Kol esame gyvi…

Pastarosiomis dienomis važinėjau po Lietuvą, lankydama Anapilin išėjusių artimųjų kapus ir kokių tik kalbų neprisiklausiau.

Vieni prie kapo riejosi, kad kažkas nesugrėbė prikritusių lapų, kad ne tokias gėles atvežė, žvakę ne ten pastatė. Kiti nevengė piktai apkalbėti, kad kažkas ne taip apsirengęs buvo ar su nauja panele atvažiavo…

Iš kur tiek susvetimėjimo, to pykčio? Ar čia ta pandemija taip pakeitė žmonių santykius, ar šiaip, nežinia dėl ko, vis piktėjame. Atrodo, jei galėtų, žmonės vieni kitiems gerkles perkąstų.

Kažkoks paradoksas: kai žmogaus nebelieka šiam pasauly, regis, viską padarytume, kad tik jis būtų gyvas, kad vėl galėtume apkabinti, pasakyti gerą žodį, bet kol esame gyvi ir galime tai padaryti, kažkodėl nedarome. Mirusiesiems vežame didžiausias puokštes, bet negerbiame tebeesančių šalia.

Susigriebiame, kai jau būna per vėlu. Gailimės daug ką padarę ne taip.

Liaukimės vieni kitus uję, venkime apkalbų, susilaikykime nuo įskaudinimo. Dalinkimės gerumu, mylėkime ir saugokime kitus žmones, kol galime, kol mes gyvi, kol jie dar yra gyvi.

„Kėdainių mugės” skaitytoja

Rolano Valionio nuotraukose – lapkričio 1-oji Kėdainių kapinėse