Labūnavoje – susitikimas su vaikų rašytoju Tomu Dirgėla

Labūnavos bendruomenėje – džiugi ir įsimintina žinia: Kėdainių kultūros centro Labūnavos skyriuje lankėsi vienas populiariausių Lietuvos vaikų knygų autorių Tomas Dirgėla, parašęs jau apie 80 knygų.

Į susitikimą susirinko Labūnavos pagrindinės mokyklos jaunesniųjų klasių mokiniai, Pelėdnagių skyriaus pradinukai bei juos atlydėję mokytojai.

Tai buvo pusiau rimtas, pusiau linksmas, bet labai nuoširdus pokalbis, kurio metu vaikai kikeno, garsiai juokėsi ir noriai bendravo su svečiu. Rašytojas skatino klausinėti visko, kas tik šauna į galvą, tad juoko, šurmulio ir gerų emocijų netrūko viso susitikimo metu.

Apie prizus ir šmaikštų rašytojo humorą

„Per tuos metus, kiek važinėju pas skaitytojus – maždaug jau aštuoniasdešimt metų – esu padaręs tokią išvadą, kad įdomiausia būna tada, kai kalbu apie tai, kas jums iš tikrųjų rūpi, kai atsakinėju į jūsų klausimus. Šiandien aš trumpai papliurpsiu apie save – apie žiauriai neįdomius dalykus. Kam bus neįdomu, galėsit pamiegoti ar išeiti pasivaikščioti ir vėliau grįžti. O paskui pereisim prie klausimų, ir už pačius įdomiausius klausimus gausite dovanų“, – šmaikštaudamas susitikimo pradžioje kalbėjo rašytojas.

T. Dirgėla pristatė ir prizus, kuriuos vaikai galėjo „laimėti“. Juokais jis sakė, kad vienam atiteks šalia jo stovintis stalas su stiklinių rinkiniu ir vandens buteliukais, kitam – sceną apšviečiančios lempos, o dar vienam – ketvirtoji rašytojo knyga „Lukas Šiaudelis draugauja su dirbtiniu intelektu“.

Apie pirmąjį eilėraštį

„Pradėsiu nuo tokio klausimo – pakelkite rankas, kas galėtų nuplauti mano mašiną, kol aš čia kalbėsiu?“ – su šypsena paklausė rašytojas.
Ir iš tiesų – salėje pakilo rankų miškas.

„O dabar pakelkite rankas, kas esate buvę Palangoje. Ką ten veikėte?“ – tęsė T. Dirgėla ir šmaikščiai komentavo išgirstus atsakymus.

„Apie Palangą paklausiau ne šiaip sau – ši vieta su manimi labai smarkiai susijusi. Nors gimiau Vilkaviškyje, bet užaugau Palangoje. Kai buvau ketvirtoje klasėje, pradėjau rašyti eilėraščius. Vieną kartą sėdėjau namie, neturėjau ką veikti ir galvojau – ar pasikrapštyti nosį, ar parašyti eilėraštį. Nusprendžiau parašyti eilėraštį, nors paskui vis tiek pasikrapščiau,“ – juokėsi rašytojas.

„Mano pirmieji eilėraščiai būdavo labai liūdni – net rašydamas pradėdavau verkti. Vieną galiu ir dabar padeklamuoti. Jis vadinasi „Pavasarėlis“ – vienas iš mano pirmųjų kūrinių“, – pasakojo T. Dirgėla.

Išgirdę eilėraštį, vaikai prapliupo juokais.

Apie pirmąją knygą

Rašytojas toliau dalijosi istorijomis iš savo gyvenimo, kurias pasakojo su jam būdingu humoru ir nuoširdumu.

„Turėjau tokią mažytę pusseserę, su kuria praleisdavau daug laiko – pasiimdavau ją iš darželio, kartu vaikštinėdavome pajūriu, skaitydavome knygas, per jos gimtadienius vaidindavau piratus. Kai atvažiavau studijuoti į Vilnių, supratau, kad man patinka rašyti, kurti ir… patinka vaikai. O ką tada belieka daryti? Rašyti knygas vaikams,“ – kalbėjo T. Dirgėla.

„Tada pagalvojau, kad pirmąją knygą parašysiu, kai turėsiu savo vaikų, kai turėsiu daugiau laiko, kai ateis įkvėpimas ar mūzos. Ir vis nukėliau tą momentą. Bet sykį mano draugas, rašytojas Vytautas V. Landsbergis, paklausė: ,,Tomai, ar nesi galvojęs parašyti kokios knygos vaikams?“ Ir man to paskutinio postūmio kaip tik ir reikėjo. Taip atsirado mano pirmoji knyga vaikams – „Apie raganą Šiokiątokią“. O paskui tos knygos taip „įsivažiavo“, kad niekaip negaliu sustoti jų rašyti. Esu parašęs jau apie 80 knygų,“ – šyptelėjo autorius.

„Tik yra toks dalykas – rašytojas gali parašyti 80, 175 ar net 2487 knygas, bet jeigu jų niekas neskaitys, ar yra prasmė jas rašyti? Todėl labai jums dėkoju, kad skaitote, kad laukiate mano naujų knygų. O dabar – paplokime sau už tai!“ – sakė rašytojas ir pats garsiai plojo, ragindamas visus prisijungti.

Iš ,,spaudos konferencijos“

Susitikimo metu Tomas Dirgėla suvaidino tikrą spaudos konferenciją – vaikus pavadino žurnalistais iš leidinio „Labūnavos naujienos“ ir pakvietė juos užduoti klausimus.

Vaikai drąsiai klausinėjo, o rašytojas į visus klausimus atsakinėjo rimtai, tačiau neapsieidamas be šmaikščių komentarų ir linksmų improvizacijų, kurios kėlė juoką visiems salėje.

– Kiek jums metų?

– Rugsėjį suėjo 36-eri.

– Kiek esate perskaitęs savo knygų?

– Aš jas skaitau tik tada, kai rašau. Kai paskambina iš spaustuvės, kad pasirodė nauja knyga ir galiu ateiti pasiimti – pasiimu, bet taip ir neperskaitau. Esu perskaitęs gal septynias savo knygas.

– Kiek knygų esate parašęs?

– Apie aštuoniasdešimt.

– Per kiek laiko parašote vieną knygą?

– Maždaug per tris, daugiausia – per penkias dienas. Kai pradėjau rašyti, į knygų kūrimą žiūrėjau kaip į darbą.

Galbūt esate girdėję, kad rašytojai turi laukti įkvėpimo, mūzos, vaikščioti po mišką, klausytis čiulbančių paukščių, kol dešimt erkių įsisiurbs, gerti mėtų arbatą ar stebėti saulėlydžius kas vakarą – ir tada, bam, mintis šauna į galvą.

Aš visada žiūrėjau paprasčiau – kaip į bet kokį darbą: kuo daugiau praktikuojiesi, tuo greičiau pasieki rezultatą. Rašydamas knygą turiu savą taisyklę – pasileidžiu laikmatį, o kai matau, kad laikas eina į pabaigą, pradedi rašyti dar greičiau.

– Ar jums patinka gyvūnai?

– Patinka. Šiuo metu auginu vieną vorą po lova – bet čia labiau dėl to, kad jau seniai reikėtų susišluoti dulkes. (Juokiasi.) Esu auginęs nemažai katinų – dabar namuose gyvena du. Esame turėję ir gyvalazdžių. Esu laikęs porą žiurkių, kurios, tiesą sakant, irgi atsirado dėl to, kad tingėjau tvarkytis namus. Na gerai, jos buvo dekoratyvinės – baltos, švarios, net į vardą atsiliepdavo, kai pakviesdavau. Žaisdavo su kamuoliukais, mėgdavo sėdėti ant peties, kai vaikštai po namus, o labiausiai – plaukioti dušo kabinoje, kai pripildai vandens. Esu turėjęs ir šunį, o kartą net karvę auginau… laiptinėje.

– Kokia jūsų mėgstamiausia veikla?

– Kai dirbi savo svajonių darbą, sunku atskirti, kur darbas, o kur gyvenimas. Mėgstu rašyti knygas, miegoti ir būti su savo vaikais.

– Kiek turite vaikų?

– Paskaičiuokim… vienas, du, trys… keturiolika… trisdešimt aštuoni… Ne, turiu tris! Per matematikos pamokas rašydavau eilėraščius, todėl dabar sunku suskaičiuoti.

– Ar esate parašęs knygą per dieną?

– Taip. Turiu dvi tokias knygas: vieną apie Luką Šiaudelį ir vieną apie „Minecraft“. Tiesiog vieną rytą atsikėliau, išgėriau kavos, atsisėdau ir viską parašiau per dieną.

– Ar mėgstate žvejoti?

– Vaikystėje žvejodavau stintas ir plekšnes Palangoje. Rykliai ir banginiai, deja, ten neužkibdavo. Paskutinį kartą žvejojau prieš kelias savaites, kai filmavo laidą. Labiausiai bijojau uždėti slieką ant kabliuko.

– Kokia buvo jūsų pirmoji mokykla?

– Pirmiausia lankiau Palangos darželį „Saulutė“ – kai jį baigiau, užkalė langus. Tada mokiausi Smilčių pradinėje – po to ji irgi užsidarė. Bet Palangos senoji gimnazija, kurią baigiau, laimei, veikia iki šiol. Galvoju, gal nešu prakeiksmą švietimo įstaigoms.

– Ar mėgstate sportą ir dviračius?

– Dviračiai man patikdavo. Prieš kokius ketverius metus turėjau dviratį, su kuriuo porą metų praktiškai visur važinėjau po Vilnių. Net žiemą – užsidėdavau žiemines padangas ir važiuodavau. Bet supratau, kad nespėju niekur su dviračiu, o dabar su mašina vis tiek nespėju…

Kalbant apie sportą – mėgstu bėgimą, nors jau kelis metus nebėgioju. Esu nubėgęs pusmaratonį, maždaug 21 km su trupučiu. O krepšinis man labai patinka. Vilniuje turėjome komandą, kurioje žaisdavome su kitais rašytojais, skulptoriais, menininkais Vilniaus lygoje. Dabar krepšiniu domiuosi dar labiau.

Ir žinote, kokia mano mėgstamiausia komanda? „Labūnavos lydekos“. (Juokiasi.) Tokios nėra? Na, galėtų būti. Kai būnu Vilniuje – sakau „Rytas“, kai Kaune – „Žalgiris“, bet iš tikrųjų visada už „Žalgirį“. Už „Žalgirį“ esu nuo trečios klasės, kai pradėjau žaisti krepšinį pats.

– Kokia jūsų mėgstamiausia spalva?

– Juoda.

– Kodėl ant jūsų mašinos parašyta vardas ir pavardė?

– Ten parašyta „Rašytojas Tomas Dirgėla rieda su Tokvila“. Tai – bendradarbiavimas su „Toyota“ salonu. Esu rašęs knygas įvairiausiose vietose: „Toyota“ salone, „Akropolyje“, IKEA, net „Lidl“ parduotuvėje ar ant televizijos bokšto.

– Ar esate parašęs knygą suaugusiesiems?

– Esu pradėjęs, bet dar neužbaigiau. Apie 1990-ųjų Palangą ir mano vaikystę. Tikiuosi, kada nors grįšiu prie jos.

– Kada pasirodys nauja knyga?

– Kitą mėnesį – „Domo ir Tomo kalėdinė knyga“. Ji bus apie tokį dingusį kalėdinį dalyką, be kurio vaikai per Kalėdas tikrai verkia ir jiems šventė būna sugadinta. Tai yra …silkė.

– Ar mėgstate dailę?

– Mokykloje labai patikdavo dailė, nes užduotys būdavo kūrybiškos. Kai sakydavo „nupieškite rudenį“ – nesvarbu, ką nupieši, vis tiek gauni dešimt. Mėgstu dailę, bet labiau – žiūrėti į kitų piešinius nei į savo.

– Ar mėgstate futbolą?

– Nelabai. Atrodo nuobodu žiūrėti, kaip 90 minučių visi bėgioja pirmyn–atgal, o įvarčio taip ir nėra. Beje, vaikystėje lankiau futbolą… pusę treniruotės. Nukritau, pravirkau ir išėjau namo.

Pasibaigus susitikimui, rašytojas Tomas Dirgėla nepamiršo savo pažado. Už drąsą – kai kažkas  paklausė, kiek jam metų – rašytojas padovanojo ne lempą ar stalelį, o žadėtą savo ketvirtąją knygą. Po to jis visiems norintiems pasirašė ant savo knygų, o tiems, kurie jų neturėjo, pasirašė net ant delno. Labūnavos pagrindinės mokyklos direktorė Rita Karnilavičienė įteikė rašytojui simbolinę dovanėlę prisiminimui iš Labūnavos.