: „Įdomus teatras!“
Su žaviu atlapaširdiškumu Regimantas prisipažino, kad nė velnio neišmano apie tapybą ir nė nesistengia perprasti meno metodų ir stilių. Jam svarbiausia – ar paveikslai sušildo sielą, ar ne. Jam rodos, kad Livijos paveikslai skleidžia šilumą.
…….
Kad ir kur būdavo, L. Andriukaitytė visada prisistatydavo, jog yra ne Latvijos, o Lietuvos dailininkė, kilusi iš Kėdainių, rašė „XXI amžius”.
Livija labai mylėjo Lietuvą ir kraštiečius. Atostogų metu skubėjo į Kėdainius tėvų namus, kur prabėgo vaikystė, kur su tėveliais lankė Šv. Juozapo bažnyčią, mokėsi tikėjimo tiesų ir visuomet išlikti ištikimai savo tautos idealams.
2000 m. sausio 25 d. Livija atgulė Kėdainiuose, Dotnuvos gatvėje esančiose kapinaitėse, šalia savo tėvų.
