Žmogus esu originalus, bent yra taip sakančių. Visi –į Neringą, Šventąją. Į latvišką Papę. Ir, žinoma, į Palangą. O aš – į Kėdainius! Tiesiai į paplūdimį. Visiškas esu fanatikas gerai pasipliažinti. Yra ir Vilniuje pliažiukas, neblogoje vietoje, pačiame miesto centre, bet turi rimtų trūkumų – vanduo tik fontaninis arba atsineštinis, o persirengimo būdelių – visai nėra.
O štai Kėdainių paplūdimyje – servisas kompleksiškas. Bitės dūzgia, varnos kranksi, šunys skalija. Nevėžis nuotaikingai čiurlena. Iki pilnos pliažinės palaimos trūksta nebent projekte numatyto smėliuko, kurio sostinėje, beje, į valias. Tačiau maudymvietės belaukiant buvo nustatyta, kad paplūdimys yra sezoniškai užliejamas, smėliuką tikrai nuneš, todėl tikslinga būtų projektą pakoreguoti ir smėliuką nuplauti dar iki išbarstymo. O už sutaupytus pinigus pasėti tokią žolytę, kuri ir taip būtų užsisėjusi.
Maudytis šioje vietoje įmanoma tik su trimeriu arba porele alpakų, kurios kvailai nesiturkštų, o sąžiningai skabytų vandens augmeniją.
Originalus sprendimas, man patinka. O labiausiai patinka, kad persirengimo kabinos Kėdainių paplūdimyje – yra. Juk galėjo ir jas kur nuplauti, išnešioti po pušinę lentą. O dabar stovi vidury pievos kaip meninė instaliacija. Jausmas toks, kad vos tik pradėjus čia nusirenginėti, tučtuojau bus iškviesta policija ir surašytas aktas už viešosios tvarkos pažeidimą.
Taigi, stoviu aš prie tų persirengimo būdelių, gėriuosi jų tapybiška ramybe, kurios netrukdo joks nesusipratėlis, besikėsinantis persirengti. Stoviu ir mąstau, jog būti originaliam, ką nors naujo inicijuoti, pamėginti įgyvendinti išties yra prabangos dalykas. Ir pasaulyje, kuriame dominuoja vulgari, agresyvi banalybė, ne kiekvienam tokią naštą pavilkti.
Štai kilo išties originalus sumanymas turėti miesto paplūdimį. Maudymvietę su poilsio zona. Ieškota vietos, daryti tyrimai, derintas projektas. Įtikinėta, svarstyta, sutvarkyti leidimai. Gauti europiniai pinigai, tiesą pasakius, visai nemaža suma. Padaryta darbų, jau matėsi perspektyva.
Tada priartėja savivaldos rinkimai, įsisuka jau nebe originali, o visiškai banali, daug kartų regėta istorija. Iš pradžių – gandai ir kalbos už kampo. Tikslinga viešosios erdvės tarša. Tikroviškumas suplaktas su politikavimu, kai nebegali atskirti, kas ir už kiek.
Paskui keičiasi valdžia ir banalumas išvirsta vulgarumu. Demagoginiai kaltinimai arogancija, aklu ambicingumu, nekompetencija. Reikalavimai pripažinti kaltes, atgailauti.
Prabėgo beveik pusantrų metų, aistros priblėso ir jau galima padaryti kai kuriuos apibendrinimus.
Miesto paplūdimio projektas akivaizdžiai torpeduotas, jis taip ir liko pusiau neštas, pusiau pamestas.
Miesto paplūdimio projektas akivaizdžiai torpeduotas, jis taip ir liko pusiau neštas, pusiau pamestas. Gerai, nepatinka smėlis, jį užlies, nuplaus, užneš dumblu, užsėkite veją – aplinkos poveikiui atsparią ir minkštą. Dabar gi – laukinė žolė ir išdžiūvę stagarai, ant kurių prigulti galėtų tik raganosio odą užsiauginęs politikas, ir tai neilgam.
Maudytis šioje vietoje įmanoma tik su trimeriu arba porele alpakų, kurios kvailai nesiturkštų, o sąžiningai skabytų vandens augmeniją.
O kokią funkciją atlieka tarsi troliai iš po žemių iššokantys betoniniai bokštai? Alpinariumų užuomazgos? Pagunda nepilnamečiams pasikarstyti? Akivaizdu, kad panašios konstrukcijos ne tik gadina bendrą vaizdą, bet ir sukelia rimtą grėsmę saugumui.
Gerai, kad galų gale, vos prieš keletą dienų, buvo įjungtas poilsio zonos apšvietimas, tačiau privažiavimas prie naujos automobilių aikštelės taip ir liko nesutvarkytas, tarp gatvės ir aikštelės suversta skalda – kada visa tai bus sutvarkyta?
Stoviu greta tų persirengimo kabinų – paniręs į apmąstymus. Nieko naujo po saule. Yra, kurie siūlo, užsuka, stumia. Yra, kurie stabdo, griauna, nustumia. Imtis naujų idėjų, netikėtų, originalių sprendimų įkvepia, tačiau, deja, visa tai ir kainuoja. Laiko, sveikatos, nervinės energijos. Galų gale – pinigų. Ne kiekvienas paneš. Todėl pasiryžusiems tą naštą nešti neišvengiamai tenka vienytis.
Nesiūlau būdelių kelti į Vilnių. Ar iš sostinės plukdyti smėliuką. Siūlau pamąstyti: ar teisinga žlugdyti tik todėl, kad ne tu sugalvojai? Idėjas reikia branginti. Tai didžiausias mūsų turtas – ir Kėdainiuose, ir Vilniuje, ir bet kur kitur Lietuvoje.
