Jau ketvirtą kartą Lietuvoje skelbiamos lietuvių kalbos dienos, trunkančios laiko tarpą tarp dviejų nepriklausomybių – nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios. Šiais metais kėdainiečiai turėjo galimybę ne tik įsitraukti į įvairius renginius, bet ir išrinkti gražiausią įmonės pavadinimą pirmą kartą organizuojamame tokio pobūdžio konkurse.

Baigiamasis lietuvių kalbos dienų renginys nustebino žinių gausa – jame buvo pristatomi Kėdainių rajono vietovardžiai bei jų ypatybės. Įdomybių bei netikėtumų būta išties su kaupu!

Daug prasmingų renginių

„Lietuvių kalbos dienų pagrindinis tikslas yra didinti valstybinės kalbos prestižą, stiprinti kalbos mokymosi motyvaciją, prisidėti prie lietuvių kalbos sklaidos, prisiminti kalbą puoselėjusias asmenybes, – sakė Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja Rūta Švedienė, svariai prisidėjusi, kad šie renginiai būtų organizuojami mūsų rajone. – Prie įprastų šių dienų renginių organizatorių – švietimo ir kultūros įstaigų − šįkart jungėsi ir Kėdainių kurčiųjų organizacija, ir Ūkininkų sąjunga, ir netgi Dotnuvos slaugos namai.“

Baigiamasis Lietuvių kalbos dienų renginys sulaukė nemažo kraštiečių susidomėjimo.

Šiais metais gyventojai bene mėnesį trunkančiose dienose galėjo dalyvauti įvairiuose renginiuose, pavyzdžiui, išbandyti savo jėgas Nacionalinio diktanto rašyme. Būta ypač gausu renginių, skirtų jaunajai mūsų kartai: mokiniai dalyvavo savo ugdymo įstaigose rengtuose, su lietuvių kalba susijusiuose renginiuose bei konkursuose. Viešojoje bibliotekoje buvo minima Mikalojaus Daukšos „Postilės“ 420 metų sukaktis, na, o savivaldybė organizavo gražiausius lietuviškus Kėdainių įmonių ir įstaigų pavadinimų rinkimus.

Gražiausiu kėdainiečių balsais tapo krautuvėlės „Gurkė“ pavadinimas, o specialiai sudarytos komisijos sprendimu – šie įmonių, organizacijų pavadinimai: „Darni riba“, „Sagatė“ , „Stiklių namas“. Tad R. Švedienė neatmetė galimybės, kad dar šiais metais pavyks suorganizuoti ir naują konkursą – gražiausio Kėdainių rajono vietovardžio.

Įteiktos ir padėkos aktyviausiems

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet savivaldybė kartu su Kėdainių krašto muziejumi ir jo padaliniu Daugiakultūriu centru organizuoja baigiamąjį Lietuvių kalbos dienų renginį. Jame savo pranešimus skaitė Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotojas dr. Laimutis Bilkis bei šio instituto mokslo darbuotoja Dalia Sviderskienė, savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vyr. specialistas, kraštotyrininkas Rytas Tamašauskas, Kėdainių krašto muziejaus muziejininkas, istorikas Vaidas Banys. Įžanginį žodį tarė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis. Renginio metu už puikų Lietuvių kalbos dienų renginių organizavimą, už iniciatyvas ir kūrybiškumą puoselėjant gimtąją kalbą ir lietuviško žodžio sklaidą mokiniams, kolegoms, visuomenei padėkos įteiktos Loretai Andrulienei, Josvainių gimnazijos Pernaravos skyriaus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, Birutei Konstanblackaitei, Kėdainių profesinio rengimo centro lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, Inai Krasauskienei, Kėdainių rajono Akademijos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, Vaidai Krasauskienei, Juozo Paukštelio progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai. Už iniciatyvas ir kūrybiškumą puoselėjant gimtąją gestų kalbą ir sklaidą visuomenei padėka įteikta Viktorijai Mockutei, Lietuvos kurčiųjų draugijos Kauno teritorinės valdybos Kėdainių pirminės organizacijos pirmininkei.

Upėvardžiai – seniausi kalbos sluoksniai

Itin didelio susidomėjimo sulaukė skaityti pranešimai, pristatę Kėdainių krašto vietovardžių ypatumus. Pasak dr. L. Blikio, vietovardžiai yra informatyvūs ir istoriškai labai svarbūs. „Jie yra seniausias kalbos sluoksnis, vietovardžiai paliudija netgi ir tai, kokios kalbos tam tikroje teritorijoje buvo anksčiau. Vietovardžiai yra išlaikę pačias seniausias ir mūsų, lietuvių kalbos, ir mūsų baltų prokalbės savybes. Tas ypač pastebima upėvardžiuose“, – pažymėjo pašnekovas. Vienas tokių hidronimų – upės pavadinimas Alanta. Pasak mokslininko, su Alant,- kamienu yra sutinkami keli upėvardžiai Lietuvoje. „O būtent upėvardžių su minėtu Alant, – kamienu yra randama ir kituose užsienio kraštuose. Vadinasi, kažkada jie buvo bendri, jų kilmė – ta pati. O šaknis Al,-, reiškianti judėti, bėgti, buvo būdinga įvairių kitų šalių vandenvardžiams. Tai rodo, kad lietuvių upėvardžiai yra labai seni, nes turi atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose,“ – sakė svečias.

Vietovardis gyvas tol, kol yra vartojamas

Vietovardžiai kalba ir apie materialiosios aplinkos dalykus, ir apie dvasinę kultūrą, labai daug pasako apie kaimynus, apie supančią gamtą.

Viena renginio organizatorių – savivaldybės kalbos tvarkytoja Rūta Švedienė (kairėje) – už prisidėjimą organizuojant dienų renginius dėkojo Viktorijai Mockutei, Lietuvos kurčiųjų draugijos Kauno teritorinės valdybos Kėdainių pirminės organizacijos pirmininkei.

„Vietovardžiais reikia mėgautis, – šyptelėjo pašnekovas, kuris šiuo metu yra užsiėmęs Lietuvos vietovardžių žodyno rašymu. – Kone kiekvieną dieną, versdamas tas korteles, atrandi vis kokį nors įdomų dalyką. Labai juokėmės, kai radome balos pavadinimą – Amžinoji varlių karalystė.“

Pašnekovas sakė, kad populiariausi vietovardžiai yra su žodžiais ilgas, aukštas, gilus. „Jie yra universalūs, tad sutinkami dažnoje vietoje. Daug vietovardžių yra sudaroma iš augalų, gyvūnų pavadinimų, asmenvardžių – tokie vietovardžiai dažnai kartojasi įvairiose Lietuvos vietose“.

Labai daug vietovardžių jau yra išnykusių, pamirštų, nebežyminčių jokių objektų, kaimų, vietovių. „Tačiau juos derėtų įprasminti. Džiugu, kad žmonės šiais laikais tai ir daro. Pavyzdžiui, pastato paminklinį akmenį su išnykusio kaimo pavadinimu. Aišku, nemanau, kad tai pats geriausias variantas, nes vietovardis išliks gyvas tol, kol bus vartojamas. Todėl vietovardžius galima perkelti į gatvių pavadinimus, įmonių pavadinimus. Fantazijai ribų nėra“, – kalbėjo dr. L. Bilkis.

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.