Akademijoje gyvena iš tolimos šalies atvykęs, nuolat besišypsantis vyras. Į nedidelį miestelį jis atvyko studijuoti doktorantūroje, nes svajoja savo šalies žmones gelbėti nuo bado.
„Aš esu Muhammad Ayaz. Mano šalies žmonės mane vadina „Ayaz“, o Lietuvoje – „Muhammad“, bet abu kreipiniai man tinka. Esu iš Pakistano Islamo Respublikos. Dabar su žmona gyvenu Akademijoje, Kėdainių rajone“, – trumpai prieš pokalbį prisistato Muhammad Ayaz, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) doktorantas.
Tiesa, su juo bendrauti padėjo LAMMC vyriausioji vertėja Dangira Šidlauskienė ir viešųjų ryšių specialistė Gintarė Naujokienė.
Tarėsi su šeima
– Papasakokite, kokie keliai jus atvedė į Lietuvą ir Kėdainių rajono Akademijos miestelį?
– Dvyliktą klasę baigiau kariūnų kolegijoje „Jajja“, viename iš prestižinių Pakistano institutų. Po to tęsiau bakalauro studijas. Pešavare, Pakistane, baigiau Žemės ūkio universitetą, tuomet išvažiavau studijuoti toliau.
Magistrantūros studijas sėkmingai užbaigiau Kinijos Šiaurės vakarų žemės ūkio ir miškininkystės universitete. Čia mokiausi pagal Kinijos vyriausybės stipendijų programą, o dabar studijuoju doktorantūroje Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centre. Štai tokiais keliais ir atsidūriau Lietuvoje.
– Kodėl pasirinkote Vytauto Didžiojo universiteto ir LAMMC jungtines doktorantūros studijas?
– Turėjau du pasirinkimus – Kiniją ir Lietuvą. Apsispręsti padėjo tai, kad Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija (VDU ŽŪA) yra valstybinė aukštojo mokslo institucija, teikianti mokslinių tyrimų galimybes žemės ūkio, miškininkystės ir kitose srityse.
„Esu iš besivystančios šalies, kur daug žmonių susiduria su badu, taip pat badauja ir didelė dalis pasaulio gyventojų.“
Muhammad Ayaz
Be to, VDU ŽŪA mokslininkai atlieka tyrimus srityse, kurios buvo labai svarbios mano ankstesnėms studijoms ir yra aktualios ateities tikslams: agro-ekosistemų tvarumui, ekologiškos ir tvarios žemdirbystės sistemoms, dirvožemio kokybei, dirvos dirbimui, tiksliajai žemdirbystei ir kitoms.
Ką rinktis, tariausi su šeima, kuri padėjo apsispręsti dėl Lietuvos, nes tuo pat metu, kai buvau priimtas į LAMMC, gavau pasiūlymą ir iš Kinijos. Atidžiai išsinagrinėjęs abu pasiūlymus, pasirinkau Lietuvą.
Apie šeimą ir kalbą
– Kokioje šeimoje augote?
– Augau didelėje šeimoje. Turiu šešias seseris ir tris brolius. Visi broliai vedę, seserys ištekėjusios ir gyvena Pakistane. Jie liko namuose, o aš atsidūriau čia (šypsosi).
– Kaip jūsų žmona adaptavosi svetimame krašte?
– Lietuvoje gyvenu su savo žmona Bibi Ayesha. Ji yra baigusi aplinkos mokslų magistrantūrą Pakistane, dirbo mokytoja Pakistano kolegijoje. Šiuo metu ji mokosi lietuvių kalbos čia, Lietuvoje, dabar ji labiau namų šeimininkė, nes neturi darbo.
– Kaip jums sekasi mokytis lietuvių kalbos?
– Moku tik labai paprastus lietuviškus žodžius, vartojamus sveikinantis, bet negaliu laisvai bendrauti šia kalba. Bandau mokytis lietuvių kalbos ir man ji atrodo labai įdomi, be to, man ji nėra žymiai sunkesnė nei kinų kalba, kurią išmokti buvo išties labai sunku.
Taigi, tikiu, kad labai greitai išmoksiu kalbėti lietuviškai. Pirmasis žodis, kurį išgirdau ir išmokau, buvo „Labas“.
Svarbiausias sektorius
– Kokią doktorantūros kryptį rinkotės ir kodėl?
– Pakistane, Pešavaro žemės ūkio universitete, bakalauro studijas baigiau dirvožemio ir aplinkos mokslų srityje, po to įgijau magistro laipsnį Šiaurės vakarų žemės ūkio ir miškininkystės universitete Kinijoje, taip pat dirvožemio mokslų srityje.
Tiesą sakant, „medžiojau“ doktorantūros studijas, susijusias su mano ankstesnėmis studijomis – dirvožemio mokslu, agro-ekologija ir augalų mityba. Ir visa tai atradau LAMMC (šypsosi).
Mano doktorantūros tyrimų tema – bioanglies poveikis dirvožemio ekosistemai ir augalų produktyvumui.
Esu iš besivystančios šalies, kur daug žmonių susiduria su badu, taip pat badauja ir didelė dalis pasaulio gyventojų. Manau, kad teisingai tvarkomas žemės ūkis yra iki keturių kartų efektyvesnis mažinant badą ir skurdą nei bet kuris kitas sektorius pasaulyje.
Be to, pasaulis taip pat labiau nei bet kada anksčiau priklauso nuo žemės ūkio, kad išmaitintų tiek turtinguosius, tiek vargšus. Tai yra tas ekonomikos sektorius, be kurio nė viena šalis negali klestėti ar net išgyventi.
Puikus pavyzdys
– Ar lengva sutarti su darbo vadovu? Juk yra kultūriniai skirtumai, galbūt ir kalbos barjeras, bendravimo ypatumai.
– Mano doktorantūros vadovė yra dr. Dalia Feizienė, LAMMC Žemdirbystės instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, Agroekologijos ir augalų mitybos skyriaus vedėja.
Manau, kad abu dėl bendravimo bėdų neturime, nors gal reikėtų paklausti jos (šypsosi). Mano darbo vadovė yra ne tik puiki mokslinė vadovė, bet ir visuomet linkusi padėti. Ji pasižymi aštriu protu ir draugiškumu. Labai retai atsitinka, kad rastum vadovą, kuris pasižymi šių savybių kombinacija. Taigi, manau, kad ji yra tobulo vadovo ir labai mandagaus bei padedančio žmogaus pavyzdys.
– Kaip jums sekasi studijuoti?
– Kiekvieną dieną dirbu nuo 8.00 iki 17.00 val. O jeigu rimtai, tiesą sakant, doktorantūros studijoms reikia visos paros (24/7), be išeiginių, nes šios studijos labai skiriasi nuo magistrantūros ar bakalauro studijų. Čia protas yra užimtas visą laiką.
Taigi, visą laiką dirbu arba lauke, arba nešiojamuoju kompiuteriu. Na, o jeigu nedarau nė vieno iš šių darbų, tuomet vis tiek galvoju apie darbą (šypsosi).
– Ar lieka laiko laisvalaikiui, jeigu net mintyse darbas?
– Deja, doktorantūros studijų metu retai turiu laisvo laiko, bet kai jau jo randu, lankau Kėdainių rajono istorines vietas ir tyrinėju šio krašto gamtą.
Be to, naršau internete, naudodamas socialinius tinklus, norėdamas sužinoti nacionalines ir tarptautines naujienas, kad neatsilikčiau nuo to, kas vyksta visame pasaulyje.
Malonūs žmonės
– Kaip lietuviai jus, atvykusį iš svečios šalies, priima Lietuvoje? Kokie jums pasirodė lietuviai?
– Manau, kad lietuviai vadovaujasi „kiek duosi–tiek gausi“ formule, turiu omenyje, kad jei rodysite pagarbą, jie jus gerbs net dvigubai daugiau, o tai yra labai gera jų savybė.
„Linkiu jums viso ko geriausio ir meldžiuosi už klestinčią, taikią ir orią Lietuvą.“
Muhammad Ayaz
Be to, gavau daug meilės, pagarbos ir patarimų iš savo mokytojų, kolegų, kaimynų ir kiekvieno sutikto lietuvio.
Nors yra šiek tiek bendravimo problemų dėl kalbos, jie visuomet stengiasi padėti.
Girdėjau apie rasizmą, bet kategoriškai neigiu rasizmą ar kitokią diskriminaciją Lietuvoje, nes niekada nepatyriau tokio dalyko, man pasirodė, kad lietuviai yra malonūs žmonės.
– Kiek laiko jau gyvenate Lietuvoje ir ar buvote ir kaip dažnai grįžtate į savo šalį?
– Į Lietuvą atvykau 2019-ųjų spalio mėnesį. Jau praėjo daugiau nei metai, kai buvau gimtojoje šalyje. Pakistane likusios šeimos negaliu aplankyti dėl COVID-19 situacijos, taip pat dėl savo tyrimų plano, be to, nematau jokios galimybės aplankyti savo gimtąją šalį ir artimiausioje ateityje.
– Kaip COVID-19 situacija pakeitė jūsų gyvenimą mūsų šalyje?
– Koronavirusas yra visuotinė globalinė problema, paveikusi kiekvieno žmogaus gyvenimą. Dėl šios pandemijos mes labiau naudojamės informacinėmis technologijomis, dirbame nuotoliniu būdu iš namų, laikomės fizinio atstumo, vengiame susitikimų su draugais ir šeima.
Taip, mus išties labai paveikė COVID-19, ir aš labai pasiilgau priešpandeminės situacijos, kai galėjome susitikti, apsikabinti ir kartu džiaugtis. Bet šiuo atveju turbūt svarbiausia, kad visi esame ir būtume sveiki.
Šaltai žiemai
– Ko metų sandūroje palinkėtumėte lietuvaičiams ir sau?
– Pirmiausia ir svarbiausia, norėčiau, kad visi atsikratytume COVID-19.
Be to, linkiu ir meldžiuosi, kad man pavyktų užbaigti tai, dėl ko čia esu – tai yra mano doktorantūros studijos. Linkiu sau įgyti kuo daugiau žinių ir grįžti tarnauti savo mylimai šaliai Pakistanui. Žinoma, šiuo metu Lietuva yra mano antrieji namai, todėl, jei turėčiau tokią galimybę, norėčiau dirbti ir jūsų valstybei.
– Gal galite atsakyti, kaip išveriate lietuviškus orus, šaltį ir darganą?
– Man patinka šaltas oras, sniegas ir lietus. Be to, prieš atvykdamas į Lietuvą ketverius metus mokiausi viename iš šalčiausių Kinijos miestų XI’An, kur žiemą smarkiai sninga, o temperatūra krinta iki –5 laipsnių. Taigi, esu įpratęs prie šalto oro.
– Pabaigai gal galite pasidalinti lengvai pagaminamu patiekalo receptu, kuriam produktų rastume Lietuvoje?
– Žinoma. Vienas iš tokių receptų yra vištienos sriuba, labai tinkanti, kai būna šalta, ypač jūsų žiemomis (šypsosi).
Pusę kilogramo vištienos išvirkite maždaug pusantro litro vandens. Kai išvirs, tame pačiame puode rankomis ar peiliu susmulkinkite vištieną (iki ryžių grūdelių dydžio). Pastaba: kai išvirs, puode turėtų likti 2–3 puodeliai sultinio.
Į puode susmulkintą vištieną įpilkite pagal skonį druskos, juodųjų pipirų miltelių, 2–5 žalius, smulkiai supjaustytus čili pipiriukus, 5–10 arbatinių šaukštų acto.
Dabar paimkite puodelį vandens ir įpilkite du arbatinius šaukštus krakmolo miltelių, tada maišykite, kol jis ištirps.
Į keptuvę įpilkite du arbatinius šaukštelius aliejaus, įpjaustykite vieną nedidelį svogūną, suberkite susmulkintas arba smulkiai supjaustytas 5–10 skiltelių česnako. Pakepkite kol paruduos, tada supilkite į puodą su vištiena ir gerai išmaišykite.
Dabar lėtai įmaišykite krakmolo tirpalą į susmulkintos vištienos puodą ir maišykite tol, kol jis taps klampus. Virkite sriubą 5–8 minutes ir maišykite visą virimo laiką.
Skani sriuba jau paruošta ir geriausia ją valgyti žiemą arba šaltu oru.
Tokią sriubą mano šeima kelis kartus gamino Lietuvoje, nes visų ingredientų galima įsigyti vietinėse parduotuvėse.
Skanaus!
Ačiū už pokalbį.
