Besibaigiant 2024-iems metams, Kėdainių kultūros premija už kultūrinį ir švietėjišką darbą su rajono gyventojais, už reikšmingus pasiekimus, puoselėjant mėgėjų meno tradicijas ir garsinant Kėdainių kraštą Lietuvoje, buvo įteikta Vytautui Greičiui.
Ar ne didžiausias jo darbo įvertinimas – tai, kad po daugelio metų buvę jo mokiniai grįžta į jo kolektyvą? Repetuoti moterys atvažiuoja net iš Vilniaus ir Kauno.
Vytautas teigia, kad jei ir nebūtų gavęs apdovanojimo, jis vis tiek dirbtų taip pat, o jo gyvenimas nesikeistų.
Mūsų pokalbis su daugiau nei 40 metų pedagoginį ir kultūrinį darbą dirbusiu ir tebedirbančiu, rajone gerai žinomu bei gerbiamu muzikos pedagogu, ne vieno kolektyvo vadovu – Vytautu Greičiumi.
Vytauto Greičiaus vadovaujami kolektyvai – nuolatiniai rajone vykstančių renginių bei Kėdainių rajono Dainų ir šokių švenčių dalyviai.
Vadovo iniciatyva kasmet rengiama vokalinės muzikos šventė, parengtos ir žiūrovams pristatytos lietuvių kompozitorių, pasaulinės klasikos kūrinių, sakralinės muzikos koncertinės programos.
Ansamblis „Pilkos stygos“ yra respublikinio solistų ir vokalinių ansamblių konkurso „Sidabriniai balsai“ (2021 m.) laureatas. Ansamblis pripažintas geriausiu moterų vokaliniu ansambliu respublikiniame festivalyje-konkurse „Šventosios gaida“ (2023 m.), o respublikiniame festivalyje-konkurse „Dainų sodai“ (2023 m.) tapo III vietos laimėtoju.
Ansamblis dalyvavo 2024 m. Lietuvos dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ koncerte „Žeme, kas tu esi?“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur koncertinę programą atliko kartu su geriausiais šalies vokaliniais ansambliais.
Vytautas Greičius – 2024 metų Kėdainių rajono Dainų ir šokių šventės „Sudainuokime Lietuvą!“ jungtinio mišraus suaugusiųjų choro vyr. vadovas.
– Ką jums reiškia būti apdovanotam Kėdainių kultūros premija?
– Manau, kad kiekvienam apdovanotam tai reikštų daug. Beje, prieš gaudamas apdovanojimą galvojau, kad nieko ypatingo nenuveikiau.
Dirbame savo darbą, dainuojame, dalyvaujame. Kolektyvas labai geras, žinomas Lietuvoje.
Aš vertinu ne tiek save, kiek kolektyvą – dainuojančias moteris, kiekvieną iš jų.
– Ar premijos gavimas pakeitė jūsų požiūrį į kūrybą ar gyvenimą?
– Ne, nė kiek. Aišku, tai didelis pasitenkinimas, man smagu, džiaugiuosi ir labai vertinu tai. Mano šeima taip pat labai laiminga. Sulaukiau daug gražių pasveikinimų.
Bet jei nebūtų apdovanoję, vis tiek dirbčiau taip pat, nieko nesikeistų. Aš subūriau ne vieną kolektyvą, parenku repertuarą, bet be atlikėjų nieko nebūtų. Kaip sakoma, pusė mano darbo – pusė jų.
„Žemėj Lietuvos” autorius pažadino meilę smuikui
– Ar prisimenate savo pirmąjį muzikos mokytoją?
– Mano vaikystė prabėgo Šakių rajone, Gelgaudiškyje. Miestelyje buvo muzikos mokykla, kuriai vadovavo vyresniosios kartos žmonėms gerai žinomas muzikantas ir kompozitorius Jurgis Gaižauskas. Tėtis mane nuvedė į antrąją klasę.
Mokytojas paėmė mano ranką, apžiūrėjo ją ir pasiūlė pradėti groti smuiku. Aš sutikau. Tikriausiai būčiau sutikęs groti bet kokiu instrumentu, nes labai to norėjau.

Pirmasis mano smuiko mokytojas buvo muzikantas ir kompozitorius Kęstutis Vasiliauskas, praėjusiais metais paminėjęs aštuoniasdešimtmetį.
Jis yra gerai žinomas dainos „Žemėj Lietuvos“ autorius. Būtent jis manyje pažadino meilę smuikui, atskleidė šio instrumento paslaptis ir galimybes.
Nuo to ir prasidėjo mano muzikos kelias. Jeigu jis nebūtų toks talentingas ir įkvepiantis, galbūt ir būčiau grojęs, bet greitai padėjęs smuiką į šalį.
– Kur prasidėjo jūsų, kaip muzikanto kelias?
– Vieną dalyką žinojau jau nuo pirmos klasės – būsiu muzikantas. Pirmasis mano muzikinis kolektyvas buvo Šakių MSV estradinis ansamblis, kuriame grojau bosine gitara.
Grupėje visi buvo profesionalai, o aš – Gelgaudiškio vidurinės mokyklos moksleivis. Šioje grupėje įgijau daug patirties ir pasitikėjimo savo jėgomis, ir tai man labai pravertė gyvenime.
Tačiau tik vienuoliktoje klasėje apsisprendžiau studijuoti muziką ir įstojau į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą, Klaipėdos muzikos fakultetą.
– Kuo jus patraukė muzikos pedagogika?
– Nuo mažų dienų man patikdavo stebėti mokytojus, kaip jie dėsto. Vieni buvo talentingi, kiti – mažiau, vieni – rėksniai, kiti ramiau kalbantys ir t. t. Tai giliai įstrigo atmintyje, ir prabėgus dešimtmečiams vis atgimdavo šie įspūdžiai.
Buvau labai laimingas, galėdamas pats mokyti vaikus muzikos. Ne tik mokyti, bet ir dainuoti su jais, kalbėti apie muziką.
Aišku, anksčiau muzikos mokymas buvo mažiau kūrybingas – kalbėdavome apie kompozitorių biografijas, tačiau vėliau pradėjome daugiau dainuoti ir aptarinėti muzikos laikotarpius bei žymiausius muzikus.
Scenoje – su Simonu Donskovu
– Dar grįžkime prie jūsų muzikos studijų. Kokios jos buvo?
– Besimokant ŠPI Klaipėdos muzikos fakulteto I kurse, mane pastebėjo ir pakvietė groti į Klaipėdos kultūros rūmų estradinį ansamblį. Tai buvo aukšto muzikinio lygio grupė, nes joje muzikavo studentai – būsimi profesionalai. Mes netgi grojome iš natų, o tai tuo metu buvo retas reiškinys.
Viename konkurse, kartu su populiaria to meto grupe „Kopų balsai“, užėmėme pirmąją vietą – tai buvo aukštas įvertinimas. O tai, kad kartu su mumis dainuodavo Simonas Donskovas, tik patvirtina grupės populiarumą.
Studijų metais nepamiršau ir rimtosios muzikos – solo ir duetu dainavau Klaipėdos universiteto liaudiškų dainų ir šokių ansamblyje „Vėtrungė“. Koncertuodavome visoje Žemaitijoje ir kitur.
Studijų metai buvo bene pats laimingiausias ir įdomiausias mano gyvenimo laikotarpis.
40 pedagoginio darbo metų
– Kaip atsitiko, kad muzikinis kelias jus atvedė į Kėdainius?
– Kai žmona Vida Klaipėdoje baigė chorinį dirigavimą, mes abu atvažiavome į Kėdainius. Taip susiklostė, kad ji dirbo Dotnuvoje, o aš – Josvainiuose.
Dirbdamas Josvainių kultūros namuose, tuo pačiu dirbau ir Josvainių vidurinėje mokykloje. Taip lygiagrečiai ėjo visas mano gyvenimas – mokykla ir kultūra. Vienas kitą papildydavo.
– Koks jūsų muzikos pedagogo darbo stažas?
– Esu labai pastovus, sėslus, vengiu keisti darbovietes – nežinau, ar tai geras bruožas, ar blogas. Nuo 1985-ųjų dirbau tuometinėje Kėdainių „Aušros“ pagrindinėje mokykloje 33 metus, dar anksčiau – nuo 1978-ųjų ketverius metus dirbau buvusioje Kėdainių M. Daukšos pagrindinėje mokykloje.
Iš viso 40 metų dirbau pedagoginį darbą ir šalia to – kultūrinį darbą. Grįžęs iš mokyklos, sėsdavau į automobilį ir važiuodavau dirbti su kitais kolektyvais. Man tai labai patiko, nes šie darbai puikiai papildydavo vienas kitą.
Aš esu labai laimingas, kad dirbau „Aušroje“, vadovavau chorams, dalyvavome dainų konkursuose „Dainų dainelė“, Dainų šventėje. Vienais metais netgi išvykome su dviem chorais. Dabar buvę mano mokiniai dainuoti važiuoja į Josvainius.
Ansambliečių balsai nesensta
– Kokiems kolektyvams vadovaujate šiandien?
– Kai 1980 metais atvažiavau į Josvainius, tuo metu saviveikla buvo labai populiari. Teko vadovauti ne vienam kolektyvui.
Subūrus moterų ansamblį „Sidabriniai balsai“, mums neblogai sekėsi – dalyvavome konkursuose Kėdainiuose, zonoje. Po poros metų nuvykome į Palangą, į respublikinį turą, ir ten užėmėme trečiąją vietą.
Trys moterys iš to ansamblio tebedainuoja ir šiandien, pradėjusios daugiau nei prieš 40 metų, dar tarybiniais laikais. Dalis ansamblio atlikėjų yra nauji.
Šio ansamblio moterys nėra gavusios muzikos rašto pamokų, bet jos puikiai dainuoja, labai gerai intonuoja, jų balsai jaunatviški. Dabar šis mišrus vokalinis ansamblis, jau su nauju pavadinimu „Josva“, turi 3 vyrus ir 11 moterų.
Sakau savo ansamblio moterims: „Jei žiūrovai nematytų jūsų, jie neatspėtų, kiek jums metų, nes jūsų balsai nesensta.“



Ansamblis „Josva”.
– Esate vadovavęs dar vienam moterų ansambliui?
– 1999-aisiais ansamblio „Sonata“ vadovas Albertas Giedra, nors kolektyvas dar neturėjo šio vardo, paprašė manęs perimti jo vadovavimą. Taip aš 20 metų vadovavau „Sonatai“. Apie šį kolektyvą galiu pasakyti tik pačius geriausius žodžius ir pasidžiaugti mūsų pasiekimais.
Tačiau atsiranda žmonių, kurie sako, kad dainavimas yra tik laisvo laiko praleidimas. Iš dalies jie teisūs. Bet kai reikia pasirodyti viešumoje, o jei tu prastai lankai repeticijas ir nesistengi, nelabai ką ir gali parodyti. Kadangi aš buvau labai reiklus, pasitaikė konfliktų ir galiausiai mes išsiskyrėme.
Tačiau 2019 metais sukūriau naują kolektyvą „Pilkos stygos“, ir mes jau pradėjome dainuoti.
Į repeticijas – ir iš Kauno, ir iš Vilniaus
– Kokiais ansamblio „Pilkos stygos“ pasiekimais labiausiai džiaugiatės?
– Moterų vokalinis ansamblis „Pilkos stygos“ tapo respublikinio solistų ir vokalinių ansamblių konkurso „Sidabriniai balsai“ (2021 m.) laureatu.
Be to, ansamblis buvo pripažintas geriausiu moterų vokaliniu ansambliu respublikiniame festivalyje-konkurse „Šventosios gaida“ (2023 m.), o respublikiniame festivalyje-konkurse „Dainų sodai“ (2023 m.) užėmė III vietą.
Ansamblis taip pat dalyvavo 2024 m. Lietuvos dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ koncerte „Žeme, kas tu esi?“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur atliko koncertinę programą kartu su geriausiais šalies vokaliniais ansambliais.
– Galima tik stebėtis, kad buvę jūsų mokiniai dar šiandien dainuoja ansamblyje?
– Buvusi „aušrietė“ į ansamblį „Pilkos stygos“ atvažiuoja repetuoti net iš Vilniaus, jos mama gyvena Kėdainiuose. Dar kelios moterys, taip pat buvusios „aušrietės“, atvažiuoja iš Kauno. Aš jas visas mokiau.
Mano dukra, baigusi Kėdainių „Atžalyno“ gimnaziją, taip pat atvažiuoja dainuoti iš Kauno. Beje, ji pati pirmoji atvažiuoja į repeticijas. O kitos ansamblietės – kėdainietės arba josvainietės. Dar viena moteris atvažiuoja iš Pelėdnagių.
„Reikia mokėti išlaukti“
– Kaip jums sekasi suvaldyti moterų kolektyvą?
– Tam tikra prasme menas yra suprasti moteris. Reikia mokėti išlaukti. Tu žinai, kad ji tikrai padainuos gerai, tu ją pažįsti, bet jei dabar nesiseka, turi tiesiog palaukti. Svarbiausia – kantrybė.
Dabartiniame mano kolektyve tos kantrybės nereikia daug, nes jos labai talentingos ir greitai viską įsisavina. Kantrybė, iš tiesų, yra labai vertingas bruožas. Svarbu ir tai, kad nereikia daryti „staigių judesių“ – pasakyti tik tai, kas gerai.
Su moterimis nėra paprasta dirbti, su jomis bendrauti reikia labai atsargiai. Savo moterų aš turbūt niekada nesu kritikavęs.
Prieš repeticiją kiekvienai ansamblietei parašau žinutę telefonu – primenu, kada renkamės, palinkiu geros kloties, bet niekada neklausiu, ar dalyvaus repeticijoje. Tačiau man visada jos pačios parašo, jei negalės dalyvauti. Taip aš visada žinau, kas atvyks, o kas ne.
Apie meilę, gamtą, gyvenimą
– Kokios idėjos ar vertybės buvo ir yra svarbiausios jūsų kūrybinėje veikloje?
– Pats kolektyvo buvimas jau yra vertybė, nes kolektyvas – tai žmonės: 12 moterų, visos skirtingos. Atrasti bendrą kalbą ir mintį tarp jų – tai labai vertinga.
Mūsų repertuaras yra rimtas. Kadangi esu muzikantas, man pati muzika yra didelė vertybė. Kolektyvas perteikia muziką klausytojui, kuris taip pat įvertina jų dainavimą ir atranda naujas dainas.
Gražus mūsų repertuaras, dalyvavimas konkursuose, gražūs įvertinimai – visa tai man yra vertinga. Daugelis mūsų dainų yra apie meilę, gamtą, kalendorines šventes, bet daugiausiai – apie gyvenimą.
„Kūryba – tai Dievo dovana“
– Kas jus įkvepia kūrybai?
– Kai kurios kūrybinės mintys kyla važiuojant ir klausant radijo. Kartais išgirstu kokią melodiją, dainą, ir ji man „pameta“ mintį. Tada aš sėdu prie fortepijono, aranžuoju kūrinį, keičiu jį, pritaikau savo kolektyvui.
Kartais tiesiog sėdi, niūniuoji, galvoji ir sugalvoji kažką naujo.
Taip pat daug kūrybinių minčių kyla dalyvaujant konkursuose. Pasižiūri, pasiklausai, ką daro kiti kolektyvai, ir matai, kad jie kažką daro labai gerai, įdomiai – gal net geriau už tave. Aš žinau, kad mes taip pat galime padaryti.
Nesu labai kūrybingas, kaip žinau iš savo kolegų pavyzdžių. Galbūt dar gyvenimo pabaigoje sukursiu kažką, bet jei jau nesukūriau, tai greičiausiai nesukursiu. Kūryba – tai Dievo dovana. Nors esu sukūręs keletą dainų nuo nulio.
Kapela „Daumantai“ yra atlikusi kelias mano dainas. Aš rašau tik muziką, tačiau į savo dainas žiūriu labai kritiškai. Kūrybai reikia ramybės.
Galbūt grybaujant ar uogaujant man kada nors šaus į galvą kokia mintis, bet reikia ją greitai užsirašyti, nes mintis ateina ir greitai praeina.
– Kokio žanro dainas atlieka jūsų kolektyvas?
– Keletą dainų esu aranžavęs – kitaip tariant, pritaikęs muzikos kūrinį savo kolektyvui. Repertuarą daugiausiai parenku aš. Domiuosi, kas būtų aktualu, dalyvaujame konkursuose, klausausi kitų ansamblių, kartais pasiūlo ką nors ir kolektyvo nariai.
Vyresnės moterys labai norėtų dainuoti popsą – mato, kaip kiti kolektyvai dainuoja, kaip juda, gėlytės įsisegtos, joms tai labai gražu. Pritariu, gražu, bet mano vertybės šiuo atveju yra kitos.
Mano ansamblio „Pilkos stygos“ moterys tokių dainų tikrai nedainuotų, mane sukritikuotų, jei pasiūlyčiau. Kas vertinga, jos pačios atskiria labai greitai.
Daugiau nei pusė ansamblio moterų yra baigusios muzikos mokslus arba turi netgi aukštąjį muzikos išsilavinimą, todėl dažnai sakau joms: „Pasitarkime“. Ir tariamės, ar tiks mums ta daina, ar netiks. Gal mažokai tariuosi, bet jeigu žinau, kad daina tiks, aš jų net neklausiu – joms tikrai tiks.
Kartais viena kita daina, kuri atrodė vertinga, po to, kai ją padainuoji, tiesiog atidedama „į šoną“. Mūsų repertuare – lietuvių liaudies dainos, klasika, liturginio teksto kūriniai.
Ne tik muzika…
– Kokiais instrumentais grojate?
– Groju smuiku, gitara, akordeonu, fortepijonu, tačiau man arčiausiai širdies – smuikas.
– Grieždamas smuiku dar einate palydėti mirusiųjų į paskutinę kelionę?
– Geri pažįstami prašo mane palydėti jų artimuosius į paskutinę kelionę. Atsisakyti negaliu. Einu vienas arba su dukra. Ne kiekvienas galėtų tokiu jautriu momentu giedoti ar griežti, tačiau viskas galiausiai susijungia į muziką, į melodiją.

– Visi darbai, kurių imatės, jums teikia malonumą?
– Jeigu man neteiktų malonumo darbas, kurį aš dirbu Josvainiuose, jeigu raučiausi paskutinius plaukus, būčiau įsitempęs – būčiau palikęs šitą darbą ir net nedirbęs.
Turėti tokius kolektyvus yra puiku. Mes su jais bendraujame, atliekame muziką, žmonės labai mieli.
Aš laimingas esu, kad turiu tokius kolektyvus, su kuriais dirbu. Jei to nebūtų, nedirbčiau. Tą pačią dieną viską palikčiau ir išeičiau.
Josvainiuose, geriausiai žinau, veikliausios – vyresnio amžiaus moterys. Jos dalyvauja bendruomenės renginiuose, gieda bažnyčios chore, dainuoja mano ansamblyje, o aplink jas sukasi dar daugybė veiklų. Matau, kad tai joms patinka.
Šiuo metu savo rankomis nuosavame bute darau remontą. Daug metų kitiems žmonėms darydavau remontus. Aš tokius darbus esu išmokęs, ir man tai patinka.

Po koncerto Gelgaudiškio dvare su muzikos mokytoja, gelgaudiškiete kolege Gintvile.

Josvainių kultūros centro direktorė Renata Kalvaitė sveikina V. Greičių.
Tikisi kultūros renesanso rajone
– Kokią įtaką jūsų kūrybai turi aplinka, kurioje gyvenate?
– Labai gaila, kad Kėdainių mieste penkti metai neturime Kultūros centro. Laikinai įsikūręs buvusiose kolegijos patalpose, jis visiškai nepritaikytas kultūriniams renginiams.
Kasmet domėjausi, kiek jau padaryta renovuojamame Kultūros centre. Tikėtina, kad šių metų pabaigoje Kultūros centras atvers duris. Man atrodo, kad ten bus labai gražu, bus įspūdinga salė.
Atlikėjams svarbiausia, kokia bus akustika, nes nuo jos labai daug kas priklauso. Dveji kultūros namai Lietuvoje buvo likę tokie patys – tai Kėdainių ir Šakių. Pastarieji atnaujinti labai gražiai, ten gali pasirodyti geriausi kolektyvai, bet akustika siaubingai bloga.
Aš tikiu, kad atvėrus atnaujintą Kultūros centrą, Kėdainiai išgyvens kultūros renesansą. Atvažiuos teatrai, kėdainiečiai labai mėgsta lankytis spektakliuose. Gal net po vieną kitą naują kolektyvą, chorą susikurs.
Pažiūrėjus į kitus rajonus – puikūs kultūros namai Jurbarke, Ukmergėje, Kupiškyje, Molėtuose. Pas mus tikrai nėra sąlygų nei repetuoti, nei pasikviesti kolektyvus. Bet kai atsiras sąlygos, galbūt kolektyvų vadovai atvyks ir iš kitų rajonų.
Kultūros namai turėtų glaudžiai bendradarbiauti su gimnazijomis, progimnazijomis, rengti bendrus renginius. Taip pat įtraukti kaimo bendruomenes.
Kaip pavyzdį galiu pateikti Vilainių kultūros skyriaus meno vadovės Virginijos Čereškienės- Beviršės vadovaujamų kolektyvų lygį. Akivaizdu, kad daugelis dalykų priklauso nuo vadovo.
– Kokiuose kolektyvuose jūs pasireiškėte kaip atlikėjas?
– Dainavau kameriniame chore „Ave Musica“, ir tai buvo labai patikusi patirtis. Dvi savaitės nuo įsikūrimo, ir mes jau dainavome pirmame koncerte.
Labai stebėjau, kaip dirba gerbiamas choro vadovas Algirdas Viesulas, iš jo daug ko išmokau. Tai buvo galimybė gauti aukštesnio lygio patirties.
Jei choras repetuotų tikrame Kultūros centre, manau, kad atsirastų daugiau norinčiųjų dainuoti. Nors tai nėra pagrindinis dalykas, tačiau labai svarbus.
10 metų aš atidaviau šiam chorui, tuo pačiu metu 5 metus grojau pas Antaną Mikalauską kapeloje „Vilainiai“, vėliau grojau kapeloje „Daumantai“, taip pat dalyvavau ir Gelgaudiškio kapeloje.

Vytautas dar groja Josvainių kapeloje (vad. Vyt. Valiauga) ,,Svainiai”.

V. Greičius moterų vokaliniam ansambliui ,,Sonata“ vadovavo 20 metų.
Visas gyvenimas su kultūra
– Ką jums pačiam reiškia kultūra ir menas kasdieniniame gyvenime?
– Kultūra ir menas man reiškia labai daug. Kultūros centrai turėtų būti gražūs ir pritaikyti tiek atlikėjams, tiek žiūrovams – lankomi ir naudojami.
Jeigu renginys yra geras, tikrai atsiras žiūrovų. Jei gerai pateiki kūrinį – gerai padainuoji, gerai pamuzikuoji, jeigu pakviesi gerą kolektyvą, visada bus žiūrovų ir dalyvių. Žmogus greitai pajunta, jei kas nors ne taip.
Mano visas gyvenimas praėjo su kultūra. Po geros repeticijos, kai viskas pavyksta, aš tiesiog „kaifuoju“. Moterims dažnai sakau: „Aš pasikroviau visai savaitei.“
Emociškai mane labai pakrauna gerai suskambėjusios dainos. Ir ne tik dainos – aš ir tapyba užsiiminėjau, rengiau parodas Kėdainių daugiakultūriame centre.
Tapyba, geros parodos, profesionalūs darbai – man tai labai patinka. Nors dabar tapyba numesta į šoną. Geras teatras taip pat man patinka, po to ilgai gyvenu tuo. Labai mėgstu senovinę, baroko laikų muziką.
Kultūros mūsų gyvenime tikrai daug. Aišku, visada norisi, kad jos būtų daugiau, bet nuo žmogaus priklauso, kaip jis sugeba suburti kolektyvą, kaip sukurti bendrumą, kaip atsiranda tradicijos.
Taip pat svarbu ir materialinės sąlygos – būtina aprūpinti reikalingomis priemonėmis, kad būtų estetiška ir gražu.
Rimtoji muzika turi savo klausytojų ratą, kuris dažnai būna siauresnis nei populiariosios, tačiau ir tokia muzika turi teisę egzistuoti.
Kiekvienas turi savo vietą – klausytojas, atlikėjas ir pati muzika. Mes turime savo vietą, mes laimingi ir apie mus vis daugiau sužino.
– Minėjote, kad jūsų žmona taip pat muzikė, o kaip jūsų vaikai, ar draugauja su muzika?

– Taip, žmona Vida buvo ilgametė Kėdainių lopšelio darželio „Varpelis“ muzikos pedagogė, todėl muzika visada buvo šalia mūsų namų. Vaikai pasirinko kitus kelius, tačiau muzika jiems vis tiek yra svarbi.
Visi trys – du sūnūs Ernestas ir Mangirdas, bei dukra Simona – baigė Kėdainių kalbų ir muzikos mokyklas.
Vėliau visi jie baigė tuometinį Kauno technologijos universitetą. Sūnūs dirba elektronikos gamybos įmonėje Kaune, o dukra dirba audito kompanijoje.
Ernestas turi garso studiją, baigė fortepijoną, tačiau grojimas jam nebuvo įdomus. Dukra Simona, nors ir neužsiima muzika profesionaliai, turi muzikos supratimą ir jos hobis – dainavimas.
Ruošiasi jubiliejiniam koncertui
– Ar apie ateities planus pagalvojate?
– Šiuo metu džiaugiuosi tuo, kas yra. Mane žavi ne tik galutiniai rezultatai, bet ir pats kūrybos procesas.
Gyvenimas aplink mus greitai keičiasi, ir muzikai technologijos šiandien turi labai didelę reikšmę – svarbiausia, kad mokėtum jomis pasinaudoti.
Nors man asmeniškai labiau patinka gyvas, tiesioginis muzikavimas, tačiau technologijos atveria naujas galimybes ir naujus iššūkius.
– Pagarsinkite, kokiai gražiai sukakčiai dabar ruošiatės?
– Vasario 22 d. 13 val. Josvainių kultūros centre vyks ansamblio „Pilkos stygos“ penkerių metų jubiliejinis koncertas.
Nors jubiliejus buvo praėjusių metų spalio 5 d., kai įvyko pirmoji repeticija, koncertą nusprendėme surengti dabar.
Išsirinkome 10 dainų, galbūt atliksime ir mažiau, tačiau norime, kad jos būtų pačios brandžiausios, be to, atliksime ir kelias mano aranžuotas dainas.


Koncerte taip pat pasirodys Panevėžio muzikinio teatro styginių kvartetas, akomponuos ir muzikos mokyklos mokytoja Aelita Petrauskienė. Į koncertą atvyks ir moterų vokalinis ansamblis „Presto“ iš Jonavos, dainuos ir iš Josvainių kilęs Arnas Švilpauskas, bus ir kitų atlikėjų.
Kviečiame visus mūsų gerbėjus atvykti ir kartu paminėti šią gražią sukaktį!