J. Monkutės-Marks galerija: kviečia pajusti šventumą ir šnibždančią miško paklotę

Ar galite patikėti, jog atėjus į parodą, galėsi ,,paskambinti Dievui“, išvysti, kaip tavo akyse auga linai ar pasijusti tarsi miške, o akys raibs nuo kaleidoskopinio vaizdo ir pamatysit penkis žmogaus pojūčius atliepiančius medžius?

Visa tai ir dar daugiau galima apžiūrėti ir pajausti Kėdainių krašto muziejaus Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje, kur rugpjūčio 4 d. buvo atidarytos dvi parodos – tai grupinė šiuolaikinio meno paroda „Šventa“ ir Jūratės Kazakevičiūtės autorinė paroda „Šnibždanti miško paklotė“. Parodos veiks iki rugsėjo 15 d.  

Pristatant parodas ir vėliau, lankytojams apžiūrint meno kūrinius, parodos dvasiai palaikyti, puikiai derėjo sutartinių gaida, kurias atliko pati parodos autorė Jūratė su sielos sesėmis Rasa ir Aušra.

Kas kam yra ,,šventa“

Jeigu reikėtų apibūdinti žodį „sakralumas“, su kuo jis asocijuotųsi? Bažnytinėmis taurėmis, šventųjų paveikslais, liturginiais drabužiais? Iki modernizmo laikotarpio sakralinių siužetų vaizdavimas buvo laikoma menininko kokybės ženklu. Atėjus modernizmui, sakraliniai siužetai beveik išnyko, buvo perkuriami nesiremiant anksčiau egzistavusiomis taisyklėmis.

,,Su parodos kuratore, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus keramikų sekcijos pirmininke Kristina Ancutaite kalbėjomės, kad reikia surasti menininkus, atstovaujančius skirtingoms strategijoms vien dėl to, kad galima būtų atskleisti visapusišką, įvairų požiūrį į šią temą.

Šiuolaikinio meno paroda „Šventa“ – tai tarpdisciplininė paroda, kurioje dalyvauja 15 autorių. Didžioji dalis kauniečių, bet yra ir vilniečių ir iš kitų miestų. Jie atstovauja skirtingoms meno kryptims – tapybai, keramikai, stiklo menui, yra kelios instaliacijos.

Visus darbus sieja sakralumas. Sakralumas mene – išmislas, išsigelbėjimas ar naujas požiūris? – teigė parodą pristačiusi Rebeka Bruder, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė.

Svarbiau ne vaizdas, bet jausmas

,,Autorių prašėme analizuoti sakralumą būtent šiuolaikiniame mene. Tai nėra paroda apie ikonografiją, nėra šventųjų atvaizdai ar tai, kas tradiciškai siejama su sakralumu. Būtent norėjome parodoje perteikti tą jausmą, būseną, šitą temą, kuri aktualumo nepraranda – naujai ir kitu rakursu.

Parodoje bandom interpretuoti sakralumą šiuolaikinėmis priemonėmis, šiuolaikiniu aspektu – pagalvoti ne apie tai, kokį vaizdą mums tai suteikia, bet kokį suteikia jausmą. Pagrindinė parodos užduotis ir buvo – atskleisti jausmą.

Nemažai yra kūrinių, kurie nevienaplaniai. Pavyzdžiui, Solveigos Gutautės klausykla. Į tai galima pažiūrėti su humoru, kai ,,skambini Dievui“ ir šiuo metu nėra galimybės su juos susisiekti. O iš kitos pusės – tu gali pamedituoti, palikdamas jam žinutę,“ – kvietė Rebeka Bruder kiekvieną parodos dalyvį sėsti į klausyklą ir tai patirti.

Sakralumas savyje…

Šventa kai kam gali būti žemė, kai kam žmogus, kai kam dar kažkas.

Parodoje dalyvavusi menininkė Valda Verikaitė, pristatė savo darbą ,,Nimbas“, pagamintą iš medžio, metalo, stiklo, veidrodžio ir LED šviesos. Visa tai sukuria apšviestą šventojo galvą spinduliuojantį ratilą. Tačiau žvelgdamas į šį darbą, pirmiausia pamatai savo atvaizdą ir tik paskui išvysti šventojo vaizdą.

,,Tai yra siekiamybė, pamatyti savyje tuos dalykus. Tai tarsi begalinė vizuali nuoroda į savęs pažinimą ar užklausimą. Tai kiekvienos asmenybės dieviškumo ar šventumo atspindys,“ – paaiškina darbo autorė.

,,To ir siekėme, kad žmogus negautų ,,suvirškintą“ informaciją, bet kad pats galėtų atrasti, kas tame kūrinyje yra jam pačiam šventa. Autoriai yra parašę prie kūrinio pavadinimą, ką jie turi omenyje, ką norėjo atskleisti, bet mes norime, kad pats žiūrovas galėtų atrasti savo santykį su šiuo kūriniu,“ – akcentavo Rebeka Bruder, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė.

… ir augančiuose linuose

Parodos atidaryme dalyvavusi menininkė Greta Kardi-Kardišiūtė parodoje pristačiusi video projekciją, instaliaciją erdvėje ,,Laikas pajusti linų laukus“ pasakojo, kad instaliuodama šį kūrinį ,,Drobės“ galerijoje ji klausė radijo ir išgirdo tokią istoriją, kaip vienas islandų rašytojas rašo nekrologą ledynams dėl to, kad ledynai tirpsta. Ji pagalvojusi, o kaip bus su linais?

Darbe kolegės ją nuramino, kad daug linų auginama Ukrainoje, Kanadoje, dar Lietuvoje jų yra. Linams nekrologo dar rašyti nereikia. Bet autorė vis tiek kviečia pamedituoti, pasėdėti prie video instaliacijos, stebint kaip auga linai. ,,Savo kūriniu norėčiau nešti ramybę, grožį, nes kaip pasakė Bela Širin ,,Skausmu mus ir taip gyvenimas aprūpins,“ – filosofiškai apibendrino instaliacijos autorė Greta.

Naujos dvasingumo paieškos

Pastarųjų metų įvykiai – COVID pandemija, Ukrainoje vykstantis karas privertė hedonistinę Vakarų Europą atsigręžti į naujas dvasingumo paieškas. Ieškoti naujų ryšių tarp menininko ir religijos, tarp žiūrovo ir meno kūrinio.

Parodoje „Šventa“ šiuolaikiniai menininkai iš naujo kuria ryšį tarp meno ir sakralumo nepereinant perdėto sentimentalumo ir kičo link.

Kuratoriai nesiekia pakeisti žiūrovo mąstymo apie sakralumą ar religinius simbolius. Tai yra tema, kuri, nepaisant savo senumo, su kiekviena karta atsinaujina.

Pasak parodos kuratorės Kristinos Ancutaitės: „Sakralumas šiuolaikiniame mene yra apreiškiamas tokiais būdais, kurie menininkui ir kritikui gali būti net nežinomi. Tradicinės temos ir motyvai šiuolaikiniame mene dažnai panaudojami naujais būdais. Sukuriama alternatyvi kalba tam tikro meno turiniui ištransliuoti. Religiją keičia dvasinė kūrinio raiška.“

Parodoje dalyvauja Eglė Velaniškytė, Solveiga Gutautė, Monika Žaltauskaitė Grašienė-Žaltė, Lukas Kolmogorcevas, Marius Jonutis, Greta Kardašiūtė-Kardi, Monika Radžiūnaitė, Gabrielė Aleksė, Daina Vanagaitė, Eglė Česonytė Straigienė, Valda Verikaitė, Kristina Ancutaitė, Audronė Andrulevičienė, Arvydas Brazdžiūnas-Dusė, Leonas Strioga (1930-2022).

,,Šnibždanti miško paklotė“

Parodą ,,Šnibždanti miško paklotė“ pristačiusi Druskininkuose gyvenanti ir kurianti menininkė Jūratė Kazakevičiūtė įsitikinusi, kad eiti į mišką irgi yra sakralumas, miškas taip pat yra šventa, todėl šios dvi parodos labai siejasi.

,,Aš savo paroda kviečiu eiti į mišką lėtai, ramiai ir mišką stebėti, klausyti, jausti, liesti, užuosti – visais penkiais pojūčiais, ką jaučia žmogus. Deklaruoju, kad žmogus kaip augalas ir augalas kaip žmogus – šaknys, stiebas, lapai, žiedas, žiedas nubyra, pasisėja sėklos ir vėl viskas sukasi tuo pačiu ratu, gyvenimo ciklu. Žmogaus ir augalo gyvenimo ciklas labai panašus,“ – teigia Jūratė Kazakevičiūtė.

Penkių pojūčių medžiai

Jau du dešimtmečius menininkė Jūratė Kazakevičiūtė kuria tekstilinius objektus-skulptūras, naudodama minkštosios skulptūros technologiją. Savo kūrybinės kelionės pradžioje menininkei labiau rūpėjo save atskleisti per laukinę moterį, motiną, kūrėją. Dabar save matanti kaip mažą visatos dalelę, ieškanti panašumo ir savo atspindžio augaluose, kraštovaizdyje, pirmapradėje gamtoje. Kurianti meno objektus kaip žmogaus ir augalo jungtis, kuriomis kalba apie jų bendrystę ir panašumą.

Parodoje menininkė pristato naujausias tekstilines skulptūras iš ciklo „Pojūčių medžiai“ – tai penki medžiai, atliepiantys žmogaus pojūčius: regos (akių), uoslės (nosies), liežuvių, rankų ir klausos.

Kaleidoskopiniai miško atspaudai

,,Pati vaikščiodama šalia namų esančiame miškelyje, nepaliauju grožėtis mūsų gamta, kitimu skirtingais metų. Širdžiai apsalus nuo gamtos grožio įspūdį užfiksuoju telefonu. Tas gamtos grožis įkvepia, negali jo nefotografuoti. Tų nuotraukų yra begalybė.

Norėjosi ,,Pojūčių medžių“ skulptūras kažkuo papildyti ir taip atsirado šie atspaudai, – komentavo Jūratė Kazakevičiūtė, patikslindama, kad skulptūras papildantys darbai – tai kaleidoskopiniai miško atspaudai ant audinio, kurie lyg kilimai ar staltiesės, lyg gyvybe šnibždančios miško paklotės sujungia „Pojūčių medžius“.

Šalia skulptūrų parodoje eksponuojami skaitmeniniai atspaudai sukurti iš tokių nuotraukų.

Kiekviename darbe yra viena pasikartojanti nuotrauka, kuri kaip viena detalė atsispindinti kaleidoskopo veidrodžiuose: taip kaip augalo žiedas, sukasi ratu sukurdamas ritmą ir harmoniją, taip sudėliotas vaizdas tampa raportu audinyje.

Mes galime prieiti prie kiekvieno darbo ir atrasti daug šnibždančios gyvybės, nors jos gamtoje nematome, bet ji tiesiog yra. Kartu su pojūčių medžiais sutapatinti atspaudai galėtų plėstis ir tęstis iki begalybės, kaip ir sutartinės posmai.