Kodėl spausdinto žodžio bijojo labiau už šautuvą?

Lina Gustaitė

Spausdintas žodis turi ypatingą galią ir dabar, turėjo ir prieš 400 metų. Nepamenu kas pasakė: „žodis gali pakelti, žodis gali užmušti“, bet čia yra daug tiesos, nes žodis šviečia visuomenę, formuoja nuomonę, reklamuoja.

Gegužės 7-ąją minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Ta proga pokalbio apie spaudos atsiradimą ir spaustuves Kėdainiuose susėdame su istorike, Kėdainių daugiakultūrio centro vadove Audrone Pečiulyte, kurios ne tik kėdainiečiams, bet ir daliai Lietuvos gyventojų jau nebereikia pristatyti, nes ne tik žydų paveldo, bet ir spaudos bei literatūrinius Kėdainius jie nori pažinti per Audronės žodžius.

Kainavo nemažai

Susitikimą A. Pečiulytė pradėjo nuo pasakojimo apie pirmąją spaustuvę Kėdainiuose, kurią įkūrė Jonušas Radvila, iš Gdansko pakvietęs patyrusį spaustuvininką Joachimą Jurgį Rhetą. XVI a. pabaigoje imta suvokti, kad ne visi protestantai yra lenkai, ne visi kalba ir skaito lenkiškai, todėl reikia ir lietuviškos reformatų spaudos. Kėdainiai buvo privatus Radvilų miestas – intelektualinis centras, kur veikė reformatų gimnazija, todėl tikėtasi, kad potencialių rašytojų čia tikrai bus.

„Apie 1650 m. iš Gdansko pakviestas spaustuvininkas Joachimas Jurgis Rhetas, kuris įkūrė spaustuvę dabartinės šviesiosios gimnazijos patalpose. J. J. Rhetas save laikė gimnazijos spaustuvininku. Jis buvo vokietis, todėl jam reikėjo pramokti lietuvių kalbos, kad galėtų spausdinti lietuviškas knygas. Tiesą sakant, Radviloms nemažai kainavo įkurti ir išlaikyti spaustuvę: darbuotoją, įrangą, priemones“, – pasakojo A. Pečiulytė.

Meras parašė prakalbą

Pirmojoje Kėdainių spaustuvėje 1653 m. buvo išleista „Knyga nobažnystės krikščioniškos“ – stambiausias (672 psl.) XVII a. lietuvių raštijos ir literatūros paminklas. Jame išspausdinti pamatiniai XVII a. Lietuvių protestantų religiniai tekstai: katekizmas, giesmės, psalmės, pamokslai ir maldos. Knygos rengėjai – Steponas Jaugelis-Telega, Samuelis Tomaševskis, Samuelis Minvydas, Jonas Božimovskis. Vienas iš autorių buvo to meto Kėdainių miesto burmistras (dabar atitiktų mero pareigas) Steponas Jaugelis-Telega, išvertęs ne tik giesmyną, bet ir parašęs Jonušui Radvilai eiliuotą dedikaciją.

„Tai buvo labai rimtas leidinys ir istoriškai reikšmingas įvykis. Kėdainiai buvo evangelikų reformatų bažnyčios Žemaitijos distrikto centras. Natūralu, kad leidžiamos lietuviškos knygos turėjo tarnauti lietuviškoms parapijoms, kuriose buvo giedama ir pamokslai sakomi lietuviškai. Pagal Radvilų reikalavimus, Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje turėjo būti pamokslininkai, kurie pamaldas vedė lenkų, škotų ir lietuvių kalbomis. Sakoma, kad kai kurios giesmės iš tos knygos šioje bažnyčioje buvo giedamos net iki 1940 m.“, – kalbėjo A. Pečiulytė.

Dabar vienintelis šio leidinio originalus egzempliorius yra Švedijoje, Upsalos universitete. Kėdainių krašto muziejus turi tik vieną šios knygos dalį – „Giesmyną“.

Keliai nežinomi

Minimoje spaustuvėje buvo spausdinamos ne tik lietuviškos, bet ir lotyniškos, lenkiškos knygos. 1655 m. karas su Rusija ir Švedija, Jonušo Radvilos mirtis ir Kėdainių nuosmukis nutraukė spaustuvės veiklą, o J. J. Rhetas išvyko į Pomeraniją ir ten toliau tęsė spaustuvininko amatą. „Manoma, kad spaustuvės įranga buvo palikta Kėdainių evangelikų liuteronų parapijai, kuri įrangą išvežė į Mintaują, dabartinę Liepoją, Latvijoje. Tolimesni jos keliai nežinomi. Tokiu būdu pirmoji Kėdainių spaustuvė užbaigė savo gyvavimą XVII a. Po Jonušo Radvilos mirties (1655 m.) Kėdainių savininku tapo Boguslavas Radvila, kuris apsigyveno Karaliaučiuje. Kėdainiuose reformatų pajėgos susilpnėjo ir Boguslavas Radvila jau didesnį dėmesį skyrė Slucko spaustuvei, o ne Kėdainių. Nuo tol ilgą laiką spaustuvės Kėdainiuose nebuvo“, – pasakojo A. Pečiulytė.

Lietuviška terpė

Anot istorikės, spaustuvės atsiradimas ir veikla Kėdainiuose buvo tiesiogiai susiję su protestantizmu. Protestantai sakė, kad kiekvienas tikintysis turi melstis savo nacionaline kalba. Visą XVI a. evangelikai reformatai, ypač kunigaikščiai Radvilos, kūrė spaustuves savo valdose dabartinės Baltarusijos teritorijoje, kuriose buvo leidžiamos reformatų knygos lenkų kalba. O reformatų leidinių lietuvių kalba labai trūko, todėl Kėdainiuose įkurti spaustuvę ir leisti lietuviškas knygas buvo būtinybė.

„Jeigu reformatai turėjo savo spaudą, tai lygiai taip pat ją turėjo ir katalikai. Kalbant apie katalikišką spaudą žinoma, kad lietuviškoje terpėje Kėdainiuose gimė ir užaugo kunigas Mikalojus Daukša. Jo išverstas į lietuvių kalbą „Katekizmas“ yra išspausdinamas Vilniuje 1595 m. ir tai yra pirmoji katalikiška lietuviška knyga Didžiojoje Lietuvoje. Truputį vėliau, 1599-aisiais, dienos šviesą išvysta jo „Postilė“. Vis tik lietuvišką spaudą Kėdainiuose sieju su protestantais, dėl jų pastangų plėsti savo įtaką Lietuvoje ir tokiu būdu išlaikyti lietuvių kalbą bažnyčiose“¸ – kalbėjo A. Pečiulytė.

Antri Lietuvoje

XIX a. pabaigoje prasideda knygnešystės epocha, kai knygos tik atnešamos, bet vietoje nespausdinamos. Maždaug porą šimtmečių Kėdainiai gyvavo neturėdami spaustuvės, kol jau XX amžiuje, 1923-aisiais, dabartinėje Č. Milošo gatvėje duris atvėrė žydų S. Movšovičiaus ir N. Kagano spaustuvė.

„Jie nusiperka modernią įrangą ir spausdina labai daug leidinių jidiš ir hebrajų kalba, dažniausiai religinės paskirties: talmudo aiškinimus, rabinų komentarus ir kitas religines knygas. Po Kauno, Kėdainių spaustuvė buvo antroji Lietuvoje pagal žydų religinių tekstų gausumą“, – sakė A. Pečiulytė.

Šioje spaustuvėje 1926 m. pradėtas spausdinti ir laikraštis „Kėdainių garsas“. 1940 m. spaustuvę sovietai nacionalizavo, ir nuo 1945 m. iki aštunto dešimtmečio vidurio čia leistas „Tarybinis kelias“. Vėliau visi reikalai, susiję su spausdinimu, persikėlė į tuomet modernias patalpas Josvainių gatvėje, kur įkurta „Raidės“ spaustuvė.

Gaonas ir Pupų Dėdė

„Nuo 1923-ųjų iki 1940 m. S. Movšovičiaus ir N. Kagano spaustuvėje buvo išleista 86 pavadinimų žydų religinės paskirties knygų. Populiariausias vieno leidinio tiražas – 1 000 egzempliorių. Per metus buvo išleidžiama nuo 7 iki 14 pavadinimų neperiodinių religinių knygų, kurių kaina svyravo nuo 25 centų iki 15 litų. Tikrai nemažai, nes vidutinė alga tuo metu siekė apie 150 litų. Aktyviausiais spaustuvės laikais dirbo 15 darbuotojų“, – vardijo A. Pečiulytė.

Beje, daugelio knygų, atspausdintų jidiš ir hebrajų kalbomis, apačioje buvo parašoma ir lietuviškai: „Movšovičiaus ir Kagano spaustuvė, Kėdainiai, leidimo metai“. Tokių leidinių savo ekspozicijoje saugo ir Kėdainių krašto muziejus.

Prieš pat sovietinę okupaciją 1940 m. čia dienos šviesą išvydo ir vėliausias leidinys Lietuvoje – žydų religinės teisės komentarai (1940, Kėdainiai, Š. Movšovičiaus spaustuvė). Simboliška, kad būtent Vilniaus Gaono Elijo knyga tapo vienu iš paskutinių hebrajiškų darbų, kuriuos dar spėta išleisti Lietuvoje iki sovietų režimui čia sunaikinant hebrajų kultūrą.

„Taip pat šioje spaustuvėje buvo spausdinamos ir lietuviškos knygos, viena iš jų kėdainiečiams yra gerai žinoma, tai Akiro Biržio, kurio sceninis vardas Pupų Dėdė, knyga „Kėdainių apskritis“, išleista 1934 m.“, – teigė pašnekovė.

Esperantininkų kraštas

1928 m. Kėdainių lietuviškos pradinės mokyklos vedėju tampa Stasys Tijūnaitis ir nuo to laiko šioje spaustuvėje pradedami spausdinti jo redaguojami vaikų žurnalai „Žvaigždutė“, o nuo 1934-ųjų – „Kregždutė“.

„Istorinių šaltinių duomenimis, S. Tijūnaičiui redaguojant „Žvaigždutę“ jos prenumerata nuo 2 tūkst. egzempliorių 1923 m. ilgainiui išaugo iki beveik 10 tūkst.“, – sakė A. Pečiulytė.

Pasak istorikės, S. Tijūnaitis buvo be galo unikali asmenybė. Be to, kad rašė eiles, publicistinius straipsnius, tarpukario metais jis buvo visų trijų Lietuvos Seimų narys, labai žymus esperantininkas.

„Mūsų krašte buvo daug šviesių žmonių, kurie labai norėjo, kad esperanto kalba taptų tarptautine ir kad žmonės ja susišnekėtų. Dar vienas žymus esperantininkas buvo mūsų kraštietis Aleksandras Dambrauskas, geriau žinomas kaip kunigas Adomas Jakštas iš Kuronių kaimo, nuo Pagirių. Jis parašė pirmąjį lietuvių–esperanto kalbos vadovėlį“, – sakė A. Pečiulytė.

Augino raštingumą

Visuomenės raštingumas tarpukario metais Lietuvoje buvo gana opi problema, nes 1923 m. duomenimis net apie 32 proc. Lietuvos žmonių buvo neraštingi.

„Norint didinti raštingumą, reikėjo įvesti visuotinį privalomą pradinį mokslą, kuris pradėtas įgyvendinti 1930 metais: buvo paruošti mokytojai, išleisti vadovėliai, atsirado daug pradžios mokyklų. Likviduojant suaugusiųjų neraštingumą buvo organizuojami įvairūs kursai, ypač daug jaunuolių išmokdavo rašto Lietuvos kariuomenėje. Per nepriklausomybės laikotarpį pasiekta akivaizdžių rezultatų – 1940 metais liko tik 2 proc. neraštingų žmonių“, – teigė A. Pečiulytė.

Natūralu, kad tuo metu S. Movšovičiaus ir N. Kagano spaustuvėje buvo spausdinami ir vadovėliai, tarp jų – Lietuvos istorija ir geografija žydų mokykloms. Tarpukario metais žydų mokyklose buvo privaloma mokyti lietuvių kalbos ir lietuvių kalba dėstyti istoriją bei geografiją.

Iš rankų į rankas

Tarpukario ir pokario metais spauda buvo ypatingos svarbos, nes televizijos ir interneto nebuvo, o radiją turėjo labai nedaug žmonių.

„Tuo metu didžiausią reikšmę žmonėms turėjo spausdintas žodis, tai yra laikraštis arba žurnalas, kuriame ne tik buvo pranešamos naujienos, bet ir formuojama visuomenės nuomonė. Tą reikšmę suprato ir sovietai. Kažkur skaičiau tokią frazę, kad sovietų valdžia spausdinto žodžio bijojo labiau už šautuvą. Buvo itin sekami žmonės, kurie sovietmečiu platino antisovietinius leidinius, atsišaukimus. Gyvavo pogrindinė spauda, ėjusi iš rankų į rankas“, – kalbėjo A. Pečiulytė.

Gerai užmaskuota

Kitas faktas, susijęs su mūsų kraštiečiu jau pokario laikais, yra irgi ne mažiau įdomus. 1930 m. Šėtoje, Jurgio ir Veronikos Andziulių, Šėtos pradinės mokyklos direktoriaus ir mokytojos, šeimoje gimė Vytautas Andziulis. Patriotiška namų dvasia, turtinga biblioteka ir pomėgis gilintis į tautos istoriją turėjo lemiamos įtakos jaunuolio pasaulėžiūrai.

„V. Andziulis tampa spaustuvininku ir ilgus metus dirba įvairiose spaustuvėse. Jis pasistato namus Domeikavoje, Kauno rajone. Kalno šlaite po savo namu ir šiltnamiu 1978–1980 m. jis įsirengė gerai užmaskuotą spaustuvę, kurią pavadino „ab“. Joje Vytautas su kolega J. Bacevičiumi leido patriotinius, tautinius ir katalikiškus pogrindinius leidinius. Tos spaustuvės sovietų saugumui nepavyko surasti iki pat 1990-ųjų, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę“, – pasakojo A. Pečiulytė.

Laukia susitikimai

2022-ieji paskelbti Pranciškaus Skorynos, pirmojo spaustuvininko Lietuvoje, metais, todėl nuo šio birželio pašnekovė kvies eiti Kėdainių spaudos keliu. Jame numatyta aplankyti Kėdainių mieste veikusias spaustuves, kviesti į susitikimus su knygų autoriais, istorikais ir atlikėjais.

„Jeigu pavyks gauti projekto finansavimą, pereisime kėdainietiškos spaudos keliu, aplankysime įdomias vietas ir ne vien mūsų rajone. Dabar mums atrodo viskas labai paprasta ir lengva: parašei, sumokėjai pinigus, ir išleido tavo knygelę, o juk istorijos bėgyje būta ir religinių kovų, ir lietuviškos spaudos draudimo, ir sovietinės griežtos cenzūros. Reikia žinoti istoriją ir vertinti tai, ką mes dabar turime“, – pokalbį baigė A. Pečiulytė.

Titulinė nuotrauka: Pasak Daugiakultūrio centro vadovės A. Pečiulytės, nuo seno spaudoje ne tik buvo pranešamos naujienos, bet ir formuojama visuomenės nuomonė. (Asmeninio archyvo nuotr.)