Kėdainių patriotė E. Turskienė: „Nuomonės formuotojų paslaugų mums nereikia“

Surviliškyje (Kėdainių r.) įsikūrusi Erlenda Turskienė pažįstama ne tik Kėdainių krašto bendruomenei, bet ir šalies mastu. Su sutuoktiniu Laimučiu jiedu – vieni iš nedaugelio pienininkystės sektoriaus atstovų Lietuvos širdyje. Nuo fizinės veiklos ji ilsisi kultūrinėje. Gastroliuoja E. Turskienė po visą šalį koncertuodama su Surviliškio miestelio humoro grupe „Bobų radijas“, kuriai pati ir vadovauja nuo susikūrimo dienos prieš 23 metus.

„Humoras ir juokas gydo – tai moksliškai įrodyta. Be to, juokas padeda lengviau įveikti sunkumus, kurių kiekvienam gyvenime nepagailėta, vienokių ar kitokių“, – sako E. Turskienė.

Pasak pašnekovės, valdžios sprendimai, kartais pasibaigiantys ir skandalais, yra puikus turinys humoristinėms programoms kurti: „Anksčiau sakiau, kad iš dabartinės valdžios programos gali nesunkiai sudaryti programą ilgam pasirodymui. Bet kuo toliau, tuo mažiau juokas ima, stebint, kas vyksta mūsų šalyje.“

Jūsų dėmesiui – pokalbis su E. Turskiene, pasirengusia „pasimatuoti“ naujas pareigas – Kėdainių rajono tarybos narės, žengiančios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) Kėdainių skyriaus gretose.

Patriotiškumas – širdyje ir… krepšinyje

– Erlenda, su sutuoktiniu Laimučiu kadaise pradėjote nuo kuklių 4 galvijų bandos, kurią šiandien esate išauginę iki 260. Kai pienininkai ėmė masiškai „užsilenkinėti“ ir bankrutuoti, jūs kantriai ūkininkavote ir toliau. Kaip pavyksta išlikti?

– Mus lydi sėkmė. Ne tiek verslo prasme, kiek darbuotojų. Esame sukūrę 12 darbo vietų. Turime tokių darbuotojų, kurie su mumis jau 20 metų vargsta (šypteli).

– Aplinkinių žvilgsnius traukiate per šonus besiliejančia energija, aukštu ūgiu, skardžiu balsu. Pastaroji savybė turbūt labai praverčia aistringai sergant už Kėdainių „Nevėžio“ ekipą?

– Krepšinis – didelė mano meilė. Jaunystėje žaidžiau pati, vėliau šiuo sportu užsiėmė abi mūsų su Laimučiu dukros. Viena iš jų dabar gina Kėdainių moterų komandos garbę. Esu dažna Kėdainių arenos viešnia, aistringa Kėdainių „Nevėžio“ vyrų krepšinio komandos gerbėja.

Esu absoliuti Kėdainių krašto patriotė, čia gimusi, Surviliškyje užaugusi ir 30 metų su šeima gyvenanti. Apie didmiesčius ar užsienius niekada minties neturėjau.

Girdimas turėtų būti kiekvienas

– Kalbant apie bendruomenes, Erlenda, pati esate aktyvi surviliškietė. Surviliškio seniūnija apskritai fenomenali: viena iš mažesnių rajone, bet nepaprastai veikli. Kur ta bendruomeniškumo ir saugios kaimynystės paslaptis?

– Štai ir pasirodo, kad kokybė yra svarbesnė už kiekybę. Esame maži, bet galingi. Svarbu tai, kad mūsiškės Surviliškio Vinco Svirskio pagrindinės mokyklos sporto salė atvira bendruomenei, o kultūros namuose skamba ansamblių repeticijos. Netrūksta žmonių, „užnorintų“ veikti.

– Jūs nepraleidžiate progos išreikšti savo nuomonę viešai socialiniuose tinkluose. Kaip liaudyje sakoma, „nervai nelaiko“?

– (juokiasi) Įprastai stengiuosi nutylėti, bet kai kada tikrai nelaiko. Negaliu tylėti prieš neteisybę.

– Sakote, kad negalite užsimerkti prieš neteisybę. Daug jos girdite eteryje?

– Žinot, susitinkame su klasiokais, kursiokais, pasikalbame ir, pasirodo, mūsų nuomonė daugeliu klausimu ta pati. Svarbiausia, ji kitokia, negu brukama per prievartą „nuomonės formuotojų“.

Ir tai tik parodo, kad Lietuvoje žmonių yra visokių, todėl ir nuomonių ir pažiūrų įvairovė didelė.

Mano matymu, demokratija žavinga tuo, kad joje girdimas turėtų būti kiekvienas. Aišku, yra klausimų valstybės lygmeniu, į kuriuos požiūriai turi sutapti: tai biudžetas krašto apsaugai, pagalbos Ukrainai poreikis ir pan.

Kitais klausimais reikia kultūringo šnekėjimosi, neklijuojant vieni kitiems etikečių.

Ne viskas rajone matuojama pinigais

– Savivaldybės taryboje išvien veikti įpareigoti kartais kardinaliai priešingų pažiūrų atstovai, deleguoti skirtingų politinių jėgų. Kaip, Jūsų nuomone, didelei skirtingų įsitikinimų grupei reikėtų ieškoti kompromisų priimant sprendimus?

– Aš laikausi tokios nuomonės, kad pats geriausias variantas – visiems šiek tiek „negeras“. Jeigu, tarkime, jis labai tenkins vieną pusę, nuskriausta liks kita. Toks būtų matematinis vidurkis. Man nepatinka dabartinių tarybos narių „pasispygliavimai“, bandymai puikuotis, kažką įrodyti.

Į savivaldybę reikėtų žvelgti „gaspadoriaus“ žvilgsniu – skaičiuojančio, rūpestingo šeimininko. Tačiau noriu pabrėžti, kad ne viskas matuojama finansais. Todėl ir reikia kompromisų, diskusijų su kitais tarybos nariais. O kartu – ir kitokios nuomonės atstovavimo.

– LVŽS rūpinasi švietimo sistema regionuose – turbūt tai ir turite omenyje?

– Švietimą ir sveikatos apsaugą. Būtų naivu tikėtis, kad šios sritys neštų pelną. Jeigu jau taip finansiškai skaičiuojant, tai ir gyventi ar vaikus auginti neapsimoka. Sritis, kurioms negalioja „apsimoka“, ir tam pritariančią visuomenės dalį kažkam reikia „atstovėti“.

Mane siutina siūlymai uždaryti kaimo mokyklas. Ne visi turi galimybes vežioti vaikus į miestą. Kitas dalykas – jeigu vaiko dienotvarkę diktuos autobuso grafikas, kaip su jo veikla po pamokų?

Statistika kartais nėra objektyvi. Teigiama, kad miesto mokyklų auklėtinių pasiekimai geresni, bet kas į statistiką įtraukė tuos šimtus miesto vaikų, kurie eina pas korepetitorius? Tai ar tikrai realybėje kaimiškose vietovėse dirbantys specialistai išmoko prasčiau? Nemanau.

Na, arba susisiekimas: suprantama, kad neapsimoka siųsti autobuso iš Kėdainių per kaimelius mūsų rajono pusėje. Tik likimo valiai žmogaus nepaliksi, o balansą išlaikyti turėtų pelningesni maršrutai.

Šeima – tvirčiausia kolona ir vertybė

– Jūsų dukros Brigita ir Kamilė ilgai žaidė krepšinį, mokėsi Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijoje. Kaip klostosi jų gyvenimai?

– Tarp kitko, „Atžalyną“ baigiau ir aš, taip pat mano sesuo, mūsų šviesaus atminimo mama – iš viso, trys kartos. Dukros baigė studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Kamilė tapo veterinarijos gydytoja, įgūdžius pademonstruoja ir mūsų ūkyje. Brigita pasuko į odontologiją ir grįžo dirbti į Kėdainius. Galės tėvams sudėti dantis (juokiasi).

– Kalbant apie šeimą, Turskiai bent jau iš šono visais laikais atrodė kaip vienas stiprus kumštis. Visi už vieną ir vienas už visus?

– Absoliučiai. Mane ir Laimutį su mūsų dukromis sieja ypatingas ryšys. Labai jomis didžiuojamės. Tuo, kokiais žmonėmis jos užaugo, tuo, kuo tapo profesiniu požiūriu.

– O kaip Laimutis vertina mylimos žmonos kandidatūrą į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą? Ar nebando „paprotinti“, perkalbėti?

– Jis mane palaiko visais klausimais ir tarp mudviejų viskas išdiskutuota. Mes laikomės to paties požiūrio: kalbėti lengviausia, aplink yra galybė taip pat mąstančių žmonių, kurių požiūriams reikia atstovauti, bet niekas nesiima. Kodėl gi nesiėmus to pačiam? Be to, jaučiu, kad pribrendau: man pakanka ir gyvenimiškos patirties, ir proto, ir kantrybės, ir diplomatijos, ir pakantumo.

– Valdote nekuklų galvijų ūkį, po visą Lietuvą gastroliuojate juokaudami su „Bobų radiju“, aktyviai dalyvaujate bendruomenės veikloje. Ar pavyktų suderinti visas šias veiklas su Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narės pareigomis?

– Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu: kuo daugiau žmogus daro, tuo daugiau ir nuveikia. Be to, taryboje juk ne bedarbiai susirinkę (šypteli). Visi tie žmonės – dirba, daro vienokią ar kitokią karjerą, išmano atstovaujamą sritį.

– O energijos pakaks viskam, Erlenda?

– Man? Drąsiai (šypteli).

Politinė reklama. Bus apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Politinės kampanijos sąskaitos. Užs. Nr. 71.

Titulinė nuotrauka: Erlenda Turskienė – „Bobų radijo” įkūrėja.