Kėdainių krašto istorija – tokia daugiasluoksnė, kad kiekvienas bandymas prie jos prisiliesti skatina domėtis dar labiau. Neseniai išleisto istorinio romano „Fata morgana“ autorė Sonata Dirsytė ir istorikas Vaidas Banys pakvietė knygos ir istorijos gerbėjus į paslaptingą ekskursinę kelionę romane pasakojamų įvykių pėdsakais po Kėdainius ir jų apylinkes.

Smagu, kad istoriko V. Banio ir prie jo taikliomis įžvalgomis prisidėjusio Kėdainių krašto vardyno tyrinėtojo bei žinovo Ryto Tamašausko tandemas legendų ir paslapčių, supančių Nevėžio slėnį, negailestingai nesklaidė. Atvirkščiai, pažerdami faktų ir detalių iš ne kiekvienam prieinamų archyvų, kurių nepapasakos joks „guglas“, paliko erdvės skleistis apmąstymams ir vaizduotei.

Romanas sudomino

Kaitrų birželio 19-osios rytą Kėdainių Didžiosios Rinkos aikštėje susirinko spėjusiųjų užsiregistruoti į ekskursiją grupė, daugiausia kėdainiečiai, bet buvo žmonių ir iš kitų miestų. Daugelis atsinešė romaną „Fata morgana“, kuriame pasakojamos istorijos paskatino naujai pažvelgti į, regis, gerai pažįstamo krašto vietas. „Perskaitėme knygą ir mums labai patiko, todėl atvykome į šią ekskursiją, kad sužinotume ir pamatytume daugiau“, – sakė kėdainietės Vaida ir Vilma.

 „Man pačiai bus smalsu sužinoti užkulisinių dalykų, faktų, tad visa auditorija bus Vaido, o man galėsite užduoti klausimų apie knygą“, – pristatydama bendrakeleiviams istoriką, daug padėjusį rašant knygą, šypsojosi iš Kėdainių krašto kilusi, o šiuo metu Vilniuje gyvenanti romano autorė S. Dirsytė.

Istorikas V. Banys prisipažino, kad pirmą kartą dalyvaus tokiame „eksperimente“ – tai tarsi knygos pristatymas, tik įdomiau nei kokioje nors salėje. Ekskursijos maršrutą prie knygos siužeto su autore jie derinę apie porą mėnesių, kadangi romano veiksmas išsibarstęs po visą rajoną. Nuspręsta aplankyti keletą taškų: Kėdainių senamiestį ir buvusį žydų kvartalą, Sirutiškio ir Kalnaberžės dvarus bei knygoje paslaptingiausių įvykių paženklintą Šventybrastį.

Knygos dvasią Kėdainiuose dar galima pajusti Kranto II-oje gatvelėje.

Pradžia – Senamiestyje

Leidyklos „Alma littera“ išleistas istorinis romanas „Fata morgana“ nukelia į tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo meto Kėdainių apylinkes. Sirutiškyje, šalia Nevėžio, gyvena jauna mergina Elena. Anksti patyrusi tėvų netektį, ji kabinasi į nelengvą to meto gyvenimą, kartais primenantį makabrišką siaubo filmo scenarijų. Romane pasakojama ne tik apie sudėtingą Elenos likimą, bet ir apie Kėdainių apylinkių dvarininkus, čia gyvenusius ir kraupiai nužudytus žydus.

Apsukę buvusį žydų kvartalą Kėdainių senamiestyje, kuriame knygos dvasią dar galima pajusti Kranto II-oje gatvelėje, pasiklausę pasakojimų apie žydų bendruomenės gyvenimą ir jos santykių, hierarchijos sudėtingumą, sužinoję, iš kur kildinamas Paeismilgio gatvės pavadinimas, automobiliais vykstame į už kelių kilometrų esančius Sirutiškio dvaro rūmus.

Susimąstymo vertas Sirutiškis

Romano herojė Elena tarnauja Sirutiškio dvare tuo laikotarpiu, kai jis priklausė grafų Komorovskių giminei. Dabar į nušienautą parką ir specialiai ekskursijos dalyviams atrakintus dvaro rūmus, kurių buvusią didybę negailestingai naikina laikas, žengia ekskursijos dalyviai ir knygos autorė, kuriai ši vieta ypatinga. Juk romano herojės Elenos prototipas – jos prosenelė.  

Buvusią dvaro rūmų didybę negailestingai naikina laikas.

Kaip ir anuomet, dvaro sienos puikiai saugo nuo vasaros karščio. Iš pirmojo aukšto užkopti laiptais labai aukštai nepavyksta – „Stop“ juostos ir užrašai įspėja apie pavojų, netvirtas ir įgriuvusias lubas. Dvaro savininkų istorija pamažu persipina su netolima praeitimi, kai pastate pradėtas kurti profilaktoriumas vienos Kėdainiuose veikusios gamyklos darbuotojams. Apie jį mena rūsiuose įrengti dušai, baseinas. Aplankome ir Komorovskių šeimos kapą prie dvaro įrengtose kapinaitėse.

Supant žolynų kvapams ir paukščių čiulbėjimui, Sirutiškio dvaro parke romano „Fata morgana“ autorė S. Dirsytė pasakoja apie tai, kas ją įkvėpė parašyti knygą. „Norėjosi pirmiausia knygos pavidalu papasakoti savo prosenelės ir šeimos istoriją, kad ji nebūtų pamiršta, kai keisis kartos. Ne tik savo šeimai, bet ir plačiajai visuomenei, kėdainiečiams ir ne tik jiems. Papasakoti istorijas, kurios, minimos „Fata morganoje“, neeilinės: mane nuo vaikystės jos skatino domėtis dvarais, Kėdainių legendomis, – atskleidė S. Dirsytė, tikėdamasi, kad skaitydami knygą Kėdainius panorės atrasti ir kitų miestų gyventojai. – Gaunu ir iš kėdainiečių daug atsiliepimų, kad skaito knygą ir iš naujo atranda joje minimas vietas, prisimena savo senelių ir prosenelių pasakotų istorijų nuotrupas.“

Šeimos istorijos romano „Fata morgana“ autorę Sonatą Dirsytę nuo vaikystės skatino domėtis dvarais, legendomis, paslaptimis.

Iš Kalnaberžės – į Šventybrastį

Į kitą knygoje minimą Kalnaberžės dvarą, kuris šiuo metu remontuojamas, vidun neįėjome, bet jo istorijos išklausėme ir diskutavome stovėdami prieangyje, gausiai sningant tuopų pūkams, nuklojusiems sodriai žaliuojantį parką. Dvaras su didžiule istorija, nors pats statinys nėra labai senas – taip Kalnaberžės dvarą pristatė istorikas V. Banys, papasakojęs įdomių faktų apie dvaro savininką Arkadijų Stolypiną, Rusijos imperijos ministro pirmininko Piotro Stolypino tėvą bei dvaro savininkų likimus.

Toliau maršrutas veda į kitą Nevėžio upės pusę. Pasiekiame ją per Krekenavą ir grįžtame iki Šventybrasčio, pakeliui gėrėdamiesi gamta ir skubėdami skaityti pro šalį šmėsčiojančias lankytinų vietų nuorodas.

Viena paslaptingiausių knygos vietų – Šventybrastis.  Kalbama, kad ten, kur dabar stovi Šventybrasčio Kristaus Atsimainymo bažnyčia, buvusi senovės lietuvių apeigų vieta, apsupta ąžuolų. Šioje geltonos spalvos medinėje bažnyčioje tarnavo romano „Fata morgana“ herojė Barbora, kuri, pasak gyventojų, net ir po mirties nedavusi kunigams ramybės. Bažnyčios didžiojo altoriaus šone, altorėlyje, tebekaba romane aprašomas šventosios Barboros paveikslas.

Šventybrasčio bažnytėlė.

Nuo pagonybės iki dvarų

Ekskursijos dalyvius svetingai pasitinka Šventybrasčio bendruomenės narės, atrakinusios bažnyčią ir kleboniją. Moterys palydi ir į kapinaites, parodo keletą kapelių – viename iš jų, remiantis žmonių atsiminimais, ilsisi nelaimingoji Barbora.

Už vėsinančių bažnytėlės sienų rutuliojasi įdomus pokalbis apie Šventybrasčio vardo kilmę, bažnyčioje esantį dubenėtąjį akmenį, sietiną su pagoniška šventviete. Pasak R. Tamašausko, kalbininkai žodyje „šventas“ įžvelgia dar senesnes reikšmes – šviesus, baltas, netgi švarus. Tai galime sieti tiek su vandens tėkme, tiek su buvusia šventviete.

Peršokus keletą epochų, prasideda dvarų istorija – Zavišos, Siručiai. Su dvarininkais susijęs bažnyčių pastatymas. Na, o labiausiai visus intriguojanti ir labiausiai laukta – Barboros istorija, romane „Fata morgana“ atpasakota taip, kaip ją iš prosenelės lūpų girdėjo romano autorė.

Viena įdomiausių knygoje ir žmonių atmintyje – Šventybrasčio Barboros istorija, kurios klausėmės su nuostaba.

Kas slypi už Barboros istorijos?

Pasak R. Tamašausko, Barboros istoriją žmonės prisimena ir dabar – tai žodinis paveldas. Nors pasakojimas apie klebono „gaspadinę“ ir mylimąją, pasitraukusią iš gyvenimo savo noru, turi daug versijų, istorijos pagrindas nėra išgalvotas. Istorikas V. Banys pateikė archyvuose rastus faktus, patvirtinančius šios istorijos tikrumą.

Šventybrasčio ir Apytalaukio gyventojai vaiduoklių buvo išsigandę taip, kad vakarais jau nebeidavo į lauką. O klebonijoje, kurioje šeimininke tarnavo mergina, prasidėjo visiškas įvykių epicentras. „Yra sovietmečiu užfiksuoti senų žmonių liudijimai, kaip kaimo vyrai su šautuvais įsitempę sėdėdavo kambario kampuose, kad klebonas galėtų nors šiek tiek pamiegoti. Jis rašė ne vieną prašymą vyresnybei, kad iškeltų jį iš šios, kaip jis sakė, prakeiktos, vietos“, – pasakojo istorikas.

Pasak jo, situacija Šventybrastyje ir apylinkėse įkaito tiek, kad užvirė holivudinio kino filmo vertas scenarijus. Bendruomenė nusprendė šį reikalą spręsti taip, kaip žmonės elgėsi tūkstančius metų: nusprendė padaryti tai, ką randa archeologai, atkasę raganų kapus. „Niekas nesikeičia tūkstančius metų. Juk Barboros istorija – tai ne tūkstančio metų istorija, o modernios Lietuvos valstybės, XX a. pradžios laikai“, – pabrėžė V. Banys.

Ši istorija ir jos sprendimo būdas skamba gal ir makabriškai, bet legendų ir istorijos mylėtojams kelia nuostabą: štai kaip veikia paprotinė teisė, nesivadovaujanti rašytiniais įstatymais.

Padėkoję romano autorei S. Dirsytei, istorikui V. Baniui už unikalią galimybę kitaip prisiliesti prie Nevėžio slėnio istorijos, ekskursijos dalyviai sako įsitikinę, jog Kėdainiai ir jų apylinkės – unikali savo istorija vieta, daugiasluoksnė ir labai daug ką čia dar galima atrasti.

Netradicinis knygos pristatymas, netradiciškai – gamtoje – dalijami ir knygos autorės Sonatos Dirsytės autografai skaitytojams.

Panašios naujienos

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.