Keisti ar įgyti naują profesiją renkasi įvairių specialybių žmonės

Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre (SJMC) veikiančiame neformaliojo suaugusiųjų švietimo skyriuje vykdomos tęstinio profesinio mokymo programos, iš kurių viena populiariausių – socialinio darbuotojo padėjėjo specialybė. Šiuo metu SJMC mokosi 10 būsimųjų socialinio darbuotojo padėjėjų, kurios jau kitų metų sausio 4 d., išlaikiusios egzaminą, įgis naują specialybę ir gaus profesinio mokymo diplomą.

Po 3,5 mėnesio – nauja specialybė

Neformaliojo suaugusiųjų švietimo skyriaus vedėja Jūratė Vaitonienė teigė, jog šioje socialinių darbuotojų padėjėjų modulinėje profesinio mokymo programoje yra trys moduliai: du teoriniai ir vienas įvadas į darbo rinką. Praktinį darbą būsimosios socialinio darbuotojo padėjėjos dažnai atlieka Kėdainių bendruomenės socialiniame centre bei jo padaliniuose. O du teorinius modulius – apie socialines paslaugas pagal kliento poreikius ir kliento saugumą užtikrinančias sąlygas – dalyviai išklauso Kėdainių jaunimo ir suaugusiųjų mokymo centre. Išklausius visą teorinį kursą ir atlikus praktiką, o tai užtrunka apie 3,5 mėnesio, įgyjama nauja specialybė.

Kaip pasakojo J. Vaitonienė, įgyti naują profesiją ateina įvairių specialybių žmonės. Dažnai jų ankstesnis darbas būna susijęs su maisto ruošimu, prekyba, viena iš dešimties dabartinių mokinių turi ir aukštąjį išsilavinimą, o dabar nori įgyti socialinio darbo įgūdžių. Įgijus šią specialybę, galima bus dirbti ne tik su suaugusiais, bet ir su vaikais.

Beveik visos mokinės yra atsiųstos Užimtumo tarnybos, todėl už mokslą joms mokėti nereikia ir jos dar gauna papildomas išmokas. Tik viena moteris įgyti naujos profesijos atėjo savo noru.

Moko, kaip „neperdegti“

Vieną iš teorinių modulių veda Lina Dubauskienė, VšĮ Kėdainių PSPC Psichikos sveikatos skyriaus socialinė darbuotoja. Ji supažindina su socialinio darbo pagrindais, su reikalingais žinoti įstatymais, moko, kaip šiame darbe „neperdegti“ – apsaugoti save. Kad socialinio darbuotojo padėjėjas gebėtų dirbti ir tai darytų profesionaliai. Svarbiausia, kad žinotų, ką turi daryti ir ko neturi.

„Juk klientai visada bus tie žmonės, kurie jaučia nuoskaudą gyvenime, jie paprastai reikalauja daugiau, nei socialinis darbuotojas ar jo padėjėjas gali jiems duoti ir padėti. Todėl nuo teorijos iki praktikos supažindinama su „apsaugomis“. Taip pat jos mokosi meninės saviraiškos, relaksacijos, lankosi kai kuriose socialines paslaugas teikiančiose įstaigose, kad savo akimis pamatytų ir iš pirmų lūpų išgirstų, kaip praktiškai vyksta darbas, ir kuo daugiau sužinotų, koks tai yra darbas“, – teigė L. Dubauskienė.

Dirba ne juodžiausią, bet labai reikalingą darbą

Pasak Linos, moterys, kurių šiuo metu yra 10, pasakojo, kad jos visos daugiau ar mažiau yra patyrusios – slaugiusios bei prižiūrėjusios artimą žmogų. „Bet mokymų metu akcentuojama, kad joms svarbu išmokti teikti paslaugas, o ne slaugyti ir prižiūrėti. Kad jos suvoktų tą skirtumą ir vėliau dirbtų kaip specialistės, žinančios, ką daro. Svarbiausia žinoti, ką priklauso daryti ir kaip su savimi „susitvarkyti“. Nes mes norime padėti žmogui, kuris turi negalią, atsidūrė bėdoje, tačiau neturėtume į šį darbą pulti stačia galva, kad neišeikvotume visų savo jėgų, vaizdžiai tariant, neperdegtume. Dar labai svarbu – nebijoti savo klientų, kad ir turinčių priklausomybių, jų nereikia rūšiuoti, su jais visais reikia bendrauti kaip lygus su lygiu.

Psichologijos pradmenis dėstanti Kėdainių SJMC darbuotoja Ramunė Ūsė pastebi, kad moterys nuo mokymų pradžios iki dabar padarė didelę pažangą, ypač kompiuterinių technologijų srityje.

Todėl būtinas psichologinis pasirengimas. Atrodytų, lyg ir lengva, bet iš tiesų taip nėra. Žiūrint, kaip save vertinsi. O baigęs šiuos mokymus tikrai imsi save vertinti, nenužeminsi savęs – tuomet ir darbas teiks visai kitokią prasmę. Labai svarbu, kad kiekviena suvoktų, jog dirba ne juodžiausią, bet labai reikalingą darbą.“

Svarbiausia – mylėti žmogų

„O kas svarbiausia socialinio darbuotojo padėjėjo darbe?“ – teiraujuosi L. Dubauskienės.

„Nepamiršti žmogiškumo, tolerancijos, „nepamesti“ savęs, mylėti žmogų, būti lanksčiam, žinoti įstatymus apie socialinį darbą, žinoti paslaugas, kokias turi teikti. O jos priklauso nuo to, kokioje socialinėje įstaigoje ar kliento namuose teks dirbti. Bet svarbiausia – mylėti žmones, nors tu jų matysi visokių“, – vardina socialinė darbuotoja.

Pasidomėjus, ar gautas diplomas garantuos darbą, J. Vaitonienė patikino, jog diplomas garantuos išsilavinimą. Priimant į darbą renkasi darbdavys. Priklauso ir nuo asmeninių savybių, nuo to, kaip užsirekomenduosi praktikoje. Gali būti, kad po praktikos socialinis bendruomenės centras išsirinks būsimus darbuotojus.

Daugumą mokytis siunčia Užimtumo tarnyba

„Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre baigusių socialinio padėjėjo profesinio mokymo programą ir jau dirbančių rajone yra nemažai. Jie dirba Kėdainių pagalbos šeimai centre, Šlapaberžės padalinyje, Laikino gyvenimo namuose ir kitur“, – teigė J. Vaitonienė.

Socialinio darbuotojo padėjėjo specialybė Kėdainių SJMC rengiama nuo 2015 metų. Tik 2018–2019 metais keitėsi programos, pereita prie modulinio mokymo. Žmogus gali pasirinkti tik vieną modulį, tarkim, socialinių paslaugų poreikis ir paslaugos, o baigęs jį gauna ne diplomą, bet pažymėjimą. Kitą šios specialybės modulį jis gali rinktis kitame mieste, kitoje įstaigoje, o baigęs visus tris modulius – jau gali įgyti socialinio darbuotojo padėjėjo specialybę.

Socialinio darbuotojo padėjėjo programa – populiariausia

„Kiek esame turėję specialybių, tai socialinio darbuotojo padėjėjo profesinio mokymo programa – populiariausia. Po Naujųjų metų numatoma socialinio darbo reforma, padėjėjų poreikis padidės, akivaizdu, kad ši specialybė paklausi. Toliau pagal populiarumą būtų slaugytojo padėjėjo specialybė, tik čia reikėtų mokytis ilgiau – apie penkis mėnesius. Dar turime kambarių tvarkytojo specialybę, jos gali mokytis turintis pradinį išsilavinimą, taip pat svečių aptarnavimo darbuotojo, tokie dirba viešbučiuose, ir sekretoriaus. Bet šitos specialybės nėra labai populiarios ir šiuo metu nėra norinčių mokytis,“ – informavo Neformaliojo suaugusiųjų švietimo skyriaus vedėja.

Priėmimas mokytis socialinio darbuotojo padėjėjo specialybės vyksta du kartus per metus. Viena grupė mokosi nuo rugsėjo, kita grupė bus priimta po Naujųjų, kad iki vasaros spėtų baigti. Mokymai vyksta kiekvieną dieną. Be teorijos yra ir praktika, tai kaip įvadas į darbo rinką, viena iš šio mokslo dalių.

Trūksta bendravimo įgūdžių

Kaip pastebi J. Vaitonienė, dažniausiai besimokantiems asmenims trūksta bendravimo įgūdžių. Vyresni žmonės stokoja kompiuterinio raštingumo. Čia įgyjama ir šių žinių.

Beveik visos mokinės – ilgalaikės bedarbės, vyresnio amžiaus, turinčios profesiją ir jau dirbusios didžiąją gyvenimo dalį, bet ateina ir jaunų pagal Užimtumo tarnybos finansuojamas programas.

Baigęs šiuos mokymus tikrai imsi save vertinti, nenužeminsi savęs – tuomet ir darbas teiks visai kitokią prasmę. Labai svarbu, kad kiekviena suvoktų, jog dirba ne juodžiausią, bet labai reikalingą darbą.

„Grupėje numatyta po 10 mokinių. Sąlygos mokytis itin geros – Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo centre yra atviroji jaunimo erdvė, čia susirenka ir mažiau galimybių turintis jaunimas. Čia veikia Trečiojo amžiaus universitetas, todėl mokymo(si) metu dalyviai turi galimybę tiesiogiai bendrauti su senjorais, kuriems vėliau ir teikiamos socialinės paslaugos. Programos dalyviai lankėsi ir Kėdainių PSPC Psichiatrijos dienos stacionare, kur susipažino su teikiamomis paslaugomis. Kol nepačiupinėji praktiškai, sunku pasakyti, kokia tai specialybė. Dažnai galime išgirsti, kad kiek kitaip įsivaizdavo tą darbą“, – komentavo J. Vaitonienė.

Psichologijos pradmenis dėstanti Kėdainių SJMC darbuotoja Ramunė Ūsė pastebi, kad moterys nuo mokymų pradžios iki dabar padarė didelę pažangą, ypač kompiuterinių technologijų srityje, o jos indėlis – išmokyti kontroliuoti emocijas, valdyti konfliktines situacijas, kaip pateikti save klientui ir gerbti jį. Kalbama apie vidinę motyvaciją ir savęs įsivaizdavimą tame darbe – koks aš turiu būti žmogus, kaip aš turiu tą darbą dirbti, kaip save pateikti, kad būčiau tarnaujantis, o ne vadovaujantis paslaugų teikėjas. Nes pirmiausia, atėjus pas žmogų, reikia jam suteikti pagalbą. O kaip ją suteikti, moterys mokėsi atlikdamos įvairius testus, pratimus, praktines užduotis.

Mokosi, kad pamokytų kitus

Relaksacijos kabinete sėdėdamos ant masažinių fotelių būsimosios socialinio darbuotojo padėjėjos pačios atsipalaidavo, o vaikščiodamos pojūčių takeliais – patyrė įvairių emocijų.

Viena iš mokinių, Asta Svetikienė, sakė, kad pavaikščiojusi jaučiasi gerai, jei basomis kojomis eitų, gal būtų skaudžiau padams.

Kai lankiausi Kėdainių jaunimo ir suaugusių mokymo centre, būsimosios socialinio darbuotojo padėjėjos turėjo meninės saviraiškos ugdymo užsiėmimą. Moterys mokėsi gaminti kalėdinius atvirukus. Atrodytų, kam viso to reikia, bet man paaiškina, kad jos turi mokėti daryti ir įvairius meninius darbelius. Juk nežinai, kur pateksi dirbti, galbūt pačiai teks kitus to paties pamokyti.

Su diplomu – daugiau galimybių

Pakalbinta Rita Donskienė sakė, kad ateiti čia pasimokyti ir įgyti naują specialybę atsiuntė Užimtumo tarnyba.

Moteris pasakojo per gyvenimą išbandžiusi visokių darbų. Dirbo vaikų darželyje, po to daug metų – Josvainių kiaulių komplekse, o pastaruosius 13 metų – prekybos centro „Maxima“ kulinarijos skyriuje, bet šiam cechui užsidarius, ji stojo į populiariai vadinamą Darbo biržą. Darbo stažo, sakė, turinti daugiau nei 40 metų, bet pagal amžių dar reikėtų padirbti iki senatvės pensijos. Metus išbuvus be darbo, vis tiek norisi veiklos. Namuose, aišku, visada yra ką veikti, bet norisi dar būti naudingai, be to, ir pinigų reikia. Užsiregistravus Užimtumo tarnyboje, pasiūlydavo tai vieną, tai kitą darbą, bet galiausiai nusiuntė pasimokyti.

Mokymų metu akcentuojama, kad joms svarbu išmokti teikti paslaugas, o ne slaugyti ir prižiūrėti.

„Sutikau mokytis, juk čia nieko neprarandi, reikia tiesiog persiorientuoti. Prieš ateinant čia, prižiūrėjau tetą, ji gulėjo Josvainių globos namuose. Iš arti mačiau, kaip viskas vyksta. Tai nėra lengvas darbas. Bet kai savą reikia prižiūrėti, dar sunkiau, svetimą, manyčiau, lengviau. Tai nutariau pabandyti. Mokymų metu tikrai patobulėjam. Gal ir ne viskas čia paprasta, bet juk reikia kažkuo užsiimti. Tikiuosi, kad atlikusi praktiką tikrai surasiu darbą, tokiu tikslu juk ir atėjome mokytis. Esu pasirinkusi praktikai paslaugas į namus. O kad ir būnant pensijoje, jei turi dar sveikatos, irgi gali tokį darbą dirbti. Juk turint diplomą, visada atsiranda daugiau galimybių. Bent jau aš galvoju, kad tikrai gausiu darbą“, – mokymo programa patenkinta Rita.

Svarbu, kad būtų darbo

Pakalbinta Ina Petraitienė pasakojo, kad reikėjo darbo, todėl ir sugalvojo kažką keisti. Užimtumo tarnyboje pasiūlė pasimokyti, sutiko, o pradėjus mokytis – visai patinka.

„Per gyvenimą esu dirbusi įvairius darbus. Pagal specialybę esu hidrotechnikė. Bet tai daugiau vyriška specialybė. Atidirbau 6 metus tuometinėje Pelėdnagių MSV. Teko dirbti žemėtvarkoje, socialiniame skyriuje Pelėdnagiuose. Dar besimokydama vidurinėje mokykloje, įsigijau prekių žinovės specialybę. Teko ir pagal tokią specialybę dirbti, kadangi diplomą turėjau.

Moteris pasakojo per gyvenimą išbandžiusi visokių darbų. Dirbo vaikų darželyje, po to daug metų – Josvainių kiaulių komplekse, o pastaruosius 13 metų – prekybos centro ,,Maxima“ kulinarijos skyriuje.

O dabar nusprendžiau dar labiau patobulėti šioje srityje, manau, kad viskas labai gerai. Paskaitos įdomios, vienoje vietoje gauname visą mums reikalingą informaciją. Bet reikia pasimokyti, nuobodžiauti čia tikrai nėra kada. Mokomės, kaip su įvairiais žmonėmis bendrauti, taip pat ir su neįgaliaisiais. Teko praktiškai save išbandyti Socialiniame bendruomenės centre – padėjome centro lankytojams daryti įvairius darbelius pagal jų užimtumo programą. Svarbu, kad paskui darbo gautume. Nes socialiniai darbuotojai reikalingi įvairiose socialinėse įstaigose, tai reikalingi ir jų padėjėjai“, – įsitikinusi I. Petraitienė.

Ne gailėti, bet padėti

Paklausta, kokių savybių, jos nuomone, reikia socialiniam darbui, moteris sakė, labai daug ką reiškia gyvenimiška patirtis. „Jei tau būtų tik 19 metų, būtų kažkas naujo, o dabar, atrodo, matai, kad viskas lyg ir žinoma, tik reikia į savo „lentynėles“ viską susidėlioti. Aišku, yra tokių dalykų, su kuriais gyvenime nesame susidūrusios, bet dabar jau turime reikalingų žinių pagrindus, jaučiamės daug drąsiau, o svarbiausia, žinome, kaip kalbėtis su žmonėmis. Teorija šiame darbe irgi labai reikalinga“, – teigė pašnekovė.

„O kur slypi šio darbo sudėtingumas?“ – klausiu Inos.

„Pirmiausia, susiduri su psichologiniais dalykais. Jeigu su žmogumi kalbi, bet matai, kad jis tavęs nelabai supranta, tau reikia mokėti su juo kalbėtis, juk slaugomi žmonės, kaip sakoma, yra su savo charakteriu. Teko jau susidurti, neišgąsdino, reikia psichologiškai nusiteikti, nes žinai, ko eini pas žmogų. Pradžioje atrodydavo, kad gaila tų žmonių, o dabar pasikeitė požiūris į juos. Jų nereikia gailėti, nes jie patys daug ką sugeba, jiems reikia tik padėti. O kai žmogui padedi, ir pačiam pasidaro geriau“, – optimistiškai nusiteikusi būsimoji socialinio darbuotojo padėjėja.

Astos Raicevičienės nuotraukos