Lietuvos atlikėjas Eurovizijoje avėjo kėdainietės Kamilės sukurtais batais

Lietuvos atlikėjas Eurovizijoje Silvester Belt pamatęs ypatingus jam kurtus batus, kuriuos puošia jo dainos pavadinimo užrašas „Luktelk“ – susigraudino ir vėliau pasakys, kad tokių patogių batų dar nėra avėjęs.

Eurovizinį Silvestro įvaizdį kūrė trys lietuvių dizainerės, iš kurių viena – vienetinių batų autorė – Kamilė Peleckytė, kilusi iš Kėdainių. Šiuo metu Ispanijoje, Alikantėje, gyvenanti Kamilė kuria batus tarptautiniam mados parduotuvių tinklui ,,Zara“, priklausančiam didžiausiai pasaulyje mados kompanijai ,,Inditex“.

Mūsų pokalbis su Kamile iš Alikantės apie jos svajonę tapti batų dizainere, sėkmingą jos darbą Ispanijoje bei pastangas, kiek jų teko įdėti, kuriant išskirtinius batus Eurovizijos atstovui.

Tavo meniška, kūrybiška siela jau brendo ir Kėdainiuose. Papasakok, kur suko tavo kelias išvykus iš gimtojo miesto?

Baigusi Kėdainių ,,Atžalyno“ gimnaziją, studijavau Vilniaus dailės akademijoje (VDU) drabužių dizainą. Studijų metu išbandžiau įvairias kryptis. Po studijų dirbau ir drabužių dizainere, ir televizijos stiliste, ir individualių užsakymų daug turėdavau.

Pajutau, kad nelabai man tai patinka, kad čia visiškai ne mano kryptis, kad čia nėra absoliučiai mano. Stilistės darbas irgi nepatiko. Pamenu, kai dariau savo paskutinę kolekciją, daug eksperimentavau, nors aš visą laiką mėgdavau eksperimentuoti, naudoti rankų darbą.

Gamindama batus aš supratau, kad batų dizainas man labai patinka. Visą laiką buvo įdomu ir juvelyrika, bet batų dizainas įdomiau, tai toks labiau nišinis dalykas. Galiausiai nusprendžiau, kad norėčiau studijuoti batų dizainą.

Kur tave nuvedė svajonė studijuoti batų dizainą?

Studijuodama drabužių dizainą supratau, jog labai svarbu, norint tapti tikru savo srities profesionalu, išbandyti ir išmanyti visą procesą nuo pat pradžių. Man buvo labai svarbu išmokti ir pagaminti batus.

Norėjau dirbti didelėse kompanijose ar mados namuose kažkur užsienyje, nes Lietuvoje nebuvo tokios kompanijos, kur galėčiau dirbti batų dizainere.

Supratau, kad geriausias kelias patekti į tas darbo vietas, baigti žinomą universitetą, kur dar studijuojant studentai turi galimybę gauti praktikas tarptautinėse kompanijose. Arba – kur žingsnis po žingsnio gali pereiti dirbti į mados namus ar didesnes kompanijas.

Susiradau Londono mados koledžą (London College of Fashion) – tai vienas geriausiai vertinamų pasaulio mados universitetų, kuriame mokoma ne tik batų verslo subtilybių, bet ir jų gamybos.

Dirbdama Lietuvoje, aplikavau į šį koledžą, tiesiog bandydama laimę – pateksiu ar nepateksiu. Bet man pavyko ir aš įstojau, tada reikėjo priimti sprendimą.

Neabejotina, kad pasirinkai studijas Londone?

Buvo pasirinkimas, ar studijas baigti per 3 metus, arba per 4 metus, kur vieneri metai būtų praktikos. Studijuojant antrame kurse, turėjome didelį projektą su didele mados kompanija ,,Inditex“. Studentai, laimėję projektą, turėjo galimybę atlikti praktiką būtent šioje kompanijoje. Mano kelionė link svajonės išsipildymo ir prasidėjo čia.

Po antrų studijų metų išvykau į Ispaniją, Alikantę atlikti vienerių metų praktiką ir dirbti batų dizainere tarptautiniame mados parduotuvių tinkle ,,Zara“, priklausančiam didžiausiai pasaulyje mados kompanijai ,,Inditex“.

Praktika man labai patiko ir kompanijai aš patikau. Jie man pasiūlė pasilikti, bet reikėjo grįžti į koledžą ir pabaigti mokslus, pasimokyti dar vienerius metus.

Man labai pasisekė, kad leido nuotoliniu būdu dirbti ir pabaigti mokslus. Tuo metu kaip tik buvo ištikusi COVID-19 pandemija, studijos buvo nuotolinės, todėl beveik pusę studijų laiko praleidau būdama Lietuvoje. Bet tuo metu nuotoliniu būdu dirbau ir ,,Zaroje“.

Baigus studijas, kompanija labai norėjo, kad aš sugrįžčiau vėl pas juos dirbti. Ir aš sugrįžau.

Kiek metų jau dirbi toje kompanijoje?

Jau treji metai kaip dirbu šioje kompanijoje. Kuriu batus moterims. Nedarome tik kedų, nes tam yra atskiras skyrius. O mes gaminame batus, skirtus visiems sezonams, nuo laisvalaikio iki botų, kas tam sezonui aktualu ir madinga.

Ar jautiesi laiminga, darydama tai, apie ką svajojai?

Manau, kad viskas man susidėliojo kryptingai, nes mados pasaulis yra labai sudėtinga industrija, ypač studentams, jauniems žmonėms. Joje labai daug konkurencijos. Visos praktikos, kurias atlieka studentai, daugiausiai yra neapmokamos.

Man pasisekė, nes buvau kompanijoje, kuri apmoka praktiką ir moka atlyginimą. Buvau gavusi ir kitokių pasiūlymų, iš mados namų Paryžiuje, kur galbūt kitiems būtų žymiai įdomiau. Bet tai buvo labai minimaliai apmokama arba visai neapmokama praktika. O kaip tu pragyvensi Paryžiuje, gaudamas 200 Eur per mėnesį, iš kurių turi nuomotis butą ir dar turi likti maistui?..

Studijų metu visą laiką dirbdavau, kad pragyvenčiau, nes Londonas yra labai brangus miestas. Mados industrijoje labai sudėtinga situacija visiems.

Turi labai būti pasiryžęs eiti ir labai norėti, kad atsidurtum ten, kur gautum gerai apmokamą darbą. Tas kelias yra labai sudėtingas. Nėra viskas labai lengvai ir gražiai, nes yra labai didelė konkurencija.

Studijuoti į universitetą atvažiuoja labai turtingų žmonių, iš viso pasaulio, kuriems nereikia galvoti, kaip studijų metu susirasti darbą ar turėti apmokamą praktiką.

Įrodei sau, kad siekiant svajonės, gali daug ką įveikti?

Iš tiesų, kai tu sieki savo svajonės, gali daug ką įveikti. Aišku, dirbau labai daug, kad gaučiau pasiūlymą dirbti toliau. Tai buvo pasiekta didelio darbo dėka.

Dabar esu labai laiminga ir darbu, ir savo gyvenimu. Džiugu, kad gaunu atlyginimą už tai, kad dirbu kūrybinį darbą, ir keliaudama per pasaulį, nuvykus į Kiniją ar Indiją, galiu matyti žmones avint mano kurtus batus. Tai labai geras jausmas.

Ta kūryba neapsiriboja nupieštu eskizu, o kad visa kita kažkas padarė. Žinoma, yra fabrikai, kurie tuos batus siuva. Bet ir tu pats užsiimi nuo nulio, nuolat kontaktuoji su fabrikais, kaip tuos batus pagaminti – būni labai arti gamybos proceso. Aišku, fabrikas už tave padaro, bet tu ,,diriguoji“ visam procesui: renkiesi audinius, medžiagas ir visa kita. Kelionių būna labai daug, nes turiu būti fabrikuose, stebėti kaip jie gamina, ar atitinka tavo sukurtą dizainą.

Vienoje Ispanijos dalyje – šiaurėje yra drabužių fabrikai, o Alikantėje – aksesuarų. Alikantė yra labai turistinis miestas. Visi, kurie atvyksta į Alikantę, paprastai atostogauja, o mums tenka dirbti. Džiugu, kad savaitgaliai – tai tavo atostogos, tada gali pasimėgauti jūra ir tuo, dėl ko žmonės čia atvažiuoja.

Ar teko kada kurti batus pagal individualius užsakymus?

Tikrai pati neieškojau užsakymų ir nesisūliau (juokiasi). Turiu savo Instagram‘ą, kur įsidedu savo darbų iš ,,Zaros“ ar tiesiog savo kuriamų eskizų.

Man yra rašę daug įvairių brandų, kompanijų ar individualių užsakovų. Retkarčiais jie parašo ir paklausia: ,,Ar galėtum pagaminti, ar galėtum sukurti dizainą?“.

Aš tuo neužsiimu, nes tai yra labai ilgas darbas. Namuose neturiu specialių įrenginių – siuvimo mašinų batams gaminti. Tai ne drabužių siuvimas. Ir aš tiesiog visada atsakydavau: ,,Ne“.

Kaip atsitiko, kad tave pastebėjo Lietuvos atstovo Eurovizijoje įvaizdžio kūrėjas?

Neslėpsiu, esu didelė Eurovizijos fanė, stebiu Euroviziją nuo paauglystės. Nors gyvenu Ispanijoje, bet sekiau beveik visas Eurovizijos atrankas Lietuvoje.

Praėjus porai dienų po Silvestro laimėjimo Lietuvos Eurovizijos finale, Instagram‘e gavau Vainoto Jakšto žinutę, kuris rašė, jog yra stilistas ir klausė ar kuriu batus pagal užsakymus. Aš jam atrašiau: ,,Priklauso nuo užsakymo“. Jis tada man parašė, kad yra Silvester Belt įvaizdžio kūrėjas, kad jam ruošiamas kostiumas pasirodymui didžiojoje Eurovizijos scenoje Švedijoje. Pasakojo, kad bus lietuvių dizainerių komanda, kad mane išsirinko batų dizainere, nes jiems tinka mano kūrybos stilius.

Kokia buvo reakcija sužinojus, kad tave pasirinko būti batų dizainere Lietuvos Eurovizijos atstovui?

Labai apsidžiaugiau, sušukau: ,, O geras, jėga! Reikia man daryti“ (garsiai ji sušuko ir man – aut. past.).

Supratau, jog labai fainai, kad darysiu Eurovizijai. Mačiau Silvestro pasirodymą, jis man labai patiko. Aš Vainotui parašiau, kad pagalvosiu, nes turėjau būti užtikrinta, kad man pavyks.

Kaip sakiau, namuose batų siuvimo mašinos neturiu. Sudėtinga būtų surasti gamintojus, kurie batus siūtų rankomis. Per visą pasaulį sudėtinga rasti tokių gamintojų.

Labai vertinu kėdainiečio Beno Maslausko batų gamybą, tegu tik tęsia ir toliau daro tai. Tai yra amatas, kuris, kaip matau, yra po truputį mirštantis.

Nors Ispanijos kraštas užsiima batų gamyba, bet aš neradau nė vienos vietos, kur galėčiau nueiti ir užsisakyti pasigaminti batus. Nesakau, kad niekas to nedaro, bet rasti labai sudėtinga. Nes batų gamyba vyksta fabrikuose ir didelėse gamyklose.

Bet vis dėlto, būti batų dizainere sutikai ir atsakei: ,,Taip“?

Turėjau labai mažai laiko – iki Eurovizijos buvo likę apie porą mėnesių. Apsiskaičiavau visas savo galimybes ir supratau, kad viskas yra įmanoma. Kurdama dizainą, aš nieko nedarau paprastai, visada turiu crazy idėjų.

Pasakiau, kad viskas įmanoma, gerai – padarysiu, nors tuo pat metu savo darbe dirbau pilnu etatu.

Vainotas man atsiuntė įvaizdžio konceptą, koliažą, kad suprasčiau, koks bus Lietuvos Eurovizijos atstovo įvaizdis. Pagal tai padariau batų eskizus, nusiunčiau pasiūlymus. Eskize nubraižiau, kad batų priekyje bus parašytas dainos pavadinimas ,,Luktelk“.

Stilistas Vainotas su atlikėju Silvestru buvo labai geranoriškai nusiteikę, atsakė, kad pritaria mano idėjai. Visą tą laiką dirbo labai puiki komanda, buvo daug gerų emocijų ir daug džiaugsmo. Man atsiuntė ir drabužių eskizus, kad viskas derėtų kartu. Aš tuos dizainerius irgi žinojau, man patiko, kad būsime vienoje komandoje, o svarbiausia, kad visi esame iš Lietuvos.

Įsitraukus į batų kūrybos ir gamybos procesą, galbūt džiaugsmo nebebuvo tiek?

Taip sutapo, kad tuo metu dviem savaitėm darbo reikalais turėjau išvykti į Indiją – per tą laiką šiam užsakymui negalėjau nieko daryti. Kai grįžau iš Indijos, iš karto puoliau prie batų. Iki Eurovizijos buvo likęs gal mėnuo.

Turiu ispaną draugą, kuris yra 3D dizaineris, dirba su kompiuteriu, man labai daug padeda, turi kūrybinių idėjų. Jis labai prisidėjo ir prie batų gaminimo Eurovizijai.

Taikydamas skirtingus šriftus, jis mokėjo iš metalo pagaminti raides. Naudodamas 3D technologiją atsispausdino formas, tada jos buvo gaminamos silikone, liejamas metalas. Buvo naudojamos specialios medžiagos, pagaminti metalines detales jis užbaigė rankomis.

Dar man reikėjo pasigaminti pradinius batų prototipus, jie irgi užima labai daug laiko, išmėginti audinius, pasidaryti iškarpas, lekalus, pažiūrėti, kaip atrodys visas batas.

Ir tada, kai jau pasitvirtinom viską, prasidėjo batų gamyba. Tai užtruko apie mėnesį – po darbo dirbau be sustojimo, vos ne naktimis.

Mano Velykos buvo švenčiamos su batu rankose (juokiasi Kamilė). Nusprendėm Velykoms nevažiuoti į Lietuvą, likti Alikantėje, nes visos išeiginės dienos buvo skirtos darbui.

Minėjai, kad eurovizinius batus teko užbaigti net Kėdainiuose?

Kadangi nespėjau visko pilnai užbaigti, gegužės pradžioje nusipirkau bilietą į Kėdainius, tarsi grįžčiau atostogoms.

Užbaigti batus man dar padėjo mano šeima. Man labai padėjo kėdainietė moteris Asta Bialaglovienė, kuri turi batų taisymo dirbtuvėlę. Ji yra mano mamos pažįstama ir sutiko padėti man labai gražiai užbaigti batų padą. Ji turėjo priemonių prispausti bei tokių įrankių, kurių aš neturėjau namie.

Iš tiesų, tai buvo ir kėdainiečių indėlis, gaminant Lietuvos atstovo Eurovizijoje batus. Pati Asta Bialaglovienė irgi labai apsidžiaugė, kad prie to galėjo prisidėti, nes ir jai buvo įdomu. Ji man yra padėjusi darant projektą, dar besimokant Londone.

Kėdainiuose užbaigtus batus pati nuvežiau į Vilnių ir pristačiau stilistui Vainotui.

Kaip atrodė galutinis variantas?

Man tai buvo labai estetiškas darbas, buvau patenkinta galutiniu įvaizdžiu. Kūrybinė komanda buvo labai patenkinta taip pat. Vainotas net apsiverkė kai pamatė tuos batus. Manau, kad tikrai pavyko gerai.

Gamindama akcentavau, kad batai būtų patogūs, paminkštintu padu, jie turėjo būti lengvi, nes su jais buvo šokama.

Stilistas norėjo įvaizdžio, kad batai būtu storu padu, paaukštintu priekiu, su auliukais, įsikišami ir suvarstomi. Reikėjo atsižvelgti į priemones, kokias naudoti. Batai buvo juodos spalvos – naudota lygi ir versta oda.

Kokios detalės dar buvo išskirtinės?

Bato šone kabėjo ,,auskarai“ – tai irgi įdomesnės detalės. Bato priekyje ir šone buvo ir kitų metalinių detalių. Buvo tokių detalių, kurios tiktų prie bendro atlikėjo įvaizdžio. Iš vidaus, bato priekyje buvo išsiuvinėta – Silvester Belt Eurovision.

Tai buvo netradiciniai batai, kurių priekinė dalis buvo labai didelė, žiūrint į batą – labai išsikišanti. Buvo daug detalių, kurios buvo dedamos sluoksniais viena ant kitos, kad būtų sukurtas 3D efektas. Aš niekada nemėgau gaminti, kad būtų ,,plikas“ batas be jokių detalių.

Šiuos batus Silvestras avėjo ne tik didžiojoje Eurovizijos scenoje, bet ir visose foto sesijose prieš Euroviziją ar po jos. Tai buvo vieninteliai batai, kuriuos jis dėvėjo visur, kur tik reikėjo reprezentacinio įvaizdžio. Manau, kad jie buvo ne tik ant raudono kilimo, bet apkeliavo daug kur.

Ar teko susitikti su pačiu Silvestru?

Paties Silvestro nemačiau, bet po to atsiliepimus iš jo girdėjau gerus. Atsiliepimai buvo labai emociškai geri, jis labai vertino, kad su juo dirbo tokia kūrybinė komanda. Jis yra sakęs, kad tokių patogių batų nėra turėjęs.

Jeigu tokius batus užsakytų eilinis užsakovas, tikriausiai jie kainuotų labai brangiai?

Šitą projektą dariau sau. Ir dariau ne dėl pinigų, nes iš tikrųjų batai, kurie gaminami pagal užsakymą, kainuoja daug. Juos gaminant įdedama labai daug darbo.

Ir šie batai iš manęs pareikalavo labai daug darbo. Dar ir dėl to, kad aš neturėjau batams siūti skirtų mašinų, tai buvo absoliučiai rankų darbo procesas.

Batų gamyba – tikrai ne drabužių siuvimas.

Iš tiesų, šitie batai daug kainuotų. Bet aš dariau iš idėjos ir atlygį paėmiau tik už medžiagas. Tikrai nebuvo daug pinigų. Paskaičiavus, kiek laiko truko juos pasiūti, batų vertė turėtų būti dešimt kartų didesnė.

Kaip ir minėjau, batus siuvau iš idėjos, iš didelės meilės, dėl to, kad pati norėjau išbandyti savo jėgas, norėjau kurti batus, kuriems reikia rankų darbo.

Koks jausmas, atslūgus Eurovizijos emocijoms?

Esu laiminga, kad prisidėjau prie Lietuvos atstovo Eurovizijoje įvaizdžio. Buvo labai geri visų komentarai ir paties Silvestro, ir Vainoto. Jie daug kur kalbėjo apie tuos batus ir juos rodė. Aš buvau laiminga ir net nustebusi, kiek jiems jie reiškia.

Man asmeniškai tai buvo nauja, smagi patirtis, ypač dirbant su tokia komanda – esu patenkinta visų įvaizdžio kūrėjų darbu, stilisto Vaidoto Jakšto darbu ir Silvestro pasirodymu. Prisidėti prie kažko kokybiško, su lietuvišku prekės ženklu, buvo tikrai smagi patirtis.

Esu laiminga, kad man tarsi atgimė meilė batų gamybai ir dabar norėtųsi kažką panašaus tęsti. Aš noriu turėti tokį hobį.

Ar esi sau sukūrusi batus?

Man ir vaikinas sako: ,,Visiems kuri, bet man nesukūrei batų“. Nei sau, nei savo aplinkiniams nesu sukūrusi.

Esu sukūrusi batus tik projektams. Dabar manau gal pradėsiu užsiimti šituo hobiu, reikia į jį tiesiog investuoti. Mane gal net pastūmėjo šitas projektas. Patiko gamyba, pamačiau, kad tai įmanoma, bet aš to niekada nesu dariusi be siuvimo mašinų.

Galvoju, kad investavus į vieną gerą siuvimo mašiną, susitaupo laikas, galima namie užsiimti autentiška batų gamyba. Kadangi man patinka gamyba, norėčiau, kad daugiau žmonių gamintų batus, bet pirmiausia reikia pradėti nuo savęs Kad veiktų tas amatas iš tikrųjų.

Kokios medžiagos paprastai naudojamos batų gamybai?

Labai priklauso, kokio tu nori įvaizdžio. Bateliai gali būti ir iš satino. Kedams gaminti gali būti derinami techniniai audiniai. Būtinai iš natūralios odos turi būti batų pamušalas, o viršutinis sluoksnis priklauso, kokio tu nori įvaizdžio. Gali būti naudojami bet kokie tekstiliniai audiniai.

Ar tavo kurti batai pasiekia Lietuvą?

Pasiekia. Jeigu nueisit į ,,Zaros“ parduotuvę, bent viena mano kurta batų pora ten tikrai stovi. Ką mes sukuriame, platiname per visą pasaulį, nebent kuriame išskirtinai kažkuriam regionui.

Ką tau pačiai reiškia batai kaip įvaizdžio dalis?

Man visą laiką būna liūdna, kai stebiu raudonuoju kilimu einančias įžymybes, vilkinčias įspūdingas sukneles, bet nesimato jų batelių. Kaip tik aš mąstau, kad batai yra ta įvaizdžio dalis, kuri galėtų būti svarbiausia.

Aprangai skiriamas didžiausias dėmesys, o batams svarbumo nesuteikiama. Man batai – tas aksesuaras, kuris labiausiai atskleidžia žmogaus asmenybę.

Yra toks posakis, kad batai apie žmogų pasako daugiau nei reikėtų. Man batai puikiai apibūdina asmenybę.

Labai norėtųsi, kad kalbant apie madą, batams būtų skiriamas didesnis akcentas nei suknelei. Kasdienėje aprangoje taip pat.

Jei nori išreikšti save ar atskleisti savo asmenybę, gali prasčiau apsirengti, bet apsiavus įspūdingus batus, bus įdomesnis įvaizdis. Man labai svarbu nepaprasti batai.