Didžiąją dalį savo gyvenimo Kijeve praleidusi ir puikiai lietuviškai kalbanti 41 metų Donata Delikatna Lietuvą vadina antrąja savo tėvyne. Taip pat ji yra patriotiška Ukrainos gyventoja, 2014 metais įsijungusi į Maidano aikš­tės kovotojų palaikymo gretas.

Prieš šešerius metus, turėdama leidimą nuolatos gyventi Lietuvoje ir nepaisydama nepatogumų, ji atsidūrė Kijeve užvirusios kovos epicentre. Už tokį poelgį Prezidentė Dalia Grybauskaitė D. Delikatnai įteikė „Lietuvos garbės“ apdovanojimą.

Šiemet, po dvejų metų pertraukos, moteris viešėjo Kėdainiuose, pas čia gyvenančią 91 metų močiutę. Ukrainoje D. Delikatna dirba vizažiste, o šį darbą derina su nauja veikla – ji talkina į Kijevą atvykstantiems Lietuvos turistams. Tiesa, nesijaučia esanti gidė, o labiau lydintis asmuo, kuris pažįsta savo miestą.

Kaip kilo idėja padėti Ukrainoje besilankantiems Lietuvos turistams?

– Jau trylika metų dirbu laisvai samdomą darbą: esu visažistė. Rūpinuosi ne vien savo klienčių grožiu. Pati kasdien skiriu laiko sportui, tinkamai mitybai bei pasivaikščiojimams gryname ore. Tai – svarbios mano gyvenimo dalys.

Kadangi Kėdainiuose gyvenau ilgą laiką, miestą gerai pažįstu: visus parkus ir skverus. Man patinka Kėdainių tempas.

Turėdama daug laiko bei gyvendama didmiestyje, kur dideli atstumai, išėjusi pasivaikščioti lauke kartais praleidžiu net keturias–penkias valandas.

Beveik prieš dvejus metus, prasidėjus karantinui bei smarkiai – kone 70 procentų –sumažėjus užsakymams, nusprendžiau neapsiriboti visažistės profesija. Gyvendama Kijeve dažnai sutikdavau lietuvius. Nesidrovėdama prieidavau ir, prisistačiusi lietuviškai, nustebindavau. Paaiškindavau, kad esu vietinė gyventoja, galinti pagelbėti pasiklydus telefono navigacijos labirintuose.

Kėdainiuose Donata viešėjo po dvejų metų pertraukos. (Algimanto Barzdžiaus nuotr.)

Kartą metro sutikau lietuves, kurios sakė teturinčios vos valandą pasigrožėti Kijevu. Turėjau laiko, tad pasisiūliau padėti, mat šalia esančiose pagrindinėse gatvėse yra nemažai įdomių objektų, net trys bažnyčios. Pasirinkus tos gatvės dviejų kilometrų atkarpą galima tikrai nemažai pamatyti.

Moterims surengiau savotišką „blitz“ turą. Parodžiau, kur skaniai pavalgyti, iškviečiau taksi. Jos buvo labai patenkintos.

Netrukus ėmiau svarstyti, kad galėčiau tapti tarpininke Ukrainoje besilankantiems Lietuvos turistams. Taip net pati nepajutau, kaip mano pomėgis pasivaikščioti ir lietuvių kalbos žinios pasitarnavo atrandant naują veiklos nišą.

Apie tai parašiau feisbuke, ir po metų jau vedžiau pirmąją savo ekskursiją. Dar metus tam ruošiausi: skaičiau literatūrą, stebėjau kitų gidų veiklą.

Kaip Jus atrado pirmieji klientai?

– Pasirodžius publikacijai interneto portale socialiniame tinkle mane susirado Panevėžio gyventoja. Ji ketino vykti į Ukrainą ir ieškojo lietuviškai kalbančio palydovo, pati nemokėjo rusų kalbos. O angliškai Kijeve esą sunku susikalbėti.

Tad vienai pirmųjų savo klienčių pasakiau, kad nepasakosiu kiekvieno namo istorijos, ir jai tai tiko. Grįžusi į Lietuvą ji mane rekomendavo savo draugams. Tada pagarsinau feisbuke ir savo draugams iš Lietuvos, kad, turėdama palankių atsiliepimų, kviečiu apsilankyti Ukrainoje.

Įsisukusi į naują veiklą jaučiuosi laiminga. Šiuo metu lietuviai sugrįžta į Kijevą: lietuvių kalba sklinda kavinėse, gatvėse. Žmonės čia sugrįžta dar ir dar kartą.

Ką Lietuvos gyventojai nori pamatyti Kijeve?

– Bendrais bruožais pristatydama miestą siūlau apžiūrėti žinomesnius architektūrinius pastatus. Deriname tai su poilsio akimirkomis. Visada atsižvelgiu į poreikius: jei svečiai nori ilsėtis, tą ir darome, ieškodami, kur galime suvalgyti skaniausią Kijevo kotletą.

Atvykstantys svečiai iš Lietuvos žavisi skaniu ukrainietišku maistu, svetingumu. Vienintelis dalykas, kuris jiems nepatinka – miestas yra labai kalnuotas ir tenka daug vaikščioti.

Atvykstantys svečiai iš Lietuvos žavisi skaniu ukrainietišku maistu, svetingumu. Vienintelis dalykas, kuris jiems nepatinka – miestas yra labai kalnuotas ir tenka daug vaikščioti. Pati perspėju, kad vaikščioti teks daug, nes Ukrainos sostinės centras yra toks didelis, kad net sudarius patį optimaliausią maršrutą pėsčiomis jis trunka dvi dienas po keturias valandas.

Nors toliau siūlau rinktis laisvą programą, svečių nepalieku – jie gali tikėtis mano pagalbos. Būna įvairių situacijų: taksistas ne ten nuveža ar ne tuo kursu iškeičia pinigus.

Ar tiesa, kad 70 procentų Kijevo gyventojų kalba rusiškai?

– Kijevo gyventojai turi bėdų su gimtąja kalba. Man ukrainiečių kalba yra antra gimtoji kalba, pati mąstau ukrainietiškai. Ukrainietis yra mano tėvas, kuris nuo vaikystės su manimi bendravo šia kalba, tačiau jis išmoko ir lietuviškai. Mama taip pat išmoko ukrainietiškai. Pati manau, kad negalėčiau savo gimtuoju kraštu laikyti Lietuvos, nemokėdama šio krašto kalbos.

Vakar kaip tik ta tema kalbėjomės su savo močiute. Pripažinome, kad kalba yra svarbi tapatybės dalis, leidžianti pajusti savo tautines šaknis.

Taigi, pradėjote vesti ekskursijas ir..?

– Sustojau. Pirmąsias ekskursijas pradėjau vesti 2018 metų vasarą, bet kitų metų kovo mėnesį, prasidėjus pirmajam lockdow’nui, mano veikla nutrūko. Taip pat negalėjau atvykti į Lietuvą.

D. Delikatna: „Man patinka Kėdainių tempas.“ (Algimanto Barzdžiaus nuotr.)

Ukrainoje yra kiek kitokia situacija dėl vakcinacijos. Keliauti po Europą galėjau tik po netrumpo laiko sulaukusi „Pfizer“ skiepo. Ir pagaliau galėjau atvykti pasimatyti su Kėdainiuose gyvenančia močiute. Jos nemačiau beveik dvejus metus.

Atstumas tarp Lietuvos ir Ukrainos nėra didelis, skrydis iš Kijevo į Vilnių trunka kiek daugiau nei valandą, lėktuvai skrenda kiekvieną savaitgalį ir kainos yra įkandamos. Todėl tai puikus pasirinkimas savaitgaliui.

Kaip jaučiatės po dvejų metų pertraukos iš didmiesčio atvykusi į Kėdainius?

– Kadangi Kėdainiuose gyvenau ilgą laiką, miestą gerai pažįstu: visus parkus ir skverus. Kiekvieną kartą atvažiuodama atrandu vaikystės vietas nepasikeitusias.

Man patinka Kėdainių tempas. Mes, Kijevo gyventojai, visur bėgame, o sekmadienį žmonės suskumba tvarkyti atidėtų reikalų, gatvėse susidaro spūstys. Čia, stebėdama sekmadieniu besimėgaujančius kėdainiškius, leidžiančius laiką su artimaisiais bažnyčioje ar kavinėje ar tiesiog gryname ore, suprantu, kad tai didelis privalumas, galintis pritraukti ne vieną miesto svečią.

Panašios naujienos

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.