Praėjusių metų pabaigoje Kėdainių krašto kultūros premija įteikta Kėdainių krašto dailės draugijos pirmininkei ir tautodailininkei Albinai Mackevičienei, kurios karpiniai dėmesio sulaukia ne tik Lietuvoje.

Pirmuosius karpinius menininkė pradėjo kurti dar vaikystėje, o šiam menui paskyrė kone 45 metus. Menininkės išskirtinės kūrybos darbų – karpinių – galima rasti Estijoje, Latvijoje, Danijoje, Lenkijoje, Kanadoje, JAV, Rusijoje, Ukrainoje, Kazachstane, Izraelyje ir netgi Vatikane.

„Kėdainių mugės“ pokalbis su menininke – apie pomėgį karpyti, simbolius karpiniuose ir kūrybinį kelią.

Priklausote Lietuvos „Žirklučių sesėmis” tituluojamai bendruomenei, kurioje, atrodytų, ne tiek daug – 23 narės. Tad su kokiomis mintimis, sulaukusi įvertinimo, palydėjote senuosius ir pasitinkate Naujuosius metus?

– Vis dar nesusitaikau su mintimi, kad taip aukštai buvau įvertinta. Galvojau, gal dar ne laikas… Kita vertus, džiaugiuosi tapusi pastebėta. Mat praėję metai buvo labai darbingi: vasario mėnesį parašiau meno kūrėjo projektą stipendijai gauti. Nors nesitikėjau, gavau iš Lietuvos kultūros tarybos teigiamą atsakymą dėl projekto finansavimo. Apsidžiaugiau pamačiusi, kad tarp daugybės pretendentų buvau įrašyta ketvirtuoju numeriu.

Dažniausiai improvizuoju – karpau tai, kas ateina į galvą. Turiu nemažai karpinių albumų, bet juos vartydama pajuntu tuštumą ir nežinau, nuo ko pradėti.

Tad visą vasarą karpiau darbus planuojamai išleisti knygai. Pagal įsipareigojimą iš 40 numatytų iškarpiau dviem darbais daugiau. Tikiuosi pirmomis šių metų dienomis gauti pilną jau antros savo knygos kompiuterinio varianto maketą. Knygoje „Mano karpiniai“ bus sudėti darbai, kuriuos sukūriau nuo 1980 metų iki šių dienų.

Iki šiol esu išleidusi didelę knygą „Karpykime kartu“, kurioje sudėta metodinė medžiaga ir pristatyta 1300 Josvainių gimnazijos moksleivių darbų.

Kaip atradote pomėgį karpyti?

– Karpyti pradėjau studijuodama tuometiniame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute matematiką. Lankiau estetikos katedros dailės studiją, ten susipažinau su karpinių, kaip paveikslų, technika. Jau tuomet kūrėme, tiesa, nedidelius karpinius – A4 formato. Taip pat dalyvavome keliose sąjunginėse parodose Sankt Peterburge, Taline, Rygoje ir Tbilisyje.

Vėliau, 1980 metais, atvykusi dirbti į Josvainių vidurinę mokyklą gavau dėstyti ir matematiką, ir dailę, ir braižybą. Mokyti dailės galėjau, mat, studijuodama pedagoginiame institute, papildomai buvau įgijusi dailininkės-apipavidalintojos specialybę. Tuo tarpu braižyba man tapo tikru iššūkiu: privalėjau per trumpą laiką įsisavinti visą braižybos vadovėlio medžiagą.

Netrukus, po dvejų metų, panorau stoti į Dailės institutą. Šiam žingsniui pastūmėjo vienos vyresnių klasių moksleivės klausimas: „Ką reikia piešti per egzaminus, norint studijuoti dailę?”. Tuomet atsakymo nežinojau. Tad, pamačiusi skelbimą tuometinėje „Komjaunimo tiesoje”, kad mokytojai, turintys dvejų metų darbo stažą, į šią aukštąją mokyklą priimami be konkurso, tereikia išlaikyti specialybės egzaminą, ryžausi išbandyti jėgas. Pirmasis buvo braižybos egzaminas. Jį išlaikyti pavyko tik mums keturiems.

Karpinius pradėjau kurti dirbdama mokytoja Josvainiuose – nuo 1980 metų. Tiesa, pradžioje daug neiškarpydavau, tačiau, įsitraukusi į tuometės Kėdainių dailės draugijos veiklą, paruošdavau karpinių parodoms. Nuo 2002 metų tapau šios organizacijos pirmininko pavaduotoja, o po aštuonerių metų – šios draugijos vadove ir ja esu iki šiol.

Kaip Jūsų karpiniai atsidūrė Vatikane?

– Šiaip darbų esu sukūrusi daug. Jūsų minimas darbas, kuriame vienas iš motyvų – angelas, buvo vienintelis. Jo paprašė tuometinis mano vadovas, Josvainių mokyklos direktorius Ovidijus Kačiulis, su delegacija vykstantis į Vatikaną.

Tad kokius simbolius savo darbuose dažniausiai naudojate?

– Dažniausiai improvizuoju – karpau tai, kas ateina į galvą. Turiu nemažai karpinių albumų, bet juos vartydama pajuntu tuštumą ir nežinau, nuo ko pradėti. Tokiais atvejais geriau nežiūrėti kitų kūrybos albumų ir nepradėti karpyti, nes pasąmonė tarsi koduoja kopijuoti. Tuomet, dar nežinodama, ką karpysiu, dažniausiai pradedu nuo ornamentų, augalinių motyvų, vėliau imu improvizuoti. Tada kyla mintys, kurias perkėlusi į piešinį, jau įsivaizduoju galutinį variantą.

Koks buvo pats sudėtingiausias, tačiau galbūt didžiausią pasitenkinimą sukėlęs kūrinys?

– Ko gero, kai 1983 metais, gulėdama ligoninėje dėl nėštumo metu iškilusių komplikacijų, nusipiešiau didžiulį žilvičio krūmą su daug smulkių lapelių ir paukštelių ir prie jų jauną, tautiniais rūbais vilkinčią porą. Šį karpinį kūriau palatoje, kur negalėjau šiukšlinti, kiek noriu. Tad pasisaugodama karpiau šį darbą net savaitę.

Kaip dažnai teko skirti darbui tiek daug laiko?

– Įsivaizduokite, jei piešinys yra, tai užtenka dienos jam iškarpyti. Tačiau dažniausiai tam prireikia iki dviejų dienų. Daug laiko užima nusipiešti eskizą. Šis procesas gali užtrukti kelias valandas ar net ilgiau.

Tarkime, vaizduojant architektūros detales, reikia labai gerai apmąstyti, kurį plotelį iškirpti, kurį palikti. Tai tikra mįslė.

Karpau daugiausia savo malonumui. Mane žavi pats netikėtumas sulaukus galutinio rezultato. Tai yra puiki relaksacija po įtemptos dienos: užsimiršta visi neigiami pojūčiai, sutelkiamos visos mintys į darbą – tai „veža“.

Kas gali tapti Jūsų mokiniu?

– Kiekvienas, kuris panorės tai išbandyti: vedu edukacijas ir suaugusiems, ir vaikams. Viena iš mūsiškių „žirklučių sesių“, tautodailininkė Rasa Sliesoriūnienė, gyvenanti Utenoje, pasakė, kad esu unikalus faktas visos Lietuvos mastu, jog esu užkrėtusi visą Josvainių gimnaziją pomėgiu karpyti. Tačiau, manau, mūsų mainai buvo garbingi: man reikėjo karpinių, mokiniams – pažymių.

Kas šiandieną Jums yra svarbiausia?

– Pirmuoju numeriu – šeima: keturi suaugę vaikai ir šeši anūkai. Esu kilusi iš Lazdijų rajono. Kai 1980 metais atvykau dirbti į Kėdainių kraštą, jis, lyginant su dzūkais, man pasirodė šaltas ir abejingas. Tačiau, giliau susipažinusi su bendruomene, pakeičiau savo nuomonę. Esu pastovi, namisėda.

Kalbant apie pripažinimą, nesijaučiu esanti karjeristė. Būdama vienintelė Kėdainiuose meno kūrėjos statusą turinti menininkė, turiu geras sąlygas kūrybai. Tai džiugina, nes atvėrė ne vieną galimybę.

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.