Kėdainiuose – pirmasis nepriklausomybės paradas

Mūsų istorija turtinga svarbių, pasididžia­vimo vertų ir minėtinų datų, o dalis jų yra ne šiaip sau garsios, bet atraminės, pamatinės. Būtent tokia yra Vasario 16-oji – diena, labai reikšminga kiekvie­nam lietuviui, žinančiam ir gerbiančiam savo šalies praeitį.

Lietuvos nepriklausomybės aktas – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad Lietuva atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę, su sostine Vilniuje, ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Vasario 16 d. aktas dėl Lietuvos nepriklausomybės sutelkė lietuvių tautą aiškiam tikslui, kuris nužymėjo Lietuvos Tarybos veiklą per visus 1918 metus – imantis konkrečių priemonių nepriklausomybei atgauti, perimant iš vokiečių okupacinės valdžios naujas funkcijas tvarkant krašto vidų.

Paskelbus Vasario 16-osios aktą atsirado galimybė visai Lietuvos visuomenei remti pačios valstybės atkūrimą: pamažu mezgėsi Lietuvos Tarybos ir tautos abipusis bendravimas, plėtėsi gyventojų pasitikėjimas Taryba ir jos veiklos sritimis. Tai geriausiai liudija Tarybai iš įvairių vietų atsiųstos pasitikėjimo peticijos. Jas siuntė parapijos, seniūnijos, kaimai, visuomeninės organizacijos, mokyk­los. Jas pasirašydavo ištisomis šeimomis tėvai ir vaikai, vyrai, moterys, suaugusieji ir jaunimas. Tai buvo savotiškas neorganizuotas referendumas dėl Vasario 16-osios politinės esmės rėmimo.

Pasitikėjimo Lietuvos Taryba pareiškimų yra žinoma per 80. Tarp jų buvo ir Kėdainių r. Šėtos parapijos pareiškimas, kuriame išvardinti Tarybos nuopelnai, tarp kurių pirmoje vietoje įrašytas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas, džiaugiamasi, „kada tapome laisvos Lietuvos piliečiai“. Tai to meto mūsų tautos politinio brandumo kristalai. Tuometiniai žmonės sugebėjo rimtai, labai atsakingai žiūrėti į kuriamą naują modernią Lietuvos valstybę ir jos bei savo ateitį.

Jų pasitikėjimą patvirtino tūkstančiai Lietuvos kariuomenės savanorių, stojusių į kovą už nepriklausomą valstybę. Juk tai mūsų krašte įvyko pirmieji pergalingi Lietuvos savanorių mūšiai ties Kėdainiais ir Šėtoje su žymiai gausesne bolševikinės Rusijos kariuomene. Mūsų krašte kovos lauke žuvo pirmasis savanoris Povilas Lukšys, o Šėtos mūšyje sužeistas Antanas Sereika tapo pirmuoju karo invalidu. Šios pirmosios mūsų savanorių laimėtos kautynės buvo itin reikšmingos Nepriklausomybės kovų istorijoje, nes labai pakėlė karių kovinę dvasią, o Raudonajai armijai buvo užkirstas kelias žygiui į Kauną.

Ir labai simboliška, kad Kėdainiuose, Didžiosios Rinkos aikštėje, 1919 m. vasario 16-ąją įvyko pirmasis karinis paradas. Lietuvių pajėgos, laimėjus Šėtos mūšį, laukė artėjančios Vasario 16-osios šventės. Iš kuopų buvo parinkti padoriau apsirengę ir apsiavę savanoriai, kuriems buvo liepta apsilopyti mūšiuose nutrintus drabužius. Dviem kuopoms ir raitųjų žvalgų komandai išsirikiavus Kėdainių Didžiosios Rinkos aikštėje, į ją iškilmingai fajetonu įvažiavo paradą priimantis Jonas Variakojis. Po įprastinių šventinių kalbų ir ceremonijų kariai, išsirikiavę po keturis, nužygiavo centrine miesto gatve iki kareivinių. Ir dabar nesvarbu, kad parade karius vedantys karininkai vienas teturėjo rusų policininko kardą, kitas – iš vokiečio pasiskolintą rapyrą. Į istoriją šis įvykis įrašytas kaip pirmasis karo fronto linijoje savo pergalę švenčiančių Lietuvos kariuomenės karių paradas.

O kaip minėsime šią datą šiais karantino metais? Turbūt namuose: gal su šeima vartysim senus albumus, kalbėdami apie šeimos istoriją, kuri neatsiejama nuo Lietuvos valstybės istorijos; iškelsim valstybinę vėliavą; žiūrėsim filmą „Nova Lituania“ ir jį aptarsime, o gal išsikepsime skanų pyragą, kuriuo pavaišinsime vienišą kaimyną… Kėdainių r. istorijos mokytojų metodinis ratelis paragino savo mokinius ir mokytojus pasidomėti jų prosenelių gyvenimu tarpukario Lietuvoje, paieškoti nuotraukų, dokumentų, kurias bus galima pamatyti Daugiakultūrio centro feisbuko paskyroje. Rajono mokyklose istorijos mokytojai ves pilietiškumo pamokas, organizuos virtualias viktorinas ir visiems stengsis priminti, kuo svarbi Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Šią datą turi žinoti ir suvokti jos svarbą ne tik istorikai, politikai, kultūros darbuotojai, bet visi Lietuvos piliečiai. Ir tik tada ši diena bus prasmingai švenčiama.

Audronė Pečiulytė,
Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė, istorikė