Laisvės kelyje įrodėme – galime

Šių metų rugpjūčio 23-oji pilietiškų žmonių atmintyje išliks kaip dar kartą įrodytos vienybės diena. Neblėstančiais šios dienos potyriais dalijasi kandidatė į LR Seimo narius Vilma Živatkauskienė, atstovaujanti Liberalų sąjūdžiui.

Kaip ir kasmet, Baltijos kelio (Juodojo kaspino) diena mūsų šeimoje ypatinga: šeimos pokalbiuose atgyja liūdna represijų istorija, žuvę giminaičiai partizanai, liūdnai pasibaigusios pirmosios meilės istorijos. Šiemet ši diena buvo dar ypatingesnė, nes baltarusius palaikančiame Laisvės kelyje iš naujo išgyvenau vienybės ir bendrystės akimirkas.
Kaimyninės Baltarusijos broliai ir sesės kovoja už žodžio ir pasirinkimo laisvę. Baisu, kai kasdien pasiekia kraupios žinios apie valstybės terorą prieš savo tautiečius, tai primena Lietuvos okupacijos, karo ir pokario metus. Mano mama, kuriai dabar 92 m. ir kuri yra perėjusi visą šį pragarą, verkia, žiūrėdama žinias ir prisimindama stribų ir okupantų žiaurumą, pasityčiojimą. Todėl susimąstau: kokiu geru laikmečiu mes gyvename, tačiau turime būti budrūs atsimindami, kad laisvė nėra duotybė, ji iškovota mūsų tautiečių.

Laisvės kelyje, sustojus ir susikibus už rankų, jautėsi vienybės jėga. Stovėjome kelias minutes susitelkę, giedojome Lietuvos ir Baltarusijos himnus, laikėme baltus ir raudonus kardelius. Šios akimirkos, palaikant Baltarusijos laisvę, buvo ypatingos.

Ir dabar, kai išgirstu žmones, dejuojančius: „Ne dėl tokios Lietuvos mes stovėjome Baltijos kelyje, aš atsakau – o ar mes tokie patys, kokie prieš trisdešimt vienerius metus stovėjome susikibę rankomis?“ Ar mes vis dar džiaugiamės paduodami ranką kitam žmogui. Ar vis tiktai anksčiau nei medicinines kaukes užsidėjom abejingumo kaukes ir leidžiame kitiems už mus spręsti, kas gerai, o kas blogai. Daugelis iš mūsų patys sau atėmėme visas laisves ir teises, pasilikdami tik vieną – teisę burnoti, kad viskas negerai. Prieš tris dešimtmečius pasiekėme vieną tikslą – Laisvę, tačiau dabar turime kitą tikslą – išmokti Laisvai Gyventi. Ir dėl to būtina kiekvienais metais susikibti visiems už rankų, kad pajustume tą jaudulį, kad taptume tokie patys ryžtingi kaip pirmajame Baltijos kelyje.

Sekmadienį aktyviai dalyvavau Baltijos kelio paminėjimui skirtuose renginiuose Kėdainiuose, prie paminklinio akmens rezistentams Skongalio gatvėje. Kartu su kitais kraštiečiais uždegėme žvakeles, pagerbdami kovotojus už Lietuvos Laisvę. Gražu buvo žiūrėti į kelių kartų atstovus, Kėdainių Povilo Lukšio 205-osios šaulių kuopos narius. Jaunųjų šaulių rankose plazdėjo ne tik trijų Baltijos valstybių vėliavos, bet ir palaikymą baltarusiams simbolizuojanti istorinė balta-raudona-balta šalies vėliava, o akys spindėjo ryžtu.

Gaila, kad negalėjau iki galo išklausyti visų pranešimų, kurie buvo skaitomi Didžiosios Rinkos aikštėje Lietuvos Laisvei skirtoje konferencijoje, nes su šeima vykome į sąmoningų piliečių organizuotą Laisvės kelią, kuris yra tobulas įrodymas, kokie mes galime būti vieningi ir neabejingi svetimam skausmui. Kaip ir prieš 31 metus stovėdama Baltijos kelyje, Laisvės kelyje išgyvenau nuostabų bendrystės jausmą, tikėdama, kad jokios negandos mūsų nepalauš. Laisvės kelyje, sustojus ir susikibus už rankų, jautėsi vienybės jėga. Stovėjome kelias minutes susitelkę, giedojome Lietuvos ir Baltarusijos himnus, laikėme baltus ir raudonus kardelius. Šios akimirkos, palaikant Baltarusijos laisvę, buvo ypatingos.

Skirtumas tik tas, kad šiame kelyje galėjau matyti tik spindinčias dalyvių akis, bet ne šypsenas. Kaukės ant veidų ir pirštinės – atsakomybės ir savotiško suvaržymo ženklas. Gal dėl koronaviruso grėsmės, o gal dėl kaukių Laisvės kelio dalyvai išsiskirstė namo žymiai anksčiau nei Baltijos kelyje…

Politinė reklama bus apmokėta iš LR Liberalų
sąjūdžio rinkiminės sąskaitos. Užs. Nr. 65