Search
Pradžia

Ši mažutė, smulki raudonplaukė moteris nė vieno nepalieka abejingo – ją myli, jos bijai arba nekenti. Kiekvienas jos ištartas žodis, intonacija, rankos mostas, emocija stebinčiųjų akyse virsta spektaliu. Nepaisant atvirumo, kad ji nuoširdžiai nekenčia aktorytės, tai kunkuliuoja jos prigimtyje. Ji nepaprastai drąsi ir atvira. Tokia, kokia daugelis iš mūsų svajojame būti. Ji – Nepriklausomybės akto signatarė, politikė, aktorė, poetė Nijolė Oželytė.


Politikai – kaip meilužės

– Kodėl susitikimui pasirinkote temą „Ar tokios Lietuvos norėjome“?

– Mus visus supa vienodas gyvenimas ir pasaulis. O mūsų nuotaika jame priklauso nuo mūsų galvos turinio. Už tai mano klausimas-susitikimo tema „Ar už tokią Lietuvą kovojome, ar tokios Lietuvos mes norėjome“ yra greičiau ironija, net pašaipa.

Jeigu savęs paklaustume, ar tokio gyvenimo tikėjomės, kai buvome paaugliai, ar tokio vyro tikėjomės, kai tekėjome, ar tokios žmonos tikėjomės, kai ją vedėme, ar tokių vaikų tikėjomės, kai jų laukėmės…

Mūsų žmonės žiūri į politikus kaip į meilužes – myliu, myliu, nekenčiu, nekenčiu.

Nieko nereikia tikėtis, reikia imti ir kažką daryti, kad tavo gyvenimas pasikeistų. O jeigu negali pakeisti išorinio pasaulio, tai bent jau atsimink, kad kiekviena tavo diena gali būti paskutinė, todėl keisk savo smegenų nusistatymą ir džiaugkis tuo, ką turi. Jeigu nepatinka kažkas, tai eik ir daryk.


– Daug metų sukotės politikoje. Kaip vertinate dabartinę situaciją Lietuvoje, kai vieni gyvena gerai, o kiti sunkiai suduria galą su galu? Kas atsitiko?

– Nieko neatsitiko. Jeigu žmogus yra protingas, ar jis savo turtui apsaugoti rinktųsi vagį? Niekas į valdžią pats neatėjo. Kiekvienas esantis joje yra išrinktas žmonių, kurie renkasi panašius į save.

Kiekvienas jos žodis ir gestas tarsi spektaklis, kuriame pagrindinio vaidmens atlikėja – N. Oželytė.

Labai gaila tą sakyti, bet visa bėda tame, kad mūsų žmonės tebeturi posovietinį mąstymą. Ne veltui Mozė keturiasdešimt metų žydus vedžiojo po dykumą, kol numirė paskutinis gimęs nelaisvėje, nes jų smegenys buvo iškreipto mąstymo.

Mūsų žmonės žiūri į politikus kaip į meilužes – myliu, myliu, nekenčiu, nekenčiu… Niekas neverčia tavęs su juo miegoti, net bendro kotleto valgyti nereikia. Žiūrėk, turėsi ar ne naudą iš politiko.

Valdžią rinkime kaip sau, o kol to nedarysime, kiek bespiegtume, kad nusipelnėme gyventi geriau, yra juokinga.

Jeigu politikas turtingas, posovietinėje kreivoje situacijoje, kokia buvo pas mus, kai niekas nebuvo įgyjama pagal taisykles, gali kilti įtarimas. Jis turi 300 tūkst. hektarų žemės, o tu nieko neturi, tuomet galbūt toks politikas nelabai tiks tavo reikalams spręsti ir gerbūviui tvarkyti. O kol tau tai neateina į galvą, esi kvailys ir gyveni kvailio vertą tobulą gyvenimą. Reiškia, kitokio esi nevertas.

– Gal visuomenė turėtų būti aktyvesnė, labiau reaguoti į negeroves?

– Kai žmogui pasako, kad „reikia“ daryti, jis pradeda prieštarauti – aš turiu laisvą valią, kas man gali pasakyti, ką daryti.

Manau, kad dabar kuo blogiau, tuo geriau, nes šiuo metu Lietuvoje padėtis yra absurdiškesnė negu Rusijoje. Tau rodo nusikaltėlį ministrą, kuris yra nesąžiningas, brakonierius… Žmonės tegul akivaizdžiai mato, nors ir primityviausiame lygyje, kad toks asmuo negali būti valdžioje. Gal tuomet pagaliau supras – galvokite rinkdami. Rinkime kaip sau, o ne kad kažkam kitam būtų blogiau.

Asociacija „Sveiki Kėdainiai“ vykdo projektą „Atviras miestas Kėdainiai“, kurio susitikimai su įdomiais žmonėmis pritraukia daug smalsių kėdainiečių.

Viskas juk krenta ant mūsų galvų. Todėl rinkdami valdžią, turime ją rinkti kaip sau, o kol to nedarysime, kiek bespiegtume, kad mes nusipelnėme gyventi geriau, yra juokinga.

Kiek berėksime apie žmogaus teises, teisių yra tiek, kiek yra proto mūsų smegenyse ir kiek mes normaliai protingai, savanaudiškai jomis naudojamės.

Valdžia turi būti naudinga, kaip karvė, kurią galime melžti. O jeigu jinai bulius, tai galime tik grožėtis, bet naudos nulis.


Kai pasensi, pamatysi

– Ar dažnai važinėjate po Lietuvą į susitikimus su gyventojais?

– Jaučiu pareigą važinėti į susitikimus visoje Lietuvoje, nes mane išlaiko tauta už savo mokesčius. Niekada gyvenime nesijaučiau komfortiškai gaudama signataro rentą. Visada už tai jaučiuosi skolinga, o per tai jaučiuosi ir reikalinga.

Mane labai dažnai kviečia gimnazijos, nes „feisbukas“ yra visagalis. Vyriausių klasių mokiniai yra labai savarankiški ir patys mane susiranda. Jie absoliučiai nuostabi publika. Žinote, kodėl? Aš ir sovietmečiu važinėjau, kaip aktorė, taip pat nepriklausomos Lietuvos pradžioje. Kas įvyko dabar? Tai, kad visiškai nerasi skirtumo tarp Vilniaus ir kitų didmiesčių bei mažų miestelių gimnazistų. Internetas padarė stebuklus. Jauni žmonės absoliučiai vienodi visur, jie turi aukščiausią suvokimo lygį. Tai – žmonės, su kuriais matau didelę prasmę kalbėti ne lėkštai politiškai.

Jeigu žmogus nesupranta, kas yra jis pats, kas yra gyvenimas, tada jis nesupras ir kaip jame tvarkytis. Už tai kalbėti apie banalius politinius dalykus yra politinė agitacija.

Man jau ne tiek metų, kad tikėčiau, jog tai dar veikia. Su mokiniais diskutuojame apie gilius dalykus, nes viešoje erdvėje kalbos apie tai nėra. Niekas su jaunais žmonėmis nekalba apie gyvenimo prasmę, mirtį.
Žiūrėkite, kiek žmonių iš baimės mirti žudosi. Būtent su tokiais susitinku ir po to socialiniuose tinkluose mes kalbamės kiekvieną dieną. Tai – mano pagrindinis darbas.

Turiu užpildytą grafiką, kuriame suplanuotas jau ir kitų metų balandis.


– Ar žmonės išgirsta, ką jiems sakote?

– Vis laukiau, kol pasensiu, nes man sakydavo – esi jauna, todėl taip ir plepi, pasensi – pamatysi. Labai norėjau pasenti, tikrai, kad pagaliau kas nors rimtai žiūrėtų į tai, ką kalbu.

Vilniečiai Agnius (dešinėje) ir Justinas į Kėdainius atvyko net iš sostinės. Žinomą moterį vaikinai atrado jiems sunkiu metu, kai iš artimųjų negavo atsakymų į svarbius gyvenimo prasmės klausimus: „Gyvenimas žino, ko tau reikia. Mūsų gyvenime N. Oželytė atsirado „Yuotube“ kanale, socialiniuose tinkluose ir pakeitė mūsų elgseną, požiūrį bei atsakė į klausimus. Jaunimas ieško vyresnių žmonių, kurie turi daugiau patirties”.

Kai esi senukas, supranti vieną esminį dalyką – kol tu nesupranti, kas esi pats ir kas yra šitas gyvenimas, tol nieko jame negali sutvarkyti.

Man nepavyko suaugti ir dėl to esu laiminga.

Labai sunku susitikti su suaugusiais, nes jiems atrodo, jei jų kūnas senas, todėl jie savaime kažką žino. Iš tiesų, dažnas nieko nežino.

Kiekvienu gyvenimo klausimu, ypač valstybės veikimo reikalais, mes turime nuomonę.

Štai mane mama mokė laimės: „Nijolyte, nedaryk to, to ir ano, nes būsi nelaiminga“. Kai man buvo 15 metų, visai netyčia ir tikrai nepiktybiškai, kartą mamai pasakiau: „Mama, gyvenime nemačiau nelaimingesnės moters už tave ir tu gali mane laimės mokyti?“ Ji pradėjo verkti. Tą atsimenu iki šiol. Tai neišjungė mano žodžių teisingumo, nors jie ir žiaurūs buvo.

Jeigu jūs žinotumėte, kas esate ir kas yra šitas gyvenimas, visi būtumėte stipriai laimingi.

Jeigu jūs tikėtumėte Dievą, nebijotumėte numirti. Kas vakarą melstumėtės, kad jis pasiimtų jus ir jūsų vaikus, nes pas Dievą geriau.

Bet gyvename pliurpalynės ir realaus supratimo pasaulyje, todėl mums atrodo, kad kažkas kaltas, jog mes nelaimingi. Kiek bekaltintum kitus, tavo gyvenimas nuo to negerėja.


Jei žinai, nesiginčysi

– Su kuo lengviau kalbėti – jaunimu ar suaugusiais?

– Kodėl su suaugusiais žmonėmis sunku kalbėtis? Todėl, kad jie turi nuomonę. Nuomonė yra nežinojimo laipsnis. Kai kažko nežinai, tai ir turi nuomonę. Pavyzdžiui, tu ragavai cukraus ir žinai jo skonį, tačiau gali atsirasti būrys žmonių, kurie neragavo, bet matė, kaip atrodo cukrus, todėl turi nuomonę.

Viešnios laukė Kėdainių krašto kultūros premijos laureatas V. Laumakys.

Juk jeigu tu žinai, tai iš viso nesiginčysi. Tie, kurie žino, kaip mozaiką dėlioja piešinį iš savo žinojimo ir taip gimsta paveikslas.

Tik tada, kai supranti, jog tai, kas į tave įdėta, yra visai ne tavo patirtis, tada supranti, jog tai tavyje buvo instaliuota, kaip į kompiuterį įdiegta svetima programa.

Kiekvienu gyvenimo klausimu, ypač valstybės veikimo reikalais, mes turime nuomonę. Iš tiesų – ar mes ją galime turėti, kas mus mokė to, kas mes esame?

Štai vaikams instaliuoja, kad jie būtų sėkmingi. Ką reiškia būti sėkmingu? Po šiais žodžiais pradedame dėlioti konkretų turinį.


– Tai ką reiškia būti sėkmingu?

– Jeigu tu daug dirbti ir gauni gerą algą, ar tai yra sėkmė? Ne, tu užsidirbai.
Jeigu mokaisi dieną naktį, gauni aukščiausius pažymius, Ar tai sėkmė? Ne, tu užsitarnavai.

Sėkmė gali būti tai, ką gauni dykai, kas netyčia nutinka. Tarkim, perki loterijos bilietą ir laimi krūvą pinigų. Turiu pavyzdį, kai po didžiulio laimėjimo vyras nusižudė, o žmona atsidūrė kalėjime. Jiems pasirodė, kad gyvenimas atvėrė visas galimybes, bet kuo tai baigėsi? Ar tai yra sėkmė?

Pinigai ir valdžia yra baisi jėga. Jeigu jų neapvaldai ir nežinai, kam panaudoti, jos tave sudrasko. Todėl išėję į žodžių naudojimą be turinio, mes nei savo asmeniniame gyvenime negalime būti laimingi, nei visuomeniniame galime žinoti, kaip elgtis.

Vienintelis vaidmuo, kurį dar suvaidinčiau būtų, Salomėja Nėris. Tai – mano skola ir širdies skausmas.

Niekada gyvenime žmonija negyveno geriau. Lietuva negyveno geriau. Bet, ko gero, niekada šalyje nesižudė tiek daug vaikų. Vaikams neįdomu gyventi. Suaugusiems neateina į galvą, kad paauglystėje kyla prasmių klausimai. Ir jeigu paauglys nemato prasmės, jam žymiai lengviau prieš save pakelti ranką. Viešoje erdvėje kalbų apie tai nėra.

Ateiname į pačią baisiausią situaciją, kai visko yra, bet mes nežinome, kam to reikia, kaip tą panaudoti, kad būtum laimingas.

Visi gyvename tame pačiame pasaulyje ir jausmas, ar mes laimingi ar ne, tikrai priklauso ne nuo to, kas mūsų kišenėje, bet nuo to, kas mūsų galvoje. Juk ne į kiekvieno galvą telpa supratimas, kad kiekviena diena gali būti paskutinė.

– Daug keliaujate, kokią Lietuvą jūs matote?

– Esu pašalinis žiūrovas ir matau tik išorę, nuo kurios jaukumo priklauso žmonių savijauta. Kėdainiuose pas jus viskas gražu. Nėra provincijos įspūdžio. Tuo tarpu kitur, pavyzdžiui, Šiauliuose, dar tvyro sovietinis miestas. Labai liūdna. Man labai graži Tauragė, Marijampolė. Fantastika, kas padaryta. Žmonės turi apie tai mąstyti. Tuos miestus mačiau ir sovietmečiu, ir dabar. Kai matai skirtumus, supranti, kiek daug priklauso nuo vietinės valdžios.


Ką dar suvaidintų?

– Pasiilgstate aktorystės?

– Aš jos nekenčiu. Todėl, kad aktorius yra šlamštas, niekas. Režisierius juo naudojasi tam, kad patenkintų savo jausmus ir dirgintų publiką. Aktorius – ne kūrėjas. Toks mano požiūris į šią profesiją.

Žiūrovai sudievina aktorius. Pagalvokite, kai 40 metų kas vakarą žmogus vaidina, tarkim Hamletą, jam jau bloga nuo to darbo.

Aktorystė man yra absoliučiai nepriimtinas užsiėmimas. Niekada nedirbau teatre. Nuoširdžiai nekenčiau šios profesijos, bet tai buvo vienintelis būdas aprūpinti šeimą pinigais, nes jokios kitos profesijos neturiu, o šitos tikrai nemyliu.

Sovietmečiu nedirbau. Mano vyras pasakė (ir tada jaučiausi laiminga), kad niekada man neleis dirbti teatre, nes ten tvyro paleistuvystė. Iš tikrųjų taip ir būdavo. Buvo ir „me too“ apraiškų. Nejuokinga. Mus išmokydavo, kaip įaudrinti savo jausmus, o kaip išaudrinti, niekas nesakė.

– Ką pasakytumėte besižavintiems aktoriaus darbu?

– Dar vienas sudėtingas dalykas tiems, kurie labai žavisi aktoryste. Jūs sutapatinate personažą su aktoriumi. Patikėkite manimi, mačiau daugybę dalykų, kai mano dievinami garsūs aktoriai, kurių plakatus klijuodavau ant sienų, būdavo pačiose bjauriausiose gyvenimo sitaucijose. Taip kad iliuzijų dėl to, jog esi tas, ką vaidini, tikrai neturiu.

Mėgstu vienintelį Keistuolių teatrą, kur dirba skaistūs žmonės.


– Gal vis tik atsirastų vaidmuo, dėl kurio ryžtumėtės vadinti?

– Nors man metų yra jau tiek, kiek yra (autorės pastaba – 65 metai), tačiau vienintelis vaidmuo, kurį dar suvaidinčiau, būtų Salomėja Nėris. Apie tai kalbėjome su aktoriumi, režisieriumi Algirdu Latėnu. Tai – mano skola ir širdies skausmas.

Jeigu yra reinkarnacija, tai praeitame gyvenime buvau S. Nėris. Reikėtų kažkaip sugalvoti taip, kad aš, pasenusi S. Nėris, sėdžiu ant debesies, o ten apačioje jaunutė aktorė ją vadina. Galima fantastiškai atskleisti, kad S. Nėries istorija yra Lietuvos istorija.

– Nebijote, jog dėl tokio pasirinkimo būsite pasmerkta?

– Nebijau, kad galvą nukirs. Tik profanai, kurie bando S. Nėrį supainioti su Petru Cvirka, yra nusistatę prieš poetę. Jos istorija yra visai kitokia.

Kai pas mus tauta vargo, žmonės buvo agituojami, jog Rusijoje viskas geriau negu čia, kokie ten visi yra lygūs. Ir tikiu, kai žmogus, prisiskaitęs tokių dalykų, tikėjo, kad ten yra gerai. Jie nebuvo arti ir nesuprato, kaip yra iš tikrųjų. Lygybė, brolybė ir žmogus su poetine pagava, teisingumo jausmu galėjo tam tikram laikui susivilioti, bet paskui viskas stojosi į savo vietas. Todėl, manau, kad S. Nėries drama yra Lietuvos drama.

Man yra trys genealūs poetai – S. Nėris, Maironis ir mano vaikystės Kostas Kubilinskas. Juk negali iš mūsų vaikystės išmesti Bebenčiuko ir kvailutės, bet, žinoma, jis padarė ir labai blogų dalykų. Reikia taip ir dėstyti, kad matytųsi žmogaus gyvenimas, drama, pašaukimas.

– Esate išleidusi keletą eilėraščių rinkinių. Kaip jūsų gyvenime atsirado poezija?

– Aš ne poetė, eilėraščių nerašau. Bet kartais savo patirtį sudėlioju į ketureilus, kad juos būtų galima suvokti. Pavyzdžiui, apie pasipiktinimą kitais:

Jei piktiniesi negerumu žmonių pasaulio,
Stebies iš kur ta neapykanta, tas pyktis, tie karai,
Į veidrodį pažvelk ir paklausyk savęs gerai,
Paskui iš milijardo tas mintis padaugink, kur galvoje radai
Ir jau nebestebins, kas darosi pasauly.