Keturių dailininkų paroda: per skaičius ir lengvumą – pakeliui namo

Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje šiuo metu veikia net keturios naujos pa­rodos. Šventiniu laikotarpiu lankytojus pradžiugins trys spalvingos, žaismingos tapybos darbų parodos. Tai Violetos Marijos Bičkutės „Skaičiai“, Ilonos Žvinakienės „Pakeliui namo“ ir Aurinos Paškevičienės „Lengvumas“. Antrame galerijos aukšte veikia autorinės grafikos, knygos meno ir grafinio dizaino paroda, skirta Antano Kazakausko (1937–2019) atminimui „Viskas užprogramuota“. Parodos veiks iki sausio 8 dienos.

Pasaulis – tarsi iš pasakų

Dailininkei Aurinai Paškevičienei tapyba yra kaip meno terapija ir saviraiškos laisvė. Paveikslai puikiai atspindi ją pačią, jie tarsi dienoraštis, kuriame piešiniu ir spalva išliejami visi potyriai ir jausmai.

Pasak meno kritikų, dailininkės ieškojimai tarp „tikro“ ir „išgalvoto“ daro ją išskirtinę. Ji mato pasaulį tarsi nuaustą iš pasakų – gerą, pilną džiaugsmo, šviesos. Ją labiausiai dominanti tema – moteris, žavi, paslaptinga būtybė. Menininkės darbai yra dekoratyvūs, iliustratyvūs, daug dėmesio skiriama smulkioms detalėms, jie kupini jausmų, nuoširdūs, kerintys savo spalvomis ir fantazija.

Pati dailininkė pripažįsta, kad jai darbuose svarbiausia emocija, jausmas, ramybė, harmonija. Dažniausiai ji tapo vaikus, gėles, moteris – svajojančias, pakylančias, sparnuotas. „Šiame bėgimo ir skubėjimo laike norisi sustoti ir nusiraminti, mano darbai labai moteriški, gal naivoki, dekoratyvūs, tarsi iliustracijos“, – apibūdina darbus autorė.

Įkvėpimo autorė semiasi iš visko, kas ją supa: gamtos, žmonių, garsų, spalvų, nuotaikų, knygų – iš paties gyvenimo.

Kūryba – kelionė į laimės visatą

Menotyrininkė, meno kritikė, meno istorikė, filosofijos daktarė Marina Čekmariova teigia, kad Ilonos Žvinakienės kūryba – tai tarsi kelionė į laimės visatą. Žvelgdami į paveikslus jaučiame įkvepiantį pavasario lengvumą, begalinį žydinčių laukų svajingumą ir ramybę, vasaros gėlių aistrą ir ryškumą, saldų bučinio švelnumą, meditatyvų vėsaus miško paslaptingumą, marių vandens gaivą, šiltos saulės auksą.

Pati dailininkė pripažįsta, kad diplominį darbą kūrė pastele, tad po baigimo, beveik 20 metų, tik ja ir tapė. „Buvo patogu – kiekvieną laisvą minutę išsitraukiu dėžutę ir piešiu. Kelionėje, visur ir visada turėdavau popieriaus, pastelių. Vėliau grįžau prie aliejaus, patinka akrilas,“ – pasakoja ji.

1999 m. I. Žvinakienė įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą, o 2000 m. su darbu „Pienių pieva“ pakliuvo į pasaulinį dailininkų katalogą, buvo pakviesta į Nyderlandus, Pietų Korėją, Turkiją. Surengė personalines parodas Vokietijoje, Norvegijoje, Suomijoje. Su darbais keliavo į Šveicariją, Prancūziją, Latviją, Baltarusiją, Indiją, Bulgariją, Armėniją.

Paklausta, ką reiškia parodos pavadinimas „Pakeliui namo“, ji atsako, kad tai kelias į pilnatvės būseną, susivokimas, kas tu ir kam tu esi šioje žemėje.

„Mano mėgstamiausias žanras – peizažas. O darbuose vaizduojama harmonija, emocija. Tai pamatyti ir patirti labiausiai pavyksta gamtoje. Mokausi gyventi šia diena, mėgaujuosi gyvenimu, bandau neįsileisti blogų žinių. Studijoje dar daug darbų, kuriuos reikėtų sutvarkyti, daug gražių žmonių, kuriuos norėčiau nupiešti, daug gražių vietų, kurias norėčiau aplankyti, nutapyti,“ – prisipažįsta dailininkė.

Parodą skiria iš Kėdainių kilusiam tėčiui

Violetos Marijos Bičkutės pa­roda „Skaičiai“ yra septintoji jos autorinė paroda. Su jos kūryba jau spėjo susipažinti ne tik Lietuva, bet ir Ispanija, Liuksemburgas, Danija, JAV.

Dailininkę sieja artimas ryšys su Kėdainiais. „Mano tėvelis yra tikras kėdainiškis, čia gimęs ir užaugęs. Kėdainiuose gyveno tėčio tėvai, tebegyvena dvi jo seserys ir brolis. Dar visai mažutė atvažiuodavau su tėvais į Kėdainius, į namus J. Biliūno gatvėje. Daug vaikystės dienų, o vėliau ir paauglystėje esu smagiai čia leidusi laiką, liko malonūs prisiminimai apie nuostabų Kėdainių miesto parką, užtvanką, tekantį pro namus Dotnuvėlės upelį, kuriame vasaromis braidydavau“, – apie Kėdainius sako menininkė.

Pasak dailininkės, pasiruošimas parodai – pats įdomiausias momentas, apibendrinantis kūrybos kelią. „Kiekviena surengta paroda – mano vidinė šventė. Septintąją autorinę parodą „Skaičiai“ kūriau įkvėpta savo genealoginio medžio šaknų paieškos,“ – teigia ji ir priduria, kad šią parodą skiria savo tėčiui.

Paklausta, kodėl parodai pasirinktas toks pavadinimas, dailininkė sako, jog nuo neatmenamų laikų žmonės nesutaria, nuo ko viskas prasidėjo arba kas viską pradėjo? „Ar tai buvo 0, ar 1? O gal iš karto 6? Labai priklauso ir nuo pozicijos, iš kurios žiūrime, ir nuo kiekvieno asmeniškų patyrimų. Apie skaičius yra žinoma daugybė liaudies patarlių, jie minimi mūsų tautosakoje. Mano tapybos darbų parodoje paveikslai vietoj įprastų pavadinimų turi jiems priskirtus skaičius. Skaičių įkvėpta nutariau sužinoti ir savo giminės istoriją“, – sakė V. M. Bičkutė.

Nežinomumą galima vadinti užprogramuotu

Antrame galerijos aukšte veikia autorinės grafikos, knygos meno ir grafinio dizaino paroda „Viskas užprogramuota“, skirta Antano Kazakausko (1937–2019) atminimui. Jis gimė Kėdainių rajone, Šukionių kaime.

Parodos kuratorė, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto dizaino tyrėja Karolina Jakaitė teigia, jog A. Kazakauskas pasirinko kūrybinę saviizoliaciją: „Sovietmečiu kūręs modernius grafikos ciklus, Kazakauskas laikėsi savotiškos saviizoliacijos principų, siekdamas atsiriboti nuo ideologizuoto oficialiosios dailės pasaulio. Nesurengė nė vienos personalinės parodos, dalyvavo vos keliose grupinėse, tad „užprogramuotu“ galima vadinti ir jo nežinomumą.“

„Viskas užprogramuota“, – būtent tokią frazę, kaip vieną svarbiausių A. Kazakausko gyvenimo filosofijos ramsčių, prisiminimuose apie jį paminėjo menininkas Žygimantas Augustinas – paskutinius trisdešimt Antano gyvenimo metų jiedu artimai bendravo: „Atsimenu Antano paaiškinimą, kas yra menas: būna, eina žmogelis per pievą ir pradeda dainuoti, gal ir dainuoti nemoka, gal ir klausos neturi, bet vis tiek dainuoja. […] Antanas buvo fatalistas, sakydavo, jog niekas nuo žmogaus nepriklauso, viskas užprogramuota.“

Pasak parodos kuratorės, ši A. Kazakausko citata tapo parodos koncepcijos pamatu. Užprogramuotų įvykių, stiliaus kodų, citatų, įvairių šifrų ir sąsajų buvo ieškoma tyrinėjant atrastus A. Kazakausko grafikos darbus, plakatus, knygų dizaino ir žurnalinės grafikos pavyzdžius, išsaugotus daugiausia jo asmeniniame archyve.

„Kazakauskišką stilių leidžia atpažinti konstruktyvistinis braižas, popartui artimi kodai, įvairios citatos ir detalės. Tai dažniausiai fotokoliažai ir pasikartojantys motyvai – skaičiai, rodyklės, šauktukai, klaustukai, taip pat laikrodžiai, karūnos, skrybėlės, angelai ir plunksnos, iš knygų pereinančios į žurnalų puslapius ir grafikos lakštus“, – autoriaus braižą apibūdina K. Jakaitė.

A. Raicevičienės ir J. Monkutės-Marks muziejaus nuotraukos