Minime Mirusiųjų atminimo dieną, arba Vėlines, taip pat Visų šventųjų dieną. Šia proga apmąstymais apie tai, kokias viltis sudedame į anapilin išėjusių artimųjų pagerbimą, paprašėme pasidalinti keturių kėdainiškių. Tai Kėdainių Šv. Juozapo parapijos dekanas kun. Norbertas Martinkus, COVID-19 sky­riaus vedėja, gydytoja Kristina Šlepavičienė, Vidos Aksenavičienės įmonės floristė Indrė Šimaitienė ir gydytojas bei mėgėjiško kino kūrėjas, devintą dešimtį perkopęs Kėdainių krašto garbės pilietis Vitolis Laumakys.

Kaip dažnai teko laidoti savo artimuosius?

Kėdainių šv. Juozapo parapijos dekanas kun. Norbertas Martinkus:

Teko laidoti mamą ir dėdę, gimines iš tėvo pusės. Iki šiol anapilin esu išlydėjęs nedaug savų: kokius tris–keturis artimiausius žmones. Tarp jų – savo mamą ir senelį, taip pat gimines iš tėvuko pusės.

COVID-19 skyriaus vedėja, gydytoja Kristina Šlepavičienė:

Nors mano šeimoje pasitaikė išgyventi giminaičių netektis, jaučiuosi laiminga, nes galiu džiaugtis, kad man brangūs artimiausi žmonės: mama, taip pat ir močiutės – vis dar su manimi.

Vidos Aksenavičienės įmonės floristė Indrė Šimaitienė:

Yra tekę laidoti senelius iš mamos pusės. Tačiau skaudžiausia buvo tėvelio netektis. Man tuo metu buvo 27 metai, jaučiausi praradusi artimą žmogų, su kuriuo siejo labai stiprus ryšys. Nors tuomet protu suvokiau, kad turiu jį paleisti, širdis ir jausmai ilgai neleido to padaryti… Svarbūs atsakymai atėjo gerokai vėliau, kai pati susirgau onkologine liga…

Gydytojas, mėgėjiško kino kūrėjas, Kėdainių krašto garbės pilietis Vitolis Laumakys:

Gyvenimas netrumpas, sunku teigti – dažnai ar nedažnai. Kraujo artimųjų nedaug, tai dar skaudžiau…

Ar baisu buvo, kai pirmą kartą suvokėte šio pasaulio laikinumą?

Kun. N. M.: Pradžioje, susidurdamas su laidotuvėmis, patį mirties faktą priėmiau kaip nykų įvykį, susijusį su tamsa ir paslaptimi… Laikui bėgant su tuo susitaikiau ir susigyvenau, negana to, laidotuvės tapo mano kasdienybės dalimi. Juk, pažvelgus iš kitos pusės, ir tas tamsumas bei nežinia nebaisi tikinčiam žmogui, suvokiančiam, kad yra pomirtinis gyvenimas ir kad Viešpatyje yra mūsų viltis ir stiprybė.

Kėdainių šv. Juozapo parapijos dekanas kun. Norbertas Martinkus.

Kas kartą susidurdamas su gedinčiais žmonėmis įsitikinu, kad kiekvienam jų pats skaudžiausias tas akimirksnis, kai susivokiama, kad to žmogaus šalia jau nebebus… Tačiau paguoda atsiranda, kai garbindami Viešpatį už velionį imame melstis, dėkodami už jį, kartu prašydami Aukščiausiojo ir visų šventųjų užtarimo.

Gyd. K. Š.: Mama, mane augindama, nuo pat mažų dienų supažindino su šio pasaulio laikinumu. Manau, ji, viską tinkamai išaiškinusi, padėjo man tai suprasti. Tad aš lengvai su mirtimi, kaip su neišvengiamybe, esu susitaikiusi. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių pasirinkau medikės specialybę.

Manęs mirtis tikrai negąsdina. Tai yra natūralus dalykas. Juk kažkada ateis ir mano eilė. Tiesa, norėtųsi, kad tai įvyktų kuo vėliau, nepaisant žinios, kad mūsų ir Aukščiausiojo planai gali nesutapti…

I. Š.: Suvokti, kad esame čia laikini, pirmą kartą pavyko, kai laidojau a. a. tėvelį. Nors netektis mane labai sukrėtė, išgelbėjo tikėjimas. Be jo būtų buvę be galo sunku…

Vidos Aksenavičienės įmonės floristė Indrė Šimaitienė.

Šiandieną gerai suprantu, kad ne mažiau svarbu yra tai, kaip nugyvensiu likusį laiką ir ką po savęs šiame pasaulyje paliksiu…

V. L.: Baisu nebuvo niekada. Neišvengiamo laikinumo supratimas kažkaip natūraliai susiklostė gyvenimo vingiuose, kurių netrūko.

Kodėl turėtume pagerbti mirusiuosius? Kaip galvojate, mirusiems svarbus mūsų – gyvųjų – dėmesys?

Kun. N. M.: Mirusiems yra svarbus mūsų dėmesys, nes, pagal katalikų bažnyčios mokymą, santykis tarp gyvųjų ir mirusiųjų, taip pat santykis su šventaisiais turi niekada nenutrūkti. Šiandieną užmirštamas faktas, kad melsdamiesi už savo mirusius artimuosius privalome tikėti, kad jie, būdami Viešpaties artumoje, taip pat užtaria mus. Tikėdami tuo, išreiškiame savo požiūrį į išėjusius žmones: kaip jie gyveno – šventai ar darė klaidų. Taip pat tai suteikia progą pažvelgti į gyvuosius ir į save patį.

Gyd. K. Š.: Į šį klausimą sunku rasti tinkamą atsakymą, nes nežinome, kuo viskas pasibaigia, kuomet numirštame. Manau, kapus lankome ir juos priežiūrime, nes tai yra svarbu mums patiems kaip savotiška ryšio su mirusiu artimuoju tąsa. Tai taip pat pagarbos ir meilės išraiška.

COVID-19 skyriaus vedėja, gydytoja Kristina Šlepavičienė.

I. Š.: Mirusiųjų pagerbimo diena – tai tarsi ryšys tarp mirusiųjų ir šio pasaulio. Mes jo nematome, bet tikiu, kad jausmų, sielų pasaulyje tas svarbus susitikimas įvyksta. Tikiu tuo, kas parašyta Šventajame Rašte, kad mirusieji gyvena. Juolab, kad turiu ir asmeninės patirties: sunkiai sirgdama onkologine liga patyriau įtikinantį Viešpaties prisilietimą. Tomis sunkiomis akimirkomis, kai atrodė, kad žemiškas gyvenimas baigiasi ir mirtis alsuoja man į nugarą, buvau besusitaikanti, kad gali tekti palikti šį pasaulį… Tačiau, laimei, tebesu čia. Negana to, mirties faktas manęs negąsdina, nes žinau, kad kelionė tęsis pomirtiniame pasaulyje, kai grįšiu pas mane mylintį Tėvą.

V. L.: Mirusius turėtume pagerbti. Iš nežinios, iš negalėjimo suprasti: kaip čia taip? Visam laikui? O gal kažkas dar likę, sklando erdvėje, gal ieško bendrystės? Nespėtų atlikti darbų slėgis? O gal paslėptos kaltės debesėlis?

Galvoju, kad mirusiam – absoliučiai vis vien, ar mes jį pagerbsime. Gyvųjų dėmesys gyviems – kitas klausimas.

Su kokiais atvejais savo gyvenime dažniau susiduriate: su tais, kurie mirtį suvokia vien kaip skaudžią netektį, ar panašiai kaip tai suprasdavo mūsų protėviai – kaip naują etapą?

Kun. N. M.: Dažniausiai tai skaudžios netekties atvejai. Tačiau su tokiais žmonėmis toliau bendraudamas suvokiu, kaip jie traktuoja artimo žmogaus mirtį. Tarkime, manęs klausia, ar gerai daro, dvejus metus gedėdami prie deginamų žvakių ar laiką leisdami prie mirusiojo fotografijos…Tokiais atvejais siūlau nesureikšminti tų dalykų ir atvėsti…

Gyd. K. Š.: Kadangi dirbu gydytoja, su mirtimi, deja, tenka susidurti dažniau nei kitiems, tai neišvengiama specialybės specifika. Pati žmones matau ūmiausiu periodu. Iš karto, kai mirtis pasiglemžia jų artimą. Dažniausiai matau skausmą ir neviltį. Ir tai yra natūralu. Miręs žmogus palieka tuštumą, kurią tenka stebėti artimųjų veiduose. Apmaudu, kad negaliu to palengvinti ir iš žmogaus, deja, lieka tik paprastas A4 formato lapas – mirties liudijimas ir artimųjų prisiminimai. 

I. Š.: Dirbdama ritualines paslaugas teikiančioje įmonėje matau įvairias žmonių reakcijas į mirtį. Vieni jų labai sutrikę, galvoja, kad žemišku gyvenimu viskas ir baigiasi. Tačiau tikrai, pagal aplinkybes, jei man leidžiama, su tokiais žmonėms pasidalinu savo patirtimi, dovanojusia svarbią žinią, kad šiuo pasauliu niekas nesibaigia ir kad yra viltis, laukianti Amžinybėje. O paleisti mirusius reikėtų.

V. L.: Pirmiausia – jokių etapų! Net Biblija paaiškina: „iš dulkės – į dulkę“. Deja, deja, bet žmogus visoks. Ir angelas, ir piktoji dvasia: esu su tais, kurie artimo mirtį suvokia kaip beviltišką netektį, o mirtį apskritai – kaip gamtos užduotą būtinybę.

Gydytojas, mėgėjiško kino kūrėjas, Kėdainių krašto Garbės pilietis Vitolis Laumakys.

Žmonės daug dėmesio skiria kapų priežiūrai. Kaip dažnai Jūs aplankote anapilin išėjusių artimųjų kapus? Ką tai Jums reiškia?

Kun. N. M.: Aplankau savo artimųjų kapus. Dažniausiai mamos kapą. Taip pat džiaugiuosi, kad žmonės šiandieną atranda laiko pagerbti mirusius artimuosius. Visada apgailestauju dėl apleistų kapų…

Gyd. K. Š.: Anapilin išėjusius artimuosius prisimenu dažnai, tačiau aplankyti kapus gyvenant šių dienų ritmu pavyksta 2–3 kartus per metus. Visada per Visų Šventųjų dieną. Dažniausiai stengiamės kapuose atsirasti vakare, plazdant uždegtų žvakučių liepsnai, kuri atrodo išties magiškai.

I. Š.: Lankau pagal galimybes ir toliau esančius kapelius.

V. L.: Čia tradicijos, inercijos reiškinys – net jei ženklo neaplankai kojomis, dažniau mintimis, vadinasi, velionis dar gyvas. Atmintis – vienintelis tikras ryšys, ne kalija, ne žvakė, ne didžiulis 3×6 m sumūrytas stačiakampis ant tako… Na, o kapas tarsi savotiško egoizmo mediatorius tarp aplankiusiojo ir nebūties. Todėl gražu, kai gražu.

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.