Puiki pasakotoja

Senojo Kėdainių trečiojo amžiaus universiteto (TAU) klausytojai (tiksliau – klausytojos, regis, nė vieno vyriškio nebuvo) susitiko su rašytoja kauniete Aldona Ruseckaite. Viešnia žinoma kaip puiki pasakotoja. Ar jos klausytume per televiziją, radiją, ar gyvai, paperka pasakojimo vaizdingumas, nuoširdumas, paprastumas.

Šiemet rugsėįį atšventusi savo jubiliejų A. Ruseckaitė yra išleidusi apie 20 knygų, bet turbūt labiausiai žinoma kaip žymių rašytojų biografinių romanų autorė. Tai knygos apie Maironį, Žemaitę, V. Mačernį ir S. Nėrį. Net ir nelabai besidomintieji lietuvių literatūra, ko gero, perskaitė šias knygas ar bent vieną kitą iš jų. Vieni čia rado neįtikėtinas meilės istorijas, antri pasitikrino savo žinias apie rašytojus, tretiems gal buvo tiesiog įdomus pats siužetas ar pasakojimo stilius…

Bepig rašyti tokias knygas, kai kaip pelė sėdi ant aruodo – gal pagalvojo kai kurie skaitytojai, mat A. Ruseckaitė 30 metų vadovavo Maironio lietuvių literatūros muziejui Kaune, o dar anksčiau čia įsidarbino kaip mokslinė bendradarbė. Jai juk prieinami archyvai. Kita vertus, archyvai dabar prieinami visiems tuo besidomintiems, o ir autorei reikėjo susipažinti ne tik su jos muziejuje saugoma, bet ir kitur esančia medžiaga, kalbinti žmones, aplankyti jų gyventas vietas. Ir ne tik Lietuvoje… Ir sumąstyti, kaip visa tai sudėlioti. Jaučiu, kad tarsi jai visai be reikalo advokatauju, kaip pati A. Ruseckaitė išsitarė advokatavusi savo herojams rašytojams.

Muziejaus jaučiasi prisisotinusi

Pristačiusi rašytoją, TAU rektorė Gražina Jedemskienė pristatė ne tik A. Ruseckaitės kūrybą, bet ir apdovanojimus. Į tai viešnia sakė, kad kai nemiga, kai pasijunti vienišas, niekas negali išgelbėti, – nei premijos, nei apdovanojimai. ,,Didelio noro džiaugtis kartais ir pritrūksta”, – atviravo viešnia. Ji prisipažino pajutusį didelį lengvumą, kai išėjo iš darbo į pensiją, sakė, kad į muziejų kol kas dar netraukia užeiti, nes yra dar jo prikrauta, prisodrinta. ,,Matyt, man reikalingas laikas, kai darai, ką nori”, – kalbėjo rašytoja. Tačiau sakė, kad, kai dirbi, gali padaryti labai daug.

Gimusi keisto pavadinimo Ingavangio kaime (sakė, kad pavadinimo šaknys yra jotvingiškos, o man skamba kažkaip indiškai) Prienų rajone, suvalkietiškoje jo dalyje, baigusi Šilavoto vidurinę mokyklą (šis vardas irgi mums suteikia asociacijų), ji studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Vaikystėje svajojusi apie vieną ploną eilėraščių knygelę, pirmąją knygą išleido jau brandaus amžiaus. Ir tai buvo, aišku, lyrika. Vėliau išleido dar ne vieną eilėraščių knygą. Paklausėme ir G. Jedemskienės, ir pačios autorės skaitomų mūsų susitikime A. Ruseckaitės eilių, ir tikrai jos vertos dėmesio (beje, pernai išleido eilėraščių rinkinį ,,Debesiu”).

Keturios (ne)žinomos istorijos

,,Maniau, niekada neparašysiu romano”, – kalbėjo A. Ruseckaitė. Ir štai pirmasis romanas ,,Marios vandens” (beje, jam pavadinimą davusi rašytojos mama, nes jų namų, beje, ne tik jų, toks posakis: marios laiko, marios vandens). Na, o toliau pasipylė tie biografiniai romanai. Tiesa, įsiterpė dar romanas apie sūnų palaidūną ,,Kaip žaibas”.

Dabar A. Ruseckaitė ėmė iš krūvos po savo knygą ir pasakojo. Knygos apie Maironį (,,Šešėlis JMM”) rašymas prasidėjo nuo Maironio muziejų aplankiusių dviejų žmonių iš užjūrio, atvežusių Maironio rašytų jų giminaitei Onai Balčiūnienei (ją knygoje autorė pavadino Beatriče) trijų atvirlaiškių kopijas.

Žemaitės laiškai 30 metų jaunesniam mylimajam Konstantinui Petrauskui buvo paskelbti dar 1957 m. Žemaitės raštuose, tik mes buvome pamiršę arba į tai neįsigilinę, gal ir neperskaitę. Autorė sakė: jei tie laiškai nebūtų buvę išspausdinti, ji nebūtų ėmusis knygos ,,Žemaitės paslaptis”.

1944 m. vos 23 metų žuvusio Vytauto Mačernio sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė (beje, taip ir likusi neištekėjusi) iki šiol gyva. Kitais metais V. Mačerniui sukaktų šimtas metų, o jo sužadėtinė savo šimtmetį atšvęs jau šiemet gruodį. Ji ne taip seniai patikėjo Vytauto laiškus Maironio muziejui ir A. Ruseckaitei sakė, kad šios knygoje ,,Dūžtančios formos” aprašyta viskas teisingai, tarsi tada būtų buvusi šalia.

Na, o paskutinio A. Ruseckaitės biografinio romano ,,Padai pilni vinių” pats pavadinimas pasako, kad S. Nėris buvo nelengva, komplikuota asmenybė. ,,Ji turėjo naivumo – ir gyvenime, ir politikoje. Jos tėvas buvo labai ,,fanabernas”, ir Salomėja to turėjo. Ji norėjo būti matoma. Tik mirties patale pradėjo susigaudyti, kad ne tuo keliu nuėjo. Turėjo bolševikinių pažiūrų. Nesigalėjo parašiusi poemą apie Staliną – toks honoraras, išleista atskira knyga. Ir staiga vežimai į Sibirą: tu deputatė, pasakyk, kodėl veža?” Ir kaip paaiškinti, kodėl, esant gyvam vyrui B. Bučui (tiesa, buvo gavusi žinių, kad jis žuvęs), S. Nėris karo metais susituokia su lietuviu Petru Veržbilausku. A. Ruseckaitė primena S. Nėries sūnaus Sauliaus žodžius: ,,Jei ne jis, gal būtume numirę badu”. Tai tik dalelė peripetijų iš žinomų rašytojų gyvenimo.

,,Atėjo laikas apie visus žinoti tiesą. Ir į K. Kubilinską būtų galima ramiai pažiūrėti”, – susitikimą užbaigė Aldona Ruseckaitė.

About The Author

Related Posts

One Response

  1. Galima

    tik žavėtis šią nuostabia asmenybe . Tai nuostabios prigimties menininkė.. Nuostabi poetė, jos eilės.. Tikra tautos lakštingala.Mieloji rašytoja Aldona, sveikatos Jums ir naujų kūrybinių minčių.
    Ačiū Jums už įdomų, mielą straipsnį.

    Atsakyti

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.