Linksmoji L. Donskio biografija: storas, su akiniais ir garbanotas negali būti blogas žmogus

Nuo penktadienio iki sekmadienio Kėdainių rajone skambėjo Leonido Donskio vardas – Kėdainių rajone veikianti „Isos slėnio draugija“, Kėdainių švietimo pagalbos tarnyba, „Camino Lituano“ bendruomenė ir Jolanta Donskienė pakvietė ne tik pasikalbėti, tačiau ir sudalyvauti pėsčiųjų žygyje, skirtame L. Donskio atminimui. Prie renginio prisijungė ir Kėdainių šauliai, vaišinę šauliška koše.

Finalinis renginys – Šeteniuose

Šiemet vienam ryškiausių Lietuvos filosofų L. Donskiui būtų sukakę 60 metų, o jo užrašyti ir paskelbti tekstai yra nepavaldūs laikui bei aktualūs iki šiol.

Apie rengiamą Leonido Donskio knygą „Man skauda“ penktadienio vakarą bibliotekoje kalbėjo žurnalistė Birutė Garbaravičienė, politologas Donatas Puslys, o muzikinį foną skyrė pianistas Darius Mažintas.

Šeštadienio rytą apie penkios dešimtys žygeivių nuo Paberžės keliavo į Šetenius, tarp jų – kėdainiečiai, „Camino Lituano“ piligrimai ir regėjimo negalią turintys žygeiviai. Įveikus maždaug 15 kilometrų maršrutą finalinis savaitgalio renginys laukė Šeteniuose esančiame Česlovo Milošo kultūros centre.

Prisiminimais apie L. Donskį dalijosi jo bičiuliai – prodiuseris Haroldas Mackevičius, buvę vaikų stovyklos Giruliuose „Žilvitis“ auklėtiniai dainininkas Mantas Jankavičius, aktorius Giedrius Savickas, o nuotoliu – iš ekrano – kalbėjo aktorius Dainius Kazlauskas ir televizijos laidų vedėjas Robertas Petrauskas.

M. Jankavičius ne tik pasakojo apie savo susitikimą su tuometės „Žilvičio“ stovyklos vieno iš būrio vadovu L. Donskiu, tačiau ir atliko jo dainas. L. Donskis nebuvo paprastas būrio vadovas – susitikimai su juo keitė paauglių pasaulėžiūrą ir, kaip sakė jie patys, gyvenimus.

Aktorius G. Savickas, prisiminęs bendravimą su L. Donskiu, patirtį apibendrino vienu sakiniu: mes užaugome gerais žmonėmis. Aktoriaus prisiminimai – ne tik jautrūs, tačiau ir linksmi. „Kai pirmą kartą jį pamačiau, aš supratau, kad storas, su akiniais ir garbanotas negali būti blogas žmogus“, – juokavo aktorius.

Kelias, Milošas ir Leonidas

Kėdainietis, visuomenininkas Henrikas Vaicekauskas sako, kad po savaitgalio likusias emocijas sunku įvardinti žodžiais.

„Nerandu žodžių joms išreikšti. Be to, pritrenkė ir dar vienas nutikimas: kaip iš suplanuotų dalykų gimsta netikėti žmogiškumo pasireiškimai. Žygio metu vienas iš dalyvių neregių įžengė į balą. Greta buvęs kitas žygeivis pasakė: tau reikia žygio batų. Kitą dieną po žygio jis parašė laiškelį, kad jau yra užsakyti žygio batai. Tokie dalykai gimsta visiškai netikėtai, nelauktai. Skleidžiasi naujais žiedais. Emocijų labai daug“, – kalbėjo H. Vaicekauskas.

Pasak H. Vaicekausko, Kėdainiuose svarbu išlaikyti tiek L. Donskio, tiek Č. Milošo atminimą: „Milošas Šeteniuose savo gyvenimą pradėjo ir vėliau iš Kėdainių rajono išvyko, tapo garsiu ir mes jį minine, prisimename bei didžiuojamės, o su Leonidu nutiko atvirkščiai – jis į Kėdainių rajoną persikėlė gyventi. Čia liko, ir jo netekome. Šiandien Leonido tekstai ne mažiau, kaip ir Milošas, mums yra svarbūs, ir galime jais didžiuotis. Tai – ne tik pasididžiavimas, tapatybė, bet ir tam tikras kokybės ženklas, kurį mes turime aktualizuoti. L. Donskio tekstai kuo toliau, tuo labiau tampa aktualesni.

Norėčiau, kad tai taptų gražia tradicija – įvairiomis formomis. Juo labiau, kad ir Milošas, ir Leo­nidas buvo žmonės, kurie jungė mus su Vakarų Europa, su Vakarų Europos kultūra, o „Camino Lituano“ kelias – tai fizinis mūsų sujungimas su Vakarų Europa („Camino Lituano“ kelias, nuo Žagarės vedantis iki Seinų Lenkijoje, čia įsijungia į tarptautinį Šv. Jokūbo kelių tinklą Europoje – aut. past.). Todėl viskas taip dera. Šis kelias mums nukrito kaip Dievo dovana, ir mes turime jį pasiimti. Ir kelią, ir Leonidą, ir Milošą, bei kartu kurti.“

Neregys Povilas: apie Donskį žinojau nedaug

Žygyje ir renginiuose dalyvavęs neregys 26 metų Povilas Krapikas sako iki šiol apie L. Donskį žinojęs nedaug.

„Man teko šiek tiek girdėti apie jį, bet konkrečiau ne. Kai sužinojau, kad vyks žygis ir renginys, skirtas jo gimtadieniui, ėmiau domėtis daugiau, o dar labiau žinias pagilino savaitgalio renginiai Kėdainiuose. Kartais būna, kad nueini į renginį ir mintys kitur nušoka, pasidaro nuobodu. O šį savaitgalį nebuvo momento, kad susimąstytumei apie kažką kitą – labai įdomu klausytis visų“, – sakė P. Krapikas.

Ne pirmą kartą pėsčiųjų žygyje dalyvaujantis P. Krapikas tradiciškai sako sulaukęs ir klausimo, kaip eina neregiai? Tačiau jam tai – jokia nauja patirtis.

„Kilometražas šį kartą nebuvo didelis. Nevadinu savęs labai ilgai vaikštančiu žygeiviu, bet jau šiek tiek patirties turiu. Juokavome, kad dėl 15 kilometrų neverta net į batus lipti. Bet buvo labai smagu, prisijungė ir neregių bendruomenės žmonių, kuriems šis žygis buvo pirmasis“, – pasakojo P. Krapikas.

Mažieji pasaulio centrai

Marius Minkevičius, vienas iš „Camino Lituano“ savanorių, sako, kad piligriminis per Lietuvą vedantis kelias nėra tik apie ėjimą pėsčiomis. Kartu tai – ir pažintis su Lietuva bei joje esančiais mažaisiais pasaulio centrais. Vienas iš tokių yra Šeteniai. „Camino Lituano“ yra organizavę žygį Č. Milošui atminti, o šį kartą dėmesys skirtas L. Donskiui.

„Taip pat „Camino Lituano“ – ir apie bendruomenes, kurios kelyje yra. Mūsų šūkis – kelio sujungti – kalba apie tai, kad Lietuvoje turime labai daug turto, kad Lietuvoje yra kartais neatrastų vietų, žmonių, istorijų, kuriuos mes ir vadiname mažaisiais pasaulio centrais“, – kalbėjo M. Minkevičius.

Prie renginio daug prisidėjo L. Donskio žmona Jolanta, suorganizavusi visą kultūrinę dalį bei pakvietusi dalyvius.

„Kiek daug Leonidas yra palikęs po savęs, kad žmonės taip reaguoja į prašymą pasidalyti. Gerų darbų jėga labai išryškėjo per šį renginį. Tai buvo paprastas, tačiau gilus renginys apie žmogų, kuris iki šiol yra unikalus Lietuvos padangėje. Buvo ir jautrių akimirkų, kai kažkas verkė atvirai, o kai kas – tiesiog tylėjo“, – sakė M. Minkevičius.

Su kultūrine savaitgalio dalimi darną rado ir pėsčiųjų žygis. „Kalbant apie patį ėjimą, jis tikrai padaro žmones atviresnius, laisvesnius, labiau priimančius ir girdinčius kitą. Ėjimo filosofija labai paprasta – tie, kurie eina pirmą kartą, manau, suprato, kaip ėjimas padeda surasti santykį su aplinka. Tikiuosi, kad, nuėję nedidelę „Camino Lituano“ kelio dalį ir pirmą kartą jį pažinę kėdainiškiai, atras kelią ir kitą kartą eis nuo Žagarės“, – sakė M. Minkevičius.

Rolano Valionio nuotraukos

Titulinė nuotrauka: Nuo Paberžės iki Šetenių „Camino Lituano“ keliu ėjo apie pusė šimto žygeivių.