Literatūrinis Kėdainių miestas – yra kur pasižvalgyti

Karantinas bei Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena padiktavo dar vieną pažintinį maršrutą po Kėdainius. Daugiakultūris centras parengė ekskursiją „Literatūrinis Kėdainių miestas“.

Kitokiu žvilgsniu

„Šiais metais didelių renginių rengti  negalėjome, o paminėti Spaudos atgavimo dieną norėjosi. Be to, ekskursijas dažniausiai rengiame apie architektūrą, istoriją, tautines, religines bendruomenes, o literatūra likdavo tarsi šone. Tad šis maršrutas po miestą yra kiek kitoks“, – sakė istorikė Audronė Pečiulytė, Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė.

Ekskursijos, pagal karantino reikalavimus, vyko ne daugiau kaip dešimties žmonių būreliais, tad registracija į jas užpildyta beregint. Į pirmąją kelionę po literatūrinius Kėdainius vėjuotą gegužės 6 dieną susirinko ištikimiausi mūsų krašto istorikų rengiamų ekskursijų dalyviai. Kitą dieną, kaip ir dera, knygos ir lietuviško žodžio takais po miestą keliavo Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriaus nariai.

Daug peno pamąstyti

Pasak A. Pečiulytės ir ekskursijos dalyvių, lūkesčiai pasiteisino su kaupu – nes prisiminti, sužinoti, pasikalbėti ir padiskutuoti yra apie ką. Kelionė aprėpia laikotarpį nuo XVII amžiaus iki šių dienų. Kuo į lietuviško žodžio istoriją įsirašė ilgametis Kėdainių burmistras, apsukrus verslininkas, apskritai spalvinga asmenybė – Steponas Jaugelis-Telega? Koks plunksną valdančio žmogaus vaidmuo visuomenėje ir istorijos verpetuose? Ar iš istorinės Kėdainių atminties pelnytai nyksta Juozas Paukštelis? Ar įmanoma išlikti žmogumi nežmoniškomis karo ir represijų sąlygomis? Kaip žmogiškumas skleidžiasi jaunosios kartos rašytojos Sonatos Dirsytės knygoje „Fata morgana“? Kodėl ilgimės erdvaus ir tylaus knygyno Smilgos gatvėje? Kelionėje kiekvienas gali paieškoti asmeninio santykio su literatūra ir istorija.

Kaip lietuvybė skynėsi kelią

Lietuviško žodžio kelias – vingiuotas, sudėtingas, dramatiškas, o bandant juo sekti po daugiakultūrius – lenkiškus, žydiškus – Kėdainius, ir intriguojantis.  Štai Jadvygos Juškytės liudijimas „Varpo“ žurnale apie kunigo bandymą šv. Juozapo bažnyčioje, apie 1898 metus, pasakyti pamokslą ne lenkiškai, o lietuviškai. Pusė bažnyčios atsistojo ir išėjo: žmonės nenorėjo klausytis pamokslo „chamų“ kalba.

Ekskursijos pradžia – prie seniausios Kėdainiuose katalikų šv. Jurgio bažnyčios, kurioje lietuviškos pamaldos atsirado tik po 1918 metų. „Kadangi krikščionybę priėmėme iš Lenkijos, visa bažnytinė organizacija ir visos tradicijos ateina iš lenkų. Natūralu, kad kunigai buvo baigę mokslus lenkiškai. Lenkiškumas plito per bažnyčias labai aktyviai. Galima pasakyti ir taip: jeigu ne Kėdainiuose esantys evangelikai reformatai, tai, ko gero, to lietuviškumo mes Kėdainiuose išvis nelabai būtume suradę. Netgi tas pats Stasys Tijūnaitis, garsusis tarpukario rašytojas, politinis veikėjas, Kėdainiuose ilgus metus gyvenęs ir dirbęs pradinės mokyklos vedėju, tą dalyką pastebėjo“, – sakė A. Pečiulytė.

Susiklostė tokios tradicijos, kad į šią bažnyčią buvo skiriami ypač aktyvūs kunigai, kurie lenkiškumą skatino. „Nuo 1881 metų čia kunigavo Ignacas Pietrzkievičius, kuris, kaip radau užrašyta Stasio Tijūnaičio rankraštyje, dažnai kartodavo tokį pasakymą: „Mano vaikeliai! Reikia išmokti poterėlius kalbėti lenkiškai, nes Viešpats Dievas supranta ir priima tiktai lenkiškus poterėlius“ (versta iš lenkų kalbos – aut. past.)“, – pasakojo istorikė.

Po šio kunigo mirties į bažnyčią paskiriamas, kaip tuo laiku buvo sakoma, „litvomanas“: kunigas, kuris kalbėjo lietuviškai, pasižymėjo lietuviškumo platinimo dvasia – Antanas Povilionis. Kartu su gydytoju Juozu Jarašiumi jis organizavo parašų rinkimą iš žmonių ir kreipėsi į dvasinę vyriausybę, prašydami, kad šioje bažnyčioje būtų įvestos pamaldos lietuvių kalba. Iš pat pradžių leido tik pamokslus sakyti lietuviškai, litanijas giedoti, o paskui ir pamaldas. Manoma, kad po 1920 metų bažnyčioje jau skambėjo lietuvių kalba.“

Plačiau aptarę šį laikmetį ir jo ženklus bažnyčios šventoriuje, kur palaidoti dvasininkai, leiskimės žemyn nuo kalvos, ant kurios stovi šv. Jurgio bažnyčia, ir sustokime rašytojo Juozo Paukštelio vardu pavadintos progimnazijos papėdėje.

Atvirai apie „nepatogias“ temas

Nuo 1926 iki 1981 metų Paukšteliai gyveno Kėdainiuose. „Juozas Paukštelis (tikroji pavardė Ptašinskas)  nuo 1926 iki1946 m. dirbo gimnazijos mokytoju, direktoriumi. Patys vaisingiausi jo kūrybos metai yra Kėdainiuose, iki 1940 m. parašo žymiausius kūrinius, romaną „Kaimynai“. Su okupacijų laikotarpiu  yra susiję labai nemalonūs dalykai. Dabar, ko gero, ir negalėtume iki galo išsiaiškinti, kokia yra tiesa. 1941 metais, vokiečių okupacijos metu, J. Paukštelis buvo gimnazijos direktorius.  Vokiečių karo komendantas  įsakė gimnazijos direktoriui sukviesti rugpjūčio pabaigoje visus mokytojus į mokyklą ir rugpjūčio 28 dieną  atvykti į  karo komendantūrą.  Mokytojai buvo išrikiuoti palei dabartinę J. Basanavičiaus gatvę nuo parko link Dotnuvos gatvės. Ja buvo varomi šaudyti žydai. Mokytojai privalėjo būti sargyboje, o juk daugelis net neįsivaizdavo, ką reikės daryti. Ar galėjo jis nevykdyti įsakymo? Aš nežinau, ar karo metu galėjo nevykdyti. Tai labai sudėtinga situacija.  Ir  būtent tais sudėtingais laikais  nuo 1939 iki 1959 metų J. Paukštelis beveik neparašo nei vieno kūrinio, išskyrus „Kelionę į Kaukazą“, dar keletą. Vėliau sovietmečiu parašo romanų trilogiją „Jaunystė“, „Netekėk, saulele!“, „Čia mūsų namai“,  – pasakojo A. Pečiulytė.

Tai keletas faktų, kurie įsiūbuoja ekskursijos dalyvių prisiminimus, klausimus, diskusiją apie ideologiją, prisitaikymą, žmogaus ir tautos dramą istorinių įvykių kontekste.

Literatūriniai Kėdainiai – tai ne tik ekskursija, bet ir pokalbis apie knygas,  jų autorius, apie  požiūrį į istorinius ir kultūrinius įvykius, apie žmonių likimus sunkiais išbandymų metais, apie mūsų sugebėjimą knygose rasti savo tiesą.   A. Pečiulytė

Po senamiestį

Po to pereikime pėsčiųjų tiltą per Nevėžį ir sustokime prie Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos, paskui Rotušės kiemelyje. Šiose vietose prisiminsime vieną iš lietuvių raštijos kūrėjų Mikalojų Daukšą; Lietuvos literatūros istoriką, vieną žymiausių senosios lietuvių literatūros ir kultūros tyrinėtojų Jurgį Lebedį; mintimis nukeliausime iki naujosios kartos vienos žymiausių iš Kėdainių kilusių rašytojų Undinės Radzevičiūtės ir aptarsime jos „Grožio ir blogio biblioteką“.

Istorikė A. Pečiulytė pacituoja ir ištrauką iš kraštietės Sonatos Dirsytės pirmojo romano „Fata morgana“. Pagal šią knygą taip pat rengiamas maršrutas ekskursijai.

Senamiesčio Didžiojoje gatvėje sustojame prie Stepono Jaugelio-Telegos, Kėdainių burmistro, buvusio namo vietos. Tai pirmasis miestiečių luomo atstovas, parašęs eiliuotą kūrinį lietuviškai –garsiąją dedikaciją  Jonušui Radvilai. Su savo kolegomis Jonu Božimovskiu ir Samueliu Tomaševskiu bei Samueliu Minvydu jis  išleido garsiąją knygą „Nobažnystės krikščioniškos

Detektyvai ir geltonoji literatūra

Kėdainiuose kurį laiką gyveno Justas Pilyponis – prozininkas, vienas nuotykinės, detektyvinės ir fantastikos žanro lietuvių literatūros pradininkų. „Jo detektyvai stulbina. Pirmą kartą juos skaitydama, nežinojau, kad jie parašyti tarpukariu! Pilyponis pradėjo rašytojo darbą būdamas 21-erių, iki 40 metų išleido 16 pavadinimų knygų, 30 tūkst. egzempliorių tiražu. „Amžinas žydas Kaune“, „Kaukolė žalsvame čemodane“ – tai keletas jo kūrinių, be galo lengvai mezgama intriga, be galo lakios fantazijos autorius. Įdomu tai, kad skaitydama Maksimaitienės atsiminimus apie Kėdainių gimnaziją, radau, kad Justo Pilyponio knygos tarpukariu buvo draudžiamos, nes „gadino jaunimą“ – tai buvo pripažįstama kaip „geltonoji literatūra“. Kaip visada, uždrausto vaisiaus norima labiau. Maksimaitienė rašo, kad gimnazistai paslapčia dalindavosi jo detektyvais ir visi susidomėję skaitydavo. Taip pat žmonės prisiminimuose rašo, jog buvo labai gražus, tvarkingas vyras, moterys rausdavo į jį pasižiūrėjusios“, – nuotaikingai pasakojo ekskursijos vadovė.

Apskaitininku-buhalteriu dirbęs rašytojas nesukūrė šeimos. Kėdainiuose keletą metų gyveno prieš karą, po karo vėl grįžo, apsigyveno pas pažįstamus ir ten mirė. Palaidotas Kauno gatvės kapinėse.

Nuo spaustuvės iki žydų kvartalo

Toliau kelias veda Č. Milošo gatve, kuri jo garbei buvo pavadinta 2011 m. minint 100-ąsias jo gimimo metines. Garsesnio rašytojo kaip Nobelio premijos laureatas  Česlavas Milošas mūsų kraštas tikrai neturi, o  jo romanas apie mūsų kraštą „Isos slėnis“ nukelia mus į XX amžiaus pradžios Kėdainių apylinkes.

Sustojame Č. Milošo gatvėje prie  Nr. 5-uoju numeriu pažymėto  pastato, kur  buvo įsikūrusi Movšovičiaus ir Kagano spaustuvė. Čia buvo spausdinamos knygos jidiš, hebrajų ir lietuvių kalbomis. Pasak A. Pečiulytės, Lietuvoje tarpukariu veikė du pagrindiniai žydų spaudos centrai: Kaune ir pas mus, Kėdainiuose. Pagal išleidžiamų religinių knygų skaičių Kėdainiai netgi pirmavo. Čia buvo spausdinama ir Lietuvos istorija žydų mokykloms. Manoma, kad šitoje spaustuvėje buvo spausdinami du žurnaliukai, kurie buvo skirti vaikams: „Žvaigždutė“ ir „Kregždutė“, kuriuos redagavo Stasys Tijūnaitis, palikęs labai vertingą rankraštį „Kėdainiai savo  vietovardžiuose“. Nuo 1926 m. čia pradėtas spausdinti laikraštis „Kėdainių garsas“.

Prie spaustuvės prisimename ir daugiau su Kėdainiais susijusių autorių, vienas jų – žurnalistas, redaktorius Algimantas Kaminskas, parašęs bene žymiausią kūrinį apie Kėdainius – „Kėdainių kronikas“.  Taip besišnekučiuodami ateiname į buvusį žydų kvartalą ir paaiškėja, kad apie žydiškąjį paveldą dar ne viską žinome. Pasirodo, būtent Kėdainiuose 1843 m. gimė rašytojas, mąstytojas, švietimo sąjūdžio iniciatorius, vienas iš pagrindinių palestinofilų sąjūdžio Rusijoje Hovevei Cion vadovų Mozė Leiba Lilienbliumas.

Ekskursijos dalyvių lūkesčiai pasiteisino su kaupu – nes prisiminti, sužinoti, pasikalbėti ir padiskutuoti yra apie ką. Kelionė aprėpia laikotarpį nuo XVII amžiaus iki šių dienų.

Adelė Dirsytė

Kertame Didžiąją gatvę ir sustojame prie Šv. Juozapo bažnyčios. Čia stovi kryžius Lietuvos katalikų bažnyčios kankinei Adelei Dirsytei – krikščionei pasaulietė, mokytojai, garsiosios tremtinių maldaknygės „Marija, gelbėk mus“ autorei.

Kita stotelė – Kėdainių šviesioji gimnazija, su kuria susiję daug garsių asmenybių. Matematikas, karinių įtvirtinimų inžinierius, asmeninis kunigaikščio Jonušo Radvilos gydytojas Adomas Freitagas Torūnietis – knygos „Karo architektūra“, kuri tampa bestseleriu Europoje, 7 kartus išleidžiama skirtingomis kalbomis, autorius. Kėdainiuose, manoma, mokėsi ir Samuelis Boguslavas Chilinskis – pirmasis Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą, kurio vertimas buvo imtas spausdinti.

Maršrutas veda buvusių knygynų pėdsakais, o jo pabaiga – žmonių vadinamame „Kėdainių Žaliakalnyje“, prie J. Paukštelio namo Vydūno gatvėje, iliustruojančio moderniųjų tarpukario Lietuvos gyvenamųjų namų tradiciją. Šiame name veikė rašytojo muziejus, tačiau dar 2009 metais savivaldybė pastato atsikratė dėl per brangaus išlaikymo. 

Literatūriniai Kėdainiai – tai ne tik ekskursija, bet ir pokalbis apie knygas,  jų autorius, apie  požiūrį į istorinius ir kultūrinius įvykius, apie žmonių likimus sunkiais išbandymų metais, apie mūsų sugebėjimą knygose rasti savo tiesą.  

(Nuotraukoje viršuje – Kėdainių senamiestis. Algimanto Barzdžiaus nuotrauka.)