Kėdainių rajono literatų klubas ,,Varsna”: Mes nekaulijame patiktukų

,,Vartotojas neatsiliepia. Po signalo palikite žinutę“. O žinutė tokia. Pereinam į internetinį stilių, kadangi baigėsi popierius. O kas tam internetiniam stiliui būdinga?

Trumpumas, antraščių šauksmingumas, juk, esame tikri, kad skaitytojai (tie interneto vartotojai) juk įpratę skaityti tik antraštes. Kam vargti.

O va poetai (na, pagaliau ir mes, tautopoetininkai, vadinkimės šiuo vardu, gal nereikės mokėti baudas už ,,svetimo“ vardo pasisavinimą), žinoma, ne visi, papratę išvis jokių eilėraščių pavadinimų nepateikti. Tai tada ar bus ,,vartotojų“?

Galime būti ir novatyvūs: pavadinimą pateikti teksto gale, viduryje arba pateikti kelis teksto pavadinimus įvairiose jo vietose. Ieškokite. Ir dar. Nutarėme savo ,,puslapyje“ (vis negali nuo to popieriaus atsitraukti) spausdinti (ir vėl!) ir nedidelius prozos gabaliukus, kad vartotojo akys turėtų kur stabtelėti (neduok Dieve, peršokti).

Pateiksime ir nuotraukų, kad būtų labiau į ką žiūrėti. Beje, Nepriklausomybės pradžioje žurnalistai užsienio žodžio meistrų buvo mokomi, kad skaitytojas pirmiausia tekste apžiūri nuotraukas, po to perskaito, kas parašyta po jomis (ar šalia jų), na… ir viso teksto pagal įkvėpimą ar iškvėpimą gali ir neskaityti. Bet vis tiek dėmesys bus atkreiptas.

O kaip dėmesį gali atkreipti tie paprasti tautopoetininkai? Tai yra mes. Sakykime, savo gražia siela. Bet kas nors joje (tai yra jose) jau senokai yra įžiūrėjęs ir įtrūkimų, ir dėmelių, ir raukšlių (taip, ir senatvinių). Savo nepakartojamu balsu? Bet balso diapazonas metai iš metų traukiasi. Savo gerais darbais? (Ar pervedėme pinigų visoms per TV paskelbtoms labdaroms?)

Žodžiu, girtis toli gražu ne visi gali. O vis dėlto… Trumpiausią naktį jūs sau šokate prie Joninių (taip pat Janininių, dabar visur pabrėžiama ir moteriškoji žodžio forma) laužo, o mes rašome eilėraštį. Ir labai džiaugiamės, kad, nepriėmus mūsų į jokį PP (tai yra respublikinį Poezijos pavasarį), mes su savo PP (tai yra paprasta poezija) šmėžuosime ,,Kėdainių mugės“ feisbuke ir nefeisbuke. Tik iš anksto prašome: mes ne tokie, kad kaulytume patiktukų, geriau mums atrašykit (galite ir paprastu paštu su atvežimu į namus).

Zita ZOKAITYTĖ, ,,Varsnos“ klubo narė

.

Poezijos pavasaris dar tebebanguoja

Tai čia, tai ten, žiūrėk, ir sugena poezijos mylėtojus į kokį nors gražų ir mielą Lietuvos kampelį. O kur geriau susirinkti, jei ne Maironio tėviškėje Bernotuose, netoli Luknės ir Sandravos upių santakos.

Džiaugiamės, kad Raseinių rajono literatų klubas ,,Dubysa” pakvietė varsniečius birželio antroje pusėje prisijungti prie tradicinės šventės ,,Poezijos pavasarėlis”. Šalia labai gausaus literatų klubo ,,Dubysa” dalyvavo ir literatų klubai iš Marijampolės (,,Sietynas”), Šiaulių (,Verdenė”), Kelmės (,,Vieversys”) ir Tauragės (,,Žingsniai”) ir Kėdainių rajono literatų klubas ,,Varsna” bei kai kurie kiti literatai kėdainiečiai. Klausėmes raseiniškių ansamblio ,,Radasta” ir, žinoma, mūsų pačių kūrinių.

Kai kurie literatai irgi ne tik skaitė, bet ir atliko dainuojamąją poeziją. Iš ,,Varsnos“ klubo savo kūrybos skaitė Vilma Sinickienė, Celestina Rimavičienė ir Jonas Stankevičius.

Maironio tėviškėje išlikę daug autentiškų dalykų, kurie atspindėjo Maironio laiką ir tuometinę atmosferą. Todėl ten buvo ypač smagu pabūti. O ir susipažinti su artimos dvasios žmonėmis. Raseiniškiai labai stengėsi, kad visi išsivežtų kuo geriausius įspūdžius. Ir dar gavome dovanų!

Ačiū visiems, suteikusiems dar tebesitęsiančio Pavasario pojūtį, taip elegantiškai užkrečiantį dygimo, augimo, žydėjimo nuotaikom.

Jonas STANKEVIČIUS

,,Varsnos” literatų klubo pirmininkas

.

Rima ATKUCEVIČIENĖ

* * *

Virš vandenų balti rūkai pakimba,

Ir žuvys neršia juodumoj gilioj,

O žvilgsnis žvaigždėje pirmoj įstringa

Kaip žiogas vienoje natoj…

.

Tokia palaima vakaras atvėsęs

Ir šieno kvapą vilganti rasa,

Ramus atodūsis palydi šviesą

Į sutemų sūpuojančias rankas.

.

Tėkmė negirdima šilku prisiliečia

Šaliu alsuojančios drėgmės,

Ir sunksta pievos migloje subridusios,

Aušroj pakirdusios žibės…

.

Kol soduose ir tarp žiedų klajoja vėlės

Ir tupi katės ant senų stogų,

Kol naktys varva žvaigžėmis, kol sėja

Atodūsius jausmingus mylimų,

.

Alsuoja vasara – svajinga moteris,

Gaivi rytais, viliojanti naktim,

Grakšti kaip stirna, bėganti palauke,

Pasidabinusi viltim…

.

Ramutė BECHTEREVA

Po kalvio kūju moneta (Helsinkis)

.

Nuskrido laumžirgio diena,

Pelėda ūkaus tuoj į naktį,

Rytoj bus lietūs, dargana.

Naktis ims pasaką tuoj sekti,

.

Kur sapno vizija blyški,

Nutilo paukštis marių dažnas,

Tyla apgaubusi ryški

Šilojus, krūmo žiedą gležną.

.

Po kalvio kūju moneta, –

Apvertus mėnuo ryškiai šviečia,

Žvaigždė į naktį įkelta

Plejadei šeštą renka spiečių.

.

Šioj pusėj gama ant vandens, –

Švitrioji saulė ritos, ritos,

Kol iš dangaus gilaus dubens

Varinė atšvaistė iškrito.

.

Eglė DAUTARTIENĖ

Elegantiškas flamingas

.

Rausvų pūkelių patalais kamšytas,

Tas ilgas kaklas, elegancija raižytas,

Grakštus siūbavimas sparnų vėduokle,

Tarsi iš oro burianti švytuoklė.

.

Jis gargia dieviškai gražias balades, –

Lyg ką skanaus sau pelkėje suradęs,

Jo kūnas toks kilnus, aistringas, –

Atsargiai braido vandeny… flamingas…

.

Nijolė DRANSEIKIENĖ

Tėviškėn sugrįžus

.

Nebėra čia mūsų alyvų –

Širdis suvirpėjo many,

Ne tokia, su kokia išsiskyrėm.

Į seniai jau sugriautus namus,

Į dingusį laiką sužiūri.

Aš klausiu tavęs nerami.

Tai tu, tėviškėlė manoji,

Tai tu tiek sapnuotų naktų?

Per kaimo gimtojo lankas

Pabūti ir juodu grumsteliu –

Prie arimo priglusti.

Sena svirtimi palinguoji.

Ne ta, nebe ta jau ir tu!..

.

Nijolė Jadvyga KULNICKIENĖ

Vėjo kuždesys

.

Iš toli atskubėjo

Vėjo kuždesys,

Medžių lapus viliojo

Švelnus jo bučinys.

Paraudo lapai

Nuo prisilietimo,

Vėjo išbučiuoti

Ratu sukos,

Rankom susikibę.

O padūkęs vėjas

Meilės bučinius

Toliau dalino –

Lapai apsvaigę

Jo glėby

Ilgai kankinos.

Pagaliau pavargę

Žemėn krito,

Saulė leidos

Jų delnuos,

Lapai tyliai meldės,

Kad neištirptų

Saulės spinduliuos,

Kad dar ilgai klajotų

Rudens takuos,

Mylėti nepavargtų,

Paliesti pirmos šalnos..

.

Antanida LIKŠIENĖ

Lyriškas vaizdelis

.

Aną kartą pas močiutę viešėjo jos mylimi anūkai. Du buvo penkiamečiai ir du trimečiai. Penkiamečiai jautėsi kur kas pranašesni, jie dažnai vaikščiojo tik dviese, susikibę rankomis ir labai garsiai kalbėdamiesi. O mažyliai, bijodami ką nors pražiopsoti, bėgdavo jiems iš paskos.

Štai kartą močiutė į kiemą atsinešė šokoladą. Vaikai tryško entuziazmu.Eisim į pavėsinę, – pasiūlė močiutė.

– Aš nešiu šokoladą, – pranešė mažoji Deimantė.

Ji buvo vyriausia, močiutės numylėtinė, todėl niekas neprieštaravo.

Ir štai mes einame. Priekyje susikibę rankomis žygiuoja penkiamečiai, o Deimantė dar ir su šokoladu. Jie eina spėriai, apie kažką kalbėdamiesi, nugaromis jausdami, kad mažiesiems sunku suspėti. Mažieji iš tiesų jau nebeina, o bėga skersi skersi, nes atsilikti yra didelė negarbė, o dar tas šokoladas…

Eisenos gale eina močiutė. Iš lėto, ji viską, o viską seniai jau žino, todėl niekur neskuba.

Bet netikėtai veiksmas pasikeičia. Deimantė sustojo ir rankytėmis ieško, kaip būtų galima atplėšti šokolado popierių. Visi net nuščiuvę žiūri ir laukia, kas čia bus.

– Deimante, – sako močiutė. – Einame į pavėsinę!

– Bet aš tik žiūriu, – nė nesusigėsta mažoji gudragalvė.

Eisena vėl susitvarko. Priekyje – penkiamečiai, už jų – trimečiai ir gale – močiutė.

Štai ir pavėsinė.

– Deimantė dalins, – vėl paskelbia močiutė, praplėšdama popierių.

Visi supranta, kad kitaip nebus, todėl niekas neprieštarauja, tik įdėmiai stebi Deimantę. Ji žiūri į šokoladą, skaičiuoja gabalėlius, žiūri į vaikus, tik akies krašteliu žvilgteli į močiutę ir netikėtai praneša:

– Duosiu visiems po vieną mažą!

Kad pasikėlė triukšmas! Mažą, ir tik po vieną, iš tokio didelio šokolado! Na, jau ne, jie nesutinka, jiems reikia didelio! Ir rėkia taip, tarsi juos kas skerstų. O Deimantė kraipo galvą ir nė nemano daryti kitaip.

Bet čia priėjo išmintingoji Deimantės mamytė.

– Duok po du mažus, – ramiu balsu patarė, ne kiek neišsigandusi to bliovimo.

Deimantė ir padalino kiekvienam po du mažus gabalėlius iš šokolado plytelės. Visi nurimo. Netrukus girdėti tebuvo saldus čepsėjimas, nosių šliurpsėjimas, o po stalu nepaliaujamai judėjo kojos: taip vaikai išreiškia savo entuziazmą.

Bet… Neapsigaukime užliūliuoti to gražaus vaizdo…

Mažieji pamatė stalu lėtai ropojantį vabaliuką. Ir prireikė to vabalo abiems ir tuo pačiu metu…

.

Nijolė POCIENĖ

Gyvenimo juosta

.

Supinsiu aš juoston visas savo dienas,

Kurias dažė likimas ne vien šviesiomis spalvomis…

Paskui sukarpysiu jas žirklėmis ir išdalinsiu žmonėms.

Lai prisiminimas, kad ir aš kažkada buvau šiam pasaulyje, liks.

.

Tos dalinamos mano būties atkarpėlės bus nevienodų spalvų,

Nes nevienodos buvo mano būties spalvos ir nevienodos jos kainos.

Nevienodi buvo mano pavasariai, vasaros, rudenys, žiemos…

Taip pat nevienodos sieloje gimusios maldos ir dainos.

.

Tik juodos spalvos atkarpėlių nedovanosiu aš nė vienam,

Nors keliaujant gyvenimu ne kartą teko kvėpuoti darganų oru.

Nemielų liūdesio, širdgėlos, skausmo spalvų

Palikti net priešui didžiausiam šiam pasaulyj nenoriu.

.

Irmina PRYVALOVA

Kėdainių metraštininkams

.

Man patinka žmonės, kurie pirmieji, rytui brėkštant, išeina į geriausio kadro medžioklę.

Jie atsargiai stato koją ant slidaus grindinio, kad neišbaidytų trapios Senamiesčio dvasios, susirangiusios ant pamatų seno žydų namo užkaltomis langinėmis.

Įdienojus ji pasislėps rūsiuose ir tarpuvartėse, palikdama vien nudailintus sinagogų fasadus ir butaforinius škotiškus dagius godiems savaitgalio turistų žvilgsniams.

O kol kas – tik rytas ir ūkanos. Tik esmės užuominų paieškos akmenyse ir sienose, kurios pergyveno karus, marus, idėjas, ideologijas ir religijas.

Minkštais katino žingsniais vienišos figūros matuoja miestą: pėda po pėdos, sieksnis po sieksnio, nuo žemės lopinėlio iki Šv. Jurgio bažnyčios bokštų, nuo akimirkos iki akimirkos, kurią galėtų sustabdyti.

Visi keliai veda prie upės – gal tie ankstyvi ryto keleiviai dar girdi irklo pliuškenimą ir sparnais

plakančias gulbes? „…Anksčiau Nevėžyje virė gyvenimas“, – niūniuoja vėlės, toldamos nuo kranto

trijų lentų kėdainietiška valtimi.

Virš Nevėžio sklaidosi rūkas. Objektyvas fiksuoja potvynius ir atoslūgius, fata morganas, Isos

vandens virpesius, išsipildymų ir neišsipildymų atodūsius… Žmonių, kurie kasdien išsiruošia į geriausio kadro medžioklę.

.

Celestina RIMAVIČIENĖ

Gyvenimas

.

Balsu tvinsta pašokusi iš snaudulio žemė.

Pumpurų kvapas srūva nuo klevų ir kaštonų.

Stebiu obely margaspalvį genį.

Tarsi kaltų ne obelį – širdį mano.

.

Kartais užkrenta rasa akis.

Stambiais lašais jos ritasi per skruostus.

Gaili rauda iš tolumos atskris.

Krebždėsis kamine, palangėmis dejuos.

.

Šakos obelų apsunkę nuo žiedų.

Aš kvėpuoju tą aromatą ir einu, einu.

Mąstau, kodėl gyvenime nekartą reikia verkti.

Ir šypsotis tenka neretai.

Jeigu svajonėm gali kas pakenkti,

Vis vien išlieka nors maži vilties lašai.

.

Savo dienų mes suskaičiuot negalime.

Nežinom, kiek jų liko ir kas jas suskaičiuos.

Gyvent, mylėt ir būti žmogumi privalome,

Nes šitoj žemėj esam kaip svečiuos.

.

Gyvenimas – raukšles veide išrašo.

Jos džiaugsmo, skausmo, vargo ir naštos.

Kaip akmenį užgrūdiną, kaip medį vis aptašo.

Ir viską sudėlioja ant kaktos.

.

Tačiau širdies gerumo iš žmogaus tu neatimsi.

Prieš gėrį toks bejėgis gyvenime esi.

Kaip man išsaugoti tą briliantą,

Kurį sutikus meilę pajaučiau širdy?

Ir supratau, dėl jo, širdie, ir gyveni.

Verkiu, džiaugiuosi ir alsuoju.

Dėl to vienintelio, nes jis toks nuostabus,

Savo gyvenimą jam paaukojau.

Jis man – brangiausias šioje žemėje žmogus.

.

Vilma SINICKIENĖ

* * *

Aš gyvenu galbūt ne sau,

sutikdama kiekvieną rytą

ir saulę, ir žvaigždes matau,

šalia manęs laimingas galbūt kitas…

.

Apkabinu žvilgsniu beribį tolį,

jaučiu pavasario gležnus kvapus,

ištirpsta rūkas tarsi tarsi šiltas molis

sukrėsdamas giliai manus jausmus…

.

Paglostau nepalietus gėrį ir žydėjimą,

tačiau juntu gyvenimo prasmes,

girdžiu šaltinio tylų prakalbėjimą,

skaidrias ir mylimas dangaus erdves…

.

Aš prie širdies glaudžiu likimą,

džiaugiuosi tokia laiko dovana,

kada mane už rankos švelniai ima

žmogaus nematomai stipri valia…

.

Galbūt tikrai aš gyvenu ne sau?

Galbūt mane pagimdė miško laumė

pasakiusi – ką atiduosi, grįš ir tau,

pripylus man jautrumo pilną taurę…

.

Rasa STANKEVIČIENĖ

***

Krūmuose gieda strazdai.

Vakaras tamsiai žalias.

O virš galvų, o aukštai

driekias dangaus vualis.

.

Jazminas baltuoja. Jame

lizdas paukštelio mažo.

Tyliai, pamažėle

sodybą prietema dažo.

.

Kaukučiai iš po alyvų,

anot A. Marčėno, lenda.

Krūme strazdai nutilo.

Į naktį vakaras brenda.

.

Jonas STANKEVIČIUS

* * *

Gintaro terpė

Lauko-laiko lašeliai

Vardai lietuvių

* * *

Ant Durų Spyna.

Neužmirštuolių gausa

Takas sužėlęs.

* * *

Santūri terpė

Savy tur ‘vaireniją

Kame santūrums

* * *

Gužinėn gužim            Kuokinėn kūliais

Gūžėja sulig gūžiu      Kuokeliais kekės kulias

Gegužė gausa            Kuoka per kaušą

*  *  *

Padvarės ežeras              Saulės zuikučiai

Dangaus scenografija    Vilnelėmis supasi

Nakvynės namai              Šviesos kelias

.

Renata ŠIMANAUSKIENĖ

Be tavęs

.

Be tavęs nebepaslenka laikas

Ir sustoja naktis.

Aš slepiuos nuo tamsos tarsi vaikas,

Aš bijau išeit į gatves.

.

Be tavęs delnuose tirpsta sniegas

Ir šalčiu surakina rankas.

Kaip baisu pagalvot, kad jau niekas

Be tavęs nesušildys manęs.

.

Be tavęs stingsta žodžiai kaip ledas,

Nebemoku kalbėt, negaliu.

Juodos mintys lyg elgeta vedas

Vis tolyn be takų, be kelių.

.

Be tavęs aš sušalsiu, paklysiu,

Kur man eit, jei tavęs neturiu,

Po sniegu gal žibuokle pražysiu,

Šviesiu tau iš toli žiedeliu.

.

Be tavęs man užsiveria durys,

Baigia žvakė sudegt,  tuoj užges.

Man tikriausiai likimas užbūrė

Niekada neturėti tavęs.

.

Darius ŠULCAS

* * *

Lietuva, Tu tokia miela.

Iki pačio žvyrkelio,

vedančio prie Šventosios upės atodangos.

Rudenėjanti, graži, medžių šaknimis išraizgyta.

Kokia Tu puiki,

auksu tviskanti, ežerų bangelėmis dangaus mėlį atspindinti.

Kokia Tu smagi,

keliais vingiuojanti, takeliais pasitinkanti.

Ir Tavo šypsena arimų grumstuos…

Kokia tu stipri,

pradingstanti ir vėl sugrįžtanti.

Vienur kalvota, kitur lygi.

Kai Tu sava kalba kalbi, visi aplinkui tyli.

Nes Tu esi brangi,

nes Tu Esi.

.

Zita ZOKAITYTĖ

* * *

Manęs nebus jau šituos vėjuos,

Toj darganoj, toj nebūty,

Kas nors primins, kad mes mylėjom,

Bet buvom jau visai kiti.

.

Dabar mūs gailisi, kai einam

Taip sunkiai, iš visų jėgų.

Mes einam jau visai pavėjui,

Bet darosi labai sunku

.

Gyventi ir nustot gailėtis

Tų metų nesutveriamų.

Kas nors pakels juos ir padės

Mums po amžinuoju vainiku.

.

Laima ŽILYTĖ

* * *

Šilumoj ir drėgmėj skendo miškas

Ir kvėpavimas stojo po liepomis.

Žodžiai klimpo medaus tekėjime

Ir po vieną širdin ritos.

Tuo rūku, debesim siekėm dangų

Ir vėl samanų guolin krito

Šiltas vasaros lietaus šydas,

Glostė skruostus, kutendamas šypseną.

Ir kvėpavimas duso kalbant,

Visas mūsų gyvenimu virtęs…

.

Genovaitė ŽUKAUSKAITĖ

* * *

Tas pasaulis ir džiaugsmas, ir pragaras,

Botago ir švelnumo banga. 

Praėjau apkabinusi žagarus

Ir nuspyriau rožių šakas.

.

Išbarsčiau po spyglelį, po žiedlapį

Ir apsėjau gimtuosius laukus. 

Nežinojau, kad žemė man liepė

Tik būti žmogum. 

.

(Viršelio nuotr. – Irenos Virškuvienės.)