Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo skyriuje vyko neelinis renginys. Šeštadienio pavakarę kraštietis kompozitorius, Kauno technologijos universiteto (KTU) docentas Antanas Jasenka surengė elektroakustinės autorinės muzikos koncertą ir atidarė savo tapybos parodą „Pradžioje nebuvo nieko“. Kūrėją kalbino jo kolega, KTU prof. menotyros mokslų daktaras muzikologas Darius Kučinskas, kurio šaknys taip pat siekia Kėdainius.

Susitikime su kėdainiečiais jie užsiminė apie sąsajas su šiuo kraštu: A. Jasenka čia gimęs ir augęs, D. Kučinsko seneliai nuo Dotnuvos krašto, tad abu į Kėdainius grįžta tarsi į namus.

Netikėtas atradimas

Visai neseniai pirmoji A. Jasenkos tapybos darbų paroda surengta KTU, o dabar jo mažo ir didelio formato spalvingos, ekspresyvios abstrakcijos atkeliavo į gimtąjį miestą.

„Labai malonu atvažiuoti į Kėdainius ir čia pristatyti A. Jasenkos kūrybą. Abu su Antanu esame kilę nuo šio krašto. Mudu pažįstami nuo studijų laikų, o dabar kartu dirbame tame pačiame universitete. Tai, jog Antanas yra ne tik kompozitorius, bet ir dailininkas, man buvo netikėtas atradimas.“, – sakė prof. Dr. D. Kučinskas.

Kūryba – unikali, savita

Svečio nuomone, A. Jasenkos kūriniuose kiekvienas atras sau artimą dailininko teptuko brūkštelėjimą. Kiekvienas, patyrinėjęs jo darbus, pastebės, kad menininkas bando reflektuoti tai, kas jį supa, kuo jis gyvena, ką jaučia.

„A. Jasenkos tapyba – tarsi jo muzikinės kūrybos paralelė, atspindys. Jis kalba ir garsais, ir spalvomis. Pirmiausiai žavi tapybos profesionalumas. Nuostabus jo dvilypis talentas, apie kurį anksčiau nežinojau. Jis tapo abstrakcijas, kurios mums atveria galimybes labai įvairiai pamatyti, įžvelgti, suprasti. Tapybos darbų spalva ir kompozicija – labai unikali.“, – kalbėjo prof. Dr. D. Kučinskas.

Nelaiko dailininku

Pasak kompozitorius, Kauno technologijos universiteto (KTU) docento A. Jasenkos, tapyba jam – viena iš saviraiškos formų. Visgi dailininku pats nesijaučia, dailė jam natūrali, savaime suprantama, nes piešia nuo mažens.

„Tiesiog mėgstu formas, spalvas, kalbą jomis. Dimensija – garsas, dimensija – spalva. Šie du dalykai labai artimi. XX amžiaus pabaiga pasiūlė tarpdisciplininį meną, kai vaizdas, garsas, performansas, teatras, kino juosta jungiasi į vieną plotmę ir XXI amžiuje reiškiasi įvairiais formatais.“, – sakė doc. A. Jasenka.

Kuriame savo realybę

Nors dalies jo tapybos darbų pavadinimai, rodos, atspindi religinę tematiką, pats autorius tai traktuoja kaip aiškesnę formą žiūrovui, padedančią lengviau suprasti jo kūrinius.

„Negretinu ir necituoju biblinių, evangelinių siužetų. Labiau keliu būties ir prasmės klausimus. Susikalbėti su žiūrovu padeda tam tikras pavadinimas. Žiūrėdamas į paveikslą kiekvienas susikuria savo realybę.“, – teigė A. Jasenka.

Dėlioja formas

Kraštietis įsitikinęs, kad žmogus turi turėti vieną idėją, kurią įgyvendina. Šviesaus atminimo režisierius Eimantas Nekrošius yra sakęs, kad jeigu žmogus turi daug idėjų, jis panašus į kvailį.

„Žmogus privalo turėti vieną idėją ir pasirinkti tinkamą formą jai išreikšti. Nuo savęs nepabėgsi. Mano kūriniuose vyrauja ekspresionizmas, tiršta spalvų, daug turinio. Dėlioju formas tiek garsu, tiek spalva. Skiriasi tik priemonės. Pasaulis piktas, daug tuščių dalykų, vienintelis kelias įsiprasminti yra dažais ir muzikine forma.“, – kalbėjo menininkas.

Kilo iš baleto

Kompozitorius A. Jasenka ką tik užbaigė didžiulį darbą – operą, kurios premjera vyks šių metų kovo 19 dieną Vilniuje, šv. Kotrynos bažnyčioje. Pernai jis su kolegomis visuomenei pristatė baletą.

„Šios parodos Kėdainiuose pavadinimas kilo iš baleto „Pradžioje nebuvo nieko“, kurį pastatėme su buvusia balerina, choreografe Živile Baikštyte. Naujoji opera-misterija „Dievo dažnis yra 50 hercų“ skirta režiesieriui E. Nekrošiui, su kuriuo teko dirbti. Jis kaip magnetas veikė visus aplinkinius žmones.“, – pasako doc. A. Jasenka, ketverius metus rašęs operą.

Kraštietis su klaipėdiečiu poetu dramaturgu Gintaru Grajausku operos–misterijos sukūrimu nusprendė paminėti režisieriaus E. Nekrošiaus išėjimą Amžinybėn. Muzikinio kūrinio pagrindu tapo G. Grajausko tekstai „Paguodos giesmės“, kuriuose kalbama apie paguodą ne mirusiesiems, o gyviesiems, išėjimą ir (galbūt) sugrįžimą.

„Jeigu pakviesite, galbūt ši opera atkeliaus ir į Kėdainius. Nieko nėra neįmanomo.“, – šypsosi A. Jasenka.