Kėdainių garbės piliečio J. Viržonio anūkas M. Domeika: „Bandau pasivyti laiką“

„Viešėdamas Lietuvoje visada aplankau Kėdainius, Krakes. Krakėse užaugusi mano mama, čia pirmuoju naujai įsteigtos (dabar M. Katkaus) gimnazijos muzikos, fizinio lavinimo ir rusų kalbos mokytoju dirbo senelis. Čia jis ir palaidotas kartu su žmona Stase ir jauniausia nuo difterijos mirusia dukra Eleonora. Kai su mama, kuriai dabar 87 metai, apsilankome Kėdainiuose, tradiciškai stabtelime prie Kadagių gatvėje esančio 12 numeriu pažymėto namo, kur gyveno chorvedys ir muzikos mokytojas Jonas Viržonis su šeima. Man tai šilta, ypatinga vieta“, – sako Kėdainių miesto garbės piliečio J. Viržonio anūkas Marius Domeika.

Į Kėdainių kraštą trisdešimt metų Švedijoje gyvenantį Marių veda ne tik prisiminimai – čia jis yra surengęs kelis koncertus, su Kėdainių meru ir kultūros skyriumi aptaręs kitus projektus, tačiau planus sujaukė pandemija. M. Domeika yra ir internetinės enciklopedijos „Vikipedija“ vienas iš autorių, o jo planuose – Kauno muzikinio teatro atminties išsaugojimas, taip pat kraštietis planuoja išleisti ir savo poezijos knygą.

Mariaus tėvai – Aloyzas Domeika ir Filomena Viržonytė – buvę Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai.

– Šią vasarą, viešėdamas Lietuvoje, daug laiko skyrėte susitikimams su Kauno valstybinio muzikinio teatro aktoriais, kurie savo karjerą jau baigė. Kodėl?

– Šiame teatre vaidmenis kūrė abu mano tėvai ir tik per atsitiktinumą pats netapau jo solistu. Pasirodo, kad teatre niekada nebuvo žmogaus, kuris užsiimtų archyvais. 30-ies metų teatro laikotarpis, kai teatre dirbo mano tėvai ir jo užkulisiuose augau aš pats, buvo jo virsmas. Tai buvo muzikinio teatro formavimosi laikotarpis – jis tapo tikru operetės teatru, čia dirbo solistai, kurie daug metų vežė teatrą.

Kalbinu aktorius, jų vaikus, renku duomenis apie sukurtus vaidmenis ir tada viską publikuoju „Vikipedijoje“.

Mintis domėtis teatro istorija atėjo netrukus po tėčio mirties. Jis mirė per mano 50-metį – emociškai tai buvo labai stipru. Per tėčio laidotuves, į kurias susirinko daug muzikinio teatro artistų, buvau pakviestas į jubiliejinį „Vienos kraujo“ spektaklį, kuris vyko jau kitą dieną po laidotuvių. O juk aš pats, būdamas paauglys, jame vadinau Picolo vaidmenį gal šimtą kartų. Buvau pakviestas ir nusilenkti scenoje. Tai spektaklis, kuris labai svarbus teatro istorijoje, jis buvo rodomas daugybę metų.

Pamenu, kaip tą vakarą susitikau su soliste Janina Ragaišyte. „Aš jau daugiau nei dešimt metų nebuvau teatre, tad į sceną neisiu“, – iki šiol prisimenu jos pasakytą frazę. Tačiau užgrojo Vienos valsas, čiupau ją glėbin ir įšokome į sceną. Tai brangus prisiminimas, nes visai neseniai ši operetės primadona iškeliavo Anapilin.

– Kodėl pats netapote solistu?

– Mano biografija labai sudėtinga. Buvau 100 procentu nusiteikęs, kad dainuosiu ir dirbsiu teatre. Nei man, nei mokytojams mokykloje dėl to nebuvo abejonių. Tačiau tėvai tam priešinosi visa savo esybe ir įtikino, kad tais metais mane dominančio priėmimo į konservatoriją nėra. Buvau labai naivus, patikėjau. Tik visai neseniai sužinojau, kad tėvai, norėdami apsaugoti mane nuo, jų manymu, tokio sunkaus ir nedėkingo darbo, sakė netiesą.

Vietoje to nuėjau į tuometinę Veterinarijos akademiją, nes labai mylėjau gyvūnus. Ją ir baigiau. Tiesa, po pirmo kurso (kuriame daugiausia buvo dėstoma politinė ekonomija, marksizmas ir sunkus anatomijos mokslas) taikiausi išeiti į tuo metu dramos teatre veikiančią Jono Vaitkaus dramos studiją, bet to nepadariau. Susidomėjau žurnalistika, tad rašiau straipsnius apie Veterinarijos akademiją, gyvūnų gydymą, surengiau keletą radijo laidų.

Baigęs akademiją dirbau Veterinarijos mokslų institute Kaišiadoryse bei studijavau aspirantūroje Maskvoje, kur įgijau patirties, kurios užteko visai mano tolesnei mokslinei karjerai. Po to buvau pakviestas dirbti į Lietuvos veterinarijos akademiją, kur dėsčiau, tapau docentu užkrečiamų ligų katedroje. Ten įkūrėme pirmąją ir vienintelę Baltijos šalyse chlamidijų mokslinio tyrimo laboratoriją, sukūrėme pirmuosius preparatus šiai ligai diagnozuoti žmonėms bei gyvuliams.

1992 metais buvau atrinktas važiuoti devynių mėnesių mokslinės stažuotės į Švediją, nes tuo metu vienas iš nedaugelio galėjau susikalbėti angliškai. Ši „stažuotė“ tęsiasi jau per 30 metų, nes susipažinau su savo dabartine žmona Kristina, tad taip ir likau.

Švedijoje apgyniau antrąją savo disertaciją, po to tapau Upsalos bakteriologijos instituto direktoriaus pavaduotoju, dar vėliau perėmiau Pasaulio sveikatos organizacijos centro direktoriaus pareigas. Įkūrėme Švedijos užkrečiamų ligų instituto Lytiškai plintančių ligų skyrių, tapau jo vadovu. Darbas tarptautinėje arenoje padėjo gauti finansavimą projektams net keturiolikoje buvusios Sovietų sąjungos šalių, tarpe jų – ir Lietuvoje. Įkūrėme ir labai sėkmingai išvystėme Rytų Europos lytiškai plintančių bei reprodukcnių ligų specialistų tinklą, kurio pagrindinis tikslas – peržiūrėti nuo sovietmečio nusistovėjusius diagnostikos bei gydymo standartus.

Kartu su Lietuvos kolegomis suorganizavome pirmąsias tarptautines akušerių-ginekologų bei dermatovenerologų konferencijas. Dėl nepaprasto projekte dalyvavusių Lietuvos gydytojų entuziazmo šalyje įdiegti tarptautiniai lytiškai plintančių ligų gydymo bei diagnostikos standartai, europiniai laboratorinės diagnostikos ISO standartai bei unikali epidemiologinės priežiūros programa.Tačiau tą dieną, kai mirė tėtis, mano požiūris į gyvenimą pasikeitė iš esmės. Noras būti su šeima, dalyvauti jos mažuose kasdieniuose įvykiuose ir džiaugsmuose pasidarė svarbesnis nei karjera ir geras atlyginimas. Aš, sėkmingą karjerą darantis mokslininkas, išėjau iš darbo. Vieną dieną tapau bedarbiu visiškai neturėdamas supratimo, ką darysiu toliau.

– Atsisakėte mokslinės veiklos dėl kūrybinės?

– Pamenu, kai buvau pakviestas interviu darbui Europos užkrečiamų ligų kontrolės centre. Man pasakė, kad viskas čia aiškiai apibrėžta. Galima daryti tik tai, apie ką susitariama su atitinkamos šalies vyriausybe, ir atvykstama tik pagal oficialų aukštų asmenų pakvietimą. Tuo tarpu kai savo vadovaujamuose projektuose patys su vietos specialistais ir administracija planavome ir vykdėme užduotis iki jų visiško įdiegimo. Tuo tarpu Europos užkrečiamų ligų kontrolės centre buvo galima tik pasikalbėti, pasikonsultuoti, parašyti atitinkamai ministerijai, kas taisytina. Tuo misija ir būtų baigta. Tai aiškiai buvo ne tai, ką buvau pratęs ir norėjau daryti. Aš esu per daug kūrybingas žmogus. Man reikia erdvės, man labiau patinka idėjas įgyvendinti, o ne vien jas išsakyti ir paskui kaip dūmui išnykti. Be to, dirbti entuziastingoje bendraminčių komandoje yra taip saldu. Tai taip pat lėmė, kad nepriėmiau pasiūlymo dirbti ir Europos Pasaulio sveikatos organizacijos skyriaus vadovu. Buvau nesuprastas kolegų ir net pasmerktas. Kai kurie nesisveikina ir šiandien.

– Ką veikėte išėjęs iš darbo?

– Galėjau net metus gauti bedarbio pašalpą. Žmona siūlė pailsėti, o ir aš pats neturėjau jokios idėjos, kuo užsiimti. Viena, ką dariau – dainavau. Be perstojo. Lyg tėčio balsas būtų sakęs, „dainuok, dabar tavo eilė“.

Dainavimo mokiausi tikrai intensyviai – universitete ir privačiai. Dainavau po 6–8 valandas per dieną. Iš Lietuvos girdėjau ne vieną komentarą: juk tu – veterinaras? Bet nutariau, kad esu suaugęs žmogus: noriu – dainuoju, noriu – šoku. Tuo man ir tiko Švedija. Žmonės šioje šalyje primygtinai nesiūlo savo nuomonės ir net, kai jos paklausi, išsisako ją labai atsargiai. Vietoje to dažniausiai pagiria ir paskatina.

Tai priminė ir senesnius laikus, kai Lietuvoje ne kartą teko išgirsti abejonę, kaip veterinaras gali vadovauti nacionalinio lygio medicinos projektams? Tuo tarpu kai Švedijos vyriausybė patikėjo, o Pasaulio sveikatos organizacija primygtinai siūlė vadovaujantį darbą būtent medicinos srityje, nes jie matė pasiekimus.

Taigi, vieną dieną pamačiau skelbimą apie organizuojamus masažo kursus. Prisiminiau, kad mano mama visą gyvenimą turėjo problemų su nugara ir jai padėjo masažo specialistė. Jei ne ji, kažin ar mama būtų galėjusi savo gyvenimą praleisti scenoje. Jokių abejonių, ką veikti, nebeliko. Supratau, kad man reikia mokytis ir tapti masažuotoju ir čia vadinamu „masažo terapeutu“, t.y. asmeniu, kuris pašalina įvairius fizinius negalavimus.

Masažo kursai nebuvo didelis iššūkis. Juk žmogaus anatomiją esu studijavęs ir Veterinarijos akademijoje, be to, medicinos vėliau mokiausi ir stažuodamasis Švedijoje.

Mokslus baigiau, netrukus po jų atidariau savo manualinės terapijos centrą Švedijoje, Upsalos mieste. Šiuo metu esu įvardijamas kaip vienas geriausių masažo terapeutų mieste.

– Be pagrindinės savo veiklos ir toliau rašote enciklopedijoje „Vikipedija“?

– Taip. Pamenu, kai po tėčio laidotuvių praėjo maždaug metai, ir informacijos apie jį nutariau paieškoti internete.

Ir ką radau? Radau savo paties parašytus straipsnius, pavyzdžiui, apie lytiškai plintančias ligas, radau informaciją, kad aš dainuoju Švedijoje, Anglijoje, Vokietijoje, o apie tėvą nebuvo nieko. Taip ir pradėjau domėtis, rinkti duomenis ne tik apie savo tėvus, tačiau ir apie kitus muzikinio teatro dainininkus. Juk visus tuos, su kuriais daug metų dirbo tėvai, puikiai atsimenu.

Skubu kalbėtis su jais ir dauguma tų susitikimų tokie nuostabūs. Daug netikėto, naujo sužinau apie žmones, tarp kurių augau. Tačiau jie išeina, vienas po kito… Tad šiuo savo darbeliu išties lyg bandau pasivyti laiką. Su teatro direktoriumi aptarėme galimybę ateityje įsteigti skaitmeninį teatro muziejų. Darbas dar malonus tuo, kad niekas nediktuoja tempo. Darau, kada turiu laiko ir galimybių.

Kartu kilo mintis, kad reikia pasidomėti ir seneliu. Tuo metu artėjo jo 120-osios gimimo metinės. Susisiekiau su Kėdainių kultūros centro tuometine direktore Ona Mikalauskiene ir sutarėme dėl koncerto Kėdainiuose ir Krakėse. Tai vyko prieš pandemiją.

– Kaip prisimenate savo senelį ir ar tekdavo su juo praleisti laiką, ką dažniausiai veikėte kartu?

– Kadangi tėvai vasarą dažniausiai būdavo gastrolėse, tiek aš, tiek mano pusbroliai dažnai laiką leisdavome Kėdainiuose, toje pačioje Kadagių (tada Pionierių) gatvėje. Vasaromis būdavo labai smagu – žaisdavome futbolą, maudydavomės ir su seneliu žvejodavome Smilgoje.

Senelį prisimenu kaip griežtą, bet labai mėgstantį ir „pašposauti“. Seneliui be muzikos niekas neegzistavo, visus buitinius rūpesčius buvo pasiėmusi mūsų anūkų labai mylima močiutė – „babytė“. Tuo metu šiltnamius bestatantys kaimynai dažnai galėjo išgirsti jo kvietimą: „Ką čia glupstva užsiimi, geriau ateitum – pamuzikuotume, padainuotume“. Tad namuose visada skambėjo jo grojama muzika, o mes, visi anūkai, vasaros atostogų metu būdavome jo svečių kambario orkestras.

Senelis dažnai cituodavo Volterą, kuris sakė: judėjimas – tai gyvenimas.

Todėl septintą ryto kaimynai dažnai matydavo apie namą bėgiojantį „kalinį“ – senelį su savo dryžuota pižama. Net ir būdamas beveik 100 metų jis visais metų laikais išeidavo į lauką ir judėdavo. Išgyveno be kelių dienų iki šimto metų ir iki paskutinės dienos pats atsinešdavo iš sandėliuko anglių pečiui pasikurti bei iš šulinio pasisemto vandens. Nei kanalizacijos, nei vandentiekio jo namelyje jam gyvenant įvesta taip ir nebuvo.

Jau būdamas „amžiuje“ senelis turėjo ir dar vieną tradiciją. Pavalgęs pietus jis pareikalaudavo „čerkelės“ gyvatės antpilo, visada turinčio savo vietą bufetuke. Po to 15 minčių skirdavo popiečio miegui. Numigęs prasidainuodavo ir linksmas vėl eidavo daryti tai, kas jam atrodė tuo metu svarbu. O jei užklysdavo koks svečias, visada mielai pavaišindavo savo „čerkele“, kurią tuojau pat mikliai paslėpdavo pasakydamas, kad „jei man gana, tai ir tau gana“.

Kai prieš pandemiją kartu su J. Gruodžio konservatorijos styginiu orkestru, vadovaujamu Kristinos Domarkienės, surengėme koncertus Kėdainiuose ir Krakėse, buvo labai smagu – susirinko buvę kaimynai, kaimynų vaikai.

Prieš koncertą galvojau, kad norėčiau jame ne tik muzikos, bet ir prisiminimų. Jie – patys įvairiausi. Tai – ir mūsų išdykavimai ant aukšto, susitikimai su kaimynais, futbolas. Koncerto metu visa tai pasakojau, o žmonės prisiminė, kad tai – apie juos.

Su kažkuo, kas atėjo į koncertą, futbolą žaidžiau, kito mama sviestą pardavinėjo, ar vakarais pas kurio tėvus eidavome pieno, o dar kitam mano babytė mezgė megztinį. Juk pinigų tada nebuvo, tai ji užsidirbdavo megzdama – buvo nusipirkusi mezgimo mašiną, 4 ryto keldavosi, o po kelių valandų jau būdavo megztinis.

Prisiminėme ir močiutę, kuri pirmoji Kėdainiuose kultūros namuose įkūrė pagyvenusių žmonių šokių ir dainų kolektyvą (dabar vadinamą „Lankesa“). Senjorai organizuodavo vaidinimus kultūros namuose, vykdavo gastrolių į kitus miestus. Muziką tiems vaidinimams sukurdavo senelis, o babytė rašydavo scenarijų. Pamenu vieną – „Kupiškėnų vestuvės“, kai vestuvių scenoje ant stalo buvo tikra pačių iškepta duona, suspaustas sūris, išrūkyta dešra. Po tokio spektaklio visi sugužėdavo į senelių altanėlę, kur iki vėlumos, palydimos akordeono ir smuiko, skambėjo dainos ir juokas.

– Jūsų paties gyvenimas dabar yra Švedijoje, bet ar nebuvo minčių grįžti į Lietuvą?

– Minčių būna visokių ir visada. Taip, atvažiavus į Lietuvą suvirpa širdis, tačiau Švedijoje dabar mano namai, mano šeima, vaikai. Bet dauguma tokių kaip aš sakome „važiuoju namo“ ir nesvarbu, ar važiuotum į Lietuvą, ar į Švediją.

Kaip būtų susiklostęs mano paties gyvenimas Lietuvoje? Dažnai apie tai pagalvoju. Per vieną Kaune surengtą koncertą priėjo buvusiųjų muzikinio teatro primadonų ir primarijų „delegacija“. Jie sakė, kad gaila, jog aš nepanorau tapti vienu iš mūsų, nes būčiau pasiekęs labai daug. Tai, žinoma, labai sujaudino.

Prisiminiau tėvų gyvenimą, kuris buvo labai intensyvus. Tėtis dažniausiai vaidino pagrindinius vaidmenis. Tad dažnai šeštadienį ir sekmadienį buvo rodomos keturios skirtingos operos ar operetės – per dvi dienas. O jis dar suspėdavo nulėkti ir į sodą, kuris buvo 20 kilometrų nuo Kauno. Teatras dažnai temokėjo algą vienam, nes nebuvo pinigų. Tad laisvomis dienomis dar dirbdavo su keliais saviveikliniais kolektyvais.

Pagalvojau, kad toks ir būtų gyvenimas. Vieną dieną tu vaidinsi vieną, o kitą dieną kausiesi dėl kito vaidmens. O dabar aš dainuoju savo malonumui – kada noriu. Važiuoju į senelių prieglaudas Švedijoje ir dainuoju jiems, organizuoju teminius koncertus, filmuojuosi, rašau poeziją, gilinuosi į muzikinio teatro istoriją. Man toks gyvenimas suteikia laisvę. Aš visą gyvenimą dariau tai, ką norėjau. Niekada neturėjau vadovo.

– Kiek daug gali tilpti vieno žmogaus gyvenime.

– Gyvenime sutilps tiek, kiek pats norėsi įsileisti. Viskas, ką darau, man turi gilią prasmę. Darbe padedu žmonėms atsikratyti jų negandų, dainavimu sukeliu prisiminimus (nes dažniausiai rengiu teminius koncertus), esu subūręs kurso, klasės draugus. Tie patys scenos veteranai dažniausiai tebesusitinka tik tada, kai aš atvažiuoju. Ir pats darbas „Vikipedijoje“ bei kuriant teatro archyvą toks nepaprastai įdomus. Tiek jaudinančių susitikimų ir netikėtų atradimų. Be to, Upsaloje įkūrėme naują partiją, su kuria dabar pirmą kartą einame į rinkimus. Ten esu atsakingas už kultūrą. Rašau straipsnius, kad nebūtų užstatyti parkai, sužalotos istoriškai svarbios vietos.

– Spėjat imti iš gyvenimo viską, ką jis duoda?

– Stengiuosi. Ir vis kas nors naujo atsiranda. Kartais pykstu pats ant savęs, kad nespėju, kad para turi per mažai valandų. Bet mokausi nepasiduoti stresui. Manau, kad stresas yra nekompetentingas savo paties laiko naudojimas.

Besimokydamas masažo, o gal tai ateina ir su amžiumi, į gyvenimą pradėjau žiūrėti labiau filosofiškai, viskam suteikdamas daugiau erdvės. Esu maksimalistas ir „laiko optimistas“, visada manantis, kad suspėsiu daugiau, negu išties įmanoma padaryti per laiko vienetą. Tačiau tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime supratau, kad suspėti daugiau kartais neįmanoma. Be to, kol gyvenu – visada yra rytojus neatliktiems darbams pratęsti.

Man svarbiausia du dalykai – sveikata ir nesavanaudiškas bendravimas su žmonėmis. O visa kita po truputį. Kai būdavo kas negerai, tėtis mėgdavo sakyti: visi rūpesčiai gyvenime praeis… Kaip ir pats gyvenimas. Todėl, nors ir ne visada lengva, bet bandau džiaugtis kiekviena diena ir atrasti joje vis ką nors gero ir gražaus.

Kėdainių krašto garbės pilietis J. Viržonis nuo 1940 metų dirbo Krakių progimnazijoje. Mokė ne tik muzikos, bet ir rusų kalbos, o berniukus – fizinio lavinimo.
Vadovavo moksleivių chorui, su kuriuo koncertavo Krakėse, Kėdainiuose, Šėtoje, Montviliškyje. Su mokiniais statė spektaklius apie lietuviškas vestuves, ruošė poezijos ir muzikos montažus, parašė ir pastatė operetę „Nesusipratimas“.
Muzikos mokymui Krakėse trūko patalpų ir instrumentų, tad pamokos dažnai vykdavo pas J. Viržonį namuose su jo įsigytais instrumentais.
1948 m. su šeima persikėlė į Dotnuvą. Čia dirbo vidurinėje mokykloje ir vadovavo chorui. Choro branduolį sudarė žemdirbystės mokslinių tyrimų instituto darbuotojai.
Nuo 1950 m. J. Viržonis dėstė muziką tuometinėje Kėdainių pirmoje vidurinėje mokykloje. Vadovavo Kėdainių rajono kultūros namų, medicinos darbuotojų ir kariškių chorams. Vidurinėje mokykloje buvo suorganizavęs mokinių ir mokytojų styginių instrumentų orkestrą, dalyvavo dramos ir šokio būrelių veikloje.
Kartu su žmona Stanislava vadovavo Kėdainių kultūros namų (dabartinis Kėdainių kultūros centras) pagyvenusių žmonių meno saviveiklos rateliui. 1965 m. Kėdainių kultūros namuose įsikūrė Pagyvenusių žmonių liaudiškų šokių grupė (dabar LANKESA), kurios pirmąja vadove buvo Stanislava Viržonienė.
J. Viržonis apie 60 metų skyrė muzikiniam darbui, daug prisidėjo prie Lietuvos chorinės kultūros ugdymo ir jaunimo muzikinio estetinio auklėjimo. Jonas Viržonis apdovanotas daugybe garbės bei padėkos raštų, medalių. 1990 metų kovo 16 dieną jam, kartu su gydytoja Tekle Bružaite, suteiktas Kėdainių miesto garbės piliečio vardas.
Atgavus nepriklausomybę abu garbingi miesto piliečiai virš Kėdainių miesto rotušės iškėlė Lietuvos valstybės vėliavą, o 1997 m. Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejaus proga chorvedys apdovanotas LDK Gedimino 1-ojo laipsnio medaliu.
Šaltinis: kedainietis.lt

Titulinė nuotrauka: Į Kėdainių kraštą trisdešimt metų Švedijoje gyvenantį Marių veda ne tik prisiminimai.