Kėdainiuose atgimė žydiškas turgus: agurkus pardavinėjo „štukomis”

Antradienio vakarą į Kėdainių Senosios Rinkos aikštę kėdainiečiai sugužėjo į neįprastą turgų. Čia atgimė XVII a. gyvavęs, seniausias Kėdainiuose turgus, skambėjęs muzikos garsais, vaidybiniais elementais ir žydiškais skoniais.

Šiuo teatralizuotu muzikiniu pasakojimu prasidėjo renginių ciklas „(At)rask meną“, kurio tema: „Skambančios Kėdainių turgaus istorijos. Nuo praeities iki dabarties“.

Atėjusiųjų laukė intriga

Kas atsitiko, kad Senosios Rinkos aikštė tapo tikru turgumi su žydų kultūros akcentais, kulinariniu paveldu ir tikrais žydais?

Kėdainių kultūros centro direktorė Daiva Urbonienė, kuri taip pat buvo personažas – žydų prekeivė, pasakojo, kad Kultūros centras kasmet vykdo projektą ,,(At)rask meną“. Šiemetinis projekto renginių ciklas – ,,Skambančios turgaus aikštės“.

Pasirinktos 4 Kėdainiuose esančios turgaus aikštės. Atgimęs žydų turgus Senojoje Rinkoje, kur buvo pirmoji turgaus aikštė Kėdainiuose, buvo šio projekto atidarymas. Kiti renginiai vyks birželio pabaigoje šalia Didžiosios Rinkos aikštės esančiame Rotušės kiemelyje, o dar du – rugpjūčio mėnesį, vyksiantys Knypavos aikštėje ir Centrinėje (dabar veikiančioje) turgavietėje – Janušavos aikštėje.

Kaip istorikė, pateikusi daug istorinės medžiagos, šiame projekte talkina Audronė Pečiulytė.

,,Norėjosi tikrumo, atkartoti iš tikrųjų tai, kaip tuo metu viskas vyko. Bandėme padaryti teatralizuotą interaktyvią turgaus imitaciją. Turgaus personažais tapo Kėdainių kultūros centro kolektyvas ir Kultūros centro skyrių kolektyvai. Dalyvavo svečiai iš Krekenavos, Krakių bendruomenės centras.

Nesinorėjo, kad būtų vien statiškas istorinis pasakojimas, kurį pasakoja profesionalūs aktoriai, muzikantai, bet norėjosi tarsi žaidimo. Reikėjo, kad ir aplinka atitiktų turgaus stilių – iš palečių darėme prekystalius. Ubage sutiko būti Kristina Župerkienė. Turėjom ir stilizuotą arklį su aukštaūgiu šeimininku, ir turgaus šlavėją ir, be abejo, daug prekybininkų.

Reikėjo apmąstyti, kad personažai turėtų ką veikti – tai nebuvo vien spektaklis ar tik prekyba. Sukurti tam tikri personažai atkeliavo iš istorijos ar žmonių pasakojimų. Bet visada yra smagiau, kai žmonių laukia intriga“, – pasakojo Kultūros centro direktorė.

Tvyrojo žydiška dvasia

Žydišką turgaus dvasią kurstė atvykę svečiai – Krekenavos kultūros centro mėgėjų teatro „Avilys“ kolektyvas, sukūręs interaktyvią teatralizaciją, imituojančią prekybą turguje – jie virto aptiekoriais, skolino pinigus, dažė batus, pardavinėjo dėvėtus rūbus, netgi buvusi žydų pora, kur vienas kitam pasipiršo ir sulaukė atsakymo ,,Taip“.

Renginyje taip pat dalyvavo aktoriai Gabija Jaraminaitė ir Vaidotas Martinaitis, skaitę įdomius skaitinius apie Kėdainių turgaviečių istoriją ir ne tik.

Kad ir viena iš nugirstų: ,,Pagrindinėje Didžiosios Rinkos aikštėje, turgus prasidėdavo turgaus vėliavos pakėlimu virš Rotušės bokšto. Ją iškėlus, prekes supirkinėti perpardavimui – būdavo draudžiama Tai daryti galima buvo tik nuleidus vėliavą.

Prekyba pagyvėdavo kasmetinių mugių, vykdavusių dvi savaites, metu. Į jas suvažiuodavo šimtai prekeivių. Prekeivių būdavo tiek daug, kad norint patekti į aikštę, per juos reikėdavo braute brautis.

Smuklės nesutalpindavo norinčiųjų aplaistyti prekybos sandorius. Per dieną jose būdavo išgeriama keliasdešimt kibirų alaus.

Iki pirmojo pasaulinio karo, Didžiosios Rinkos aikštė buvo pagrindinė Kėdainių miesto turgavietė. Tarpukario metais šioje aikštėje vykdavo Lietuvos kariuomenės kariniai paradai ir rikiuotės.

XVI a. ir jo pabaigoje buvo suplanuota dar viena stačiakampio plano Knypavos aikštė, aplink ją pradėjo kurtis vokiečių pirkliai. Šioje prekybinėje aikštėje daugiausia buvo prekiaujama smulkiais naminiais gyvuliais“.

Archeologiniai kasinėjimai liudija, kad seniausia turgaus aikštė buvo Senoji Rinka

,,Nuo 1624 metų leidus Kėdainiuose apsigyventi žydams, jiems namus buvo galima statyti griežtai apribotoje teritorijoje aplink Senosios Rinkos aikštę. Iki pat antrojo pasaulinio karo Senosios Rinkos aikštė buvo tankiausiai užstatyta Kėdainių miesto teritorija ir nuo XVII amžiaus iki XX amžiaus vidurio čia buvo žydų visuomeninio ir religinio gyvenimo centras. Žydai vertėsi smulkia prekyba, pinigų skolinimu, audimu, degtinės gamyba, nuomojo miesto muitinę.

Senosios Rinkos aikštė amžių bėgyje buvo vadinama malkų turgumi, žydų rinka, sinagogų aikšte, žuvies turgumi“.

Visi žydų turgaus atributai

Žydiškos kultūros paveldą priminė Akadijus Gotesmanas (mušamieji), Vytautas Mikeliūnas (smuikas), Haroldas Parulis (klarnetas) ir Darius Bagdonavičius (akordeonas).

Koncertinę programą parengė ir Kėdainių muzikos mokyklos instrumentinė grupė.

Stebino autentiškų žydų prekeivių išmonė ir apsukrumas.

Turgaus šlavėjas, aplinkui vis šlavinėjęs, pakalbintas buvo labai rimtai nusiteikęs, akcentavo, kad labai svarbu švara.

,,Visur arklių pritrypta, visur šiaudai, šienas. Viską reikia sutvarkyti. Bet užtat gerai, iš arti matai, kur kas vyksta. Maušelė jei neturi pinigų, paskolins, jis turi visą aukso skrynią. Ateinu į turgų pirmas, išeinu paskutinis, žinau, kas kur kuom prekiauja, visus apeinu“, – pasakojo į šlavėjo rolę įsijautęs Artūras.

Čia ir ubagėlis ne vienam atėjusiajam į turgų ištiesia ranką. Tarp vaikštančiųjų po turgų prašoliuoja arkliukas, besidairydamas į dvimetrinį šeimininką.

Siūlė kažką pirkti

,,Įmetat man auksinį pinigėlį – ir auksinis narvelis jūsų. Būsiu apsirūpinusi visam gyvenimui. O kiaušiniai virti, po 99 centus už vieną. Pirkit vakarienei, labai skanūs, ne vieną, ne du, daugiau“, – šaukė kiaušinių pardavėja.

,,Gera silkė, tik du euriukai arba gali būti euras devyniasdešimt. Pas mane galit nusipirkti, O riebumas, bėga per žaptus. Parsinešit namo gardžiausios silkės iš Rygos, stovi statinaitėse, visai neseniai jos plaukė Nevėžio keliu“, – siūlė kita pardavėja.

O štai muilo pardavėja savaip savo prekę gyrė: ,,Su tuo muilu Joninių naktį nusiprauski veidą, būsi skaisti, jauna ir graži iki pat senatvės“.

– Kokia kaina?

– 5 eurai…

– Oho!

– Kas, oho, nenori būti jauna iki pat smerčiaus? Taip ir sakyk, kad pinigų neturi.

,,Tą patį reklamuoju, kaip ir visi – du viename: vienoje pusėje Kėdainių kultūros centro reklama, o kitoje pusėje – Vytinė.

Jau nebedirbu su oda, man jau nebereikia, išsipardavinėju viską.

Supratau, kad geriausia dirbti ,,flenceriu“ (influenceriu – aut. past.), o pakabukus kai kam parduodu, kai kam padovanoju – kaip pasitaiko. Jums tai padovanosiu“, – įteikė odinį pakabuką žydo personažą kūrusi Genovaitė.

Su malkų rezginėle vaikštinėjančio prekeivio knietėjo paklausti, kiek gi tos malkos kainuoja.

– Kiek malkos?

– 5 eurai vienas pagaliukas.

– Ar negalima nusiderėti?

– Pavaikščiokit po turgų, jei kur rasit, pirkit pigiau.

Norėjo pajusti žydišką skonį

Didelį pasisekimą turėjo Krakių bendruomenės centro surengta žydiškų valgių edukacija- degustacija. Dažnas, paragavęs žydiškų patiekalų, dar lauktuvėms kažką nusipirko.

Pakalbinta Krakių bendruomenės centro pirmininkė Daiva Dubinkienė pasakojo: ,,Atstovaujam mes Krakių kraštą, žydų kulinarinį paveldą. Prekiaujam ką tik, šiandien iškeptom puriom žydiškom pynutėm chala, beprotiškai skaniom spurgom, foršmaku, humusu, duodam džiovintų obuoliukų kompotėliu užsigerti. Bendraujam su žmonėmis – turim žydiškos atributikos, duodam atspėti žydiškų patarlių, nespėjam pačios pasižmonėti, ką čia kiti daro”.

– Ar žmonės noriai degustuoja?

– Apgultis.

– Ar nesiderėdami išlaidauja?

– Viskas gerai, turtingi kėdainiečiai.

– Bet už muilo gabalėlį gaili 5 eurų…

– Pas mus atėję tik sklaidosi, visi valgyti nori. Kai paragauja, dar namo lauktuvių nuperka.

Agurkai – turgaus būtinybė

Žavios žydaitės iš Pelėdnagių skyriaus Vilma ir Loreta prekiavo agurkais. Juk istorija byloja, kad žydai vieni pirmųjų Kėdainių krašte pradėjo auginti agurkus.

Paklausus agurkų rauginimo recepto, jo neišdavė, nes pasirodo, kad žydai agurkų neraugė, kadangi jie buvo brangūs.

,,Agurkus pardavinėjo štukom, paskui tik daug vėliau atrado sūrymą, nes ir druska brangiai kainavo. Už 1 litą duodavo 6 štukas agurkų.

Augino ne po daug, nebuvo šiltnamių, agurkai buvo laukiniai. Užtat ir kainą turi – iš Nevėžio vandenį reikia tįsti, laistyti. O kai patvindavo Nevėžis, išplaukdavo agurkų sėklos, iš naujo reikėdavo atsėti.

Šiemet koks pavasaris buvo – pradžioje sausra buvo, paskui nušaldė, kruša išdaužė, tris kartus sėjom, kur tai matyta.

Tėvas sakė – parnešit namo agurkus, ženytis reiks, niekam tikę mergos būsit, jeigu agurkų neparduosit. Pirkit ponia, agurkų, kad nereikėtų mums ženytis“, – guodėsi žydaitės, siūlydamos 3 štukas agurkų už eurą.

Galėjo pamatuoti ir pasiūti

Nuo kito prekystalio prekeivės kvietė pas save ir rodė ką tik pasiūtus, bet ne iki galo užbaigtus siuvinius. Pasirodo, kad anuometiniame turguje galėjai gauti ir siuvėjo paslaugas. Čia galėjai išsirinkti norimų medžiagų – tau įkyriai patars, kas tinka, pamatuos, jei reikia sagą ištrūkusią įsiųs.

Bet tąkart sagų siūti niekam neprireikė ir matavosi žmonės jau beveik pasiūtus rūbus. Pagal aprangą „žydaitės” derino, kokia liemenė tau labiau tiktų žydra ar juoda. ,,Labai atitaikom spalvą, visi būna patenkinti, – džiaugėsi pačios prekeivės, – O medžiagos labai geros – iš Rygos. Labai daug šiandien nupirko, prisiuvom vėl“.

-Kuo labiausiai domėjosi žmonės?

– Labiausiai matuotis mėgsta. Pasimatuoja, pasižiūri tinka, ar netinka. Daug užsakymų prisirašėm, vėliau sakė tikrai grįš. Iki koncerto galo mes ir pasiūsim.

– Kiek liemenė kainuotų?

– 10 Eur. O juoda su visa ,,broške“, jums kaip tik prie suknelės….

Aptiekoriai – iš Krekenavos

Didelį pasisekimą turguje turėjo ir aptiekoriai.

,,Turim natūralių vaistų nuo visko. Pavyzdžiui, jei migrena, kamuoja galvos skausmai, podagra – problemos su kojomis, vyrams – potencijai gydyti. Apetitui, miegui, nervams, sopuliui, kosuliui, blogavimui – gausite žolelių. Visos iš Lietuvos laukų. Galima pasiūlyti ricinos aliejaus, uostymui amoniakas – gerti negalima, vidurių lašai…“, – siūlė sveikatintis ir davė ragauti į šaukštą pildamas įvairių lašų vidutinio amžiaus aptiekorius.

– Iš ko jie?

– Komercinė paslaptis.

– O kaina – šaukšto, gurkšnio?

– Kiek negaila, kiek kas duoda, tiek ir gerai.

– Norėčiau vaistų ne dėl apetito bet nuo apetito. Ar turit?

– Tada, ponia, teks pleistru užsiklijuoti burną…

Aptiekoriai galėjo pamatuoti spaudimą, širdį paklausyti, bet tokių paslaugų tą vakarą neprireikė.

Šauniai žydus įkūnijo Panevėžio rajono Krekenavos dramos kolektyvas ,,Avilys“, vadovė Miranda, prisistačiusi Uogele. ,,Esame netolimi kaimynai. Arčiausias miestas yra Kėdainiai. Ir jūs, ir mes esame prie Nevėžio, dėl to gerai sutariame“, – patvirtino.

Pati Miranda turguje pirko bandelių, medaus, pupų.

– Ar žydus yra tekę vaidinti?

– Vienintelis dalykas, esam pastatę ,,Amerika pirty“, kur žydelis vaidina. O šiandien puikiai pavyko visiems įsikūnyti.

– Ar pavyko kažką parduoti, ar daug pinigėlių išsivežate iš Kėdainių?

– Pardavėm daug vaistų ir rūbų, ir pupų daug pardavėm. Kėdainiečiai tikrai dosnūs. Ir jaunimas pirko, ne tik pagyvenę.

Lankytojai buvo sužavėti

Pakalbinti turgaus lankytojai atsistebėti negalėjo, kad Senosios Rinkos aikštėje atgijo pats tikrasis turgus. Po darbo atskubėjusi į turgaus aikštę Kėdainių „Ryto“ progimnazijos direktorė Svetlana Denisova nusipirko silkės iš Rygos.

– Kiek mokėjote už silkę?

– Mokėjau 5 eurus. Pirmiausiai paragavau, labai skani silkė ir duonytė pasaka.

– Ar neatrodo per brangu?

– Nusiderėjau, nes prašė brangiau.

,,Atėjau tik iš darbo, daugiau dar nieko nepirkau. Čia labai smagu, puiki galimybė susipažinti su tradicijomis. Tokie turgūs galėtų vykti ir dažniau. Ir koncertas vietoje, ir prekiautojai – viskas labai įdomu“, – sakė ji.

Janina irgi pripažino, kad čia jai labai įdomu. ,,Ragavau pynutę, ir dar nusipirkau – labai skani. Arkliukui daviau eurą, muzikantams dar duosiu eurą, žiūriu, kad niekas jiems neįdeda“, – atviravo pašnekovė.

– Ar brangios turguje prekės?

– Už česnako galvutę prašė 3 eurus, o paskui žiūriu – jau 5. Kaip ir žydų turguje.

,,Iš bažnyčios einu. Sakau, užeisiu ir į turgų. Pavaikščiojau, viskas labai patiko. Metai kaip Kėdainiuose gyvenu. Esu iš Pajieslio, eisiu ieškot, kur krakiškiai ir kuo prekiauja, man labai viskas įdomu. Žinojau, kad šioje vietoje vyko turgus, bet per daug papasakoti negaliu, – teigė Vanda.

Atvyko iš Panevėžio

Pakalbintas Gediminu prisistatęs vyras sakė specialiai su žmona Ina atvažiavo iš Panevėžio paragauti foršmakų.

– Gal giminaičių kokių turit, kaip išgirdot apie turgų?

– Žmona sužinojo ir nutarėm atvažiuoti.

– Ar nenusivylėt?

– Viskas tvarkoje. Žydiško paveldo Panevėžyje nėra.

– Ką pirkot?

– Druskos.

– Kiek mokėjote?

– 2 eurus, nepavyko nusiderėti.

– Tai ar paragavot foršmakų?

– Ir foršmakų, ir humuso, ir chalos. Viskas labai skanu.

Turgų reikėtų pakartoti

Turguje sutikta gydytoja Vilma Lukošienė puikiai įvertino šį projektą.

,,Nuostabu, – sakė ji, – reikia būtinai atgaivinti, įveiklinti, įdarbinti tą turgavietę.

Ne veltui Kėdainiai garsėjo savo turgumi. Kuo dabar mes prastesni?

Juk galima tokį turgų ir pakartoti, pavyzdžiui ir rudenį, ir žiemą – silkė mažiau ges.

Va ir aš pirkau silkę. Man geriausias desertas – silkė. Tik brangokos sakyčiau. Anksčiau už litą būdavo 9 riebios silkės, o dabar už vieną 2 eurus sumokėjau.

Dar viena liko, kurią sakė, jeigu niekas nenupirks, paleis į Nevėžį.

Nors žydai Kėdainiuose išnyko labai liūdnomis aplinkybėmis, reikia būtinai atgaivinti bent žydiškos kultūros dalį.

Visa prekyba daugmaž buvo žydų rankose – ir karčiamos, ir bankai“, – dalinosi turgaus įspūdžiais.