„Tikros žiemos, ko gero, nesulauksime. Tad kam tos vilnonės kojinės reikalingos?“ – galvojo ne viena pajiesliškė, sužinojusi, jog Pajieslio bendruomenės centre vyks vilnonių kojinių paroda.
Tačiau atvykusios į parodą, nenusivylė: apie 50 vilnonių kojinių porų atvežė ir parodą pristatė vienintelė Kėdainių rajone senojo mezgimo amato puoselėtoja, 2023 metais pelniusi tautinio paveldo vilnonių kojinių kvadratėliais ir pynėmis mezgimo sertifikatą – Dana Morozovienė.
Su sertifikuota amatininke kalbėjomės apie megztų kojinių ypatumus, kokiems sertifikato reikalavimams ji privalėjo paklusti, kiek laiko trunka numegzti vieną kojinę, kokios jos ateities svajonės ir kt.
Kilusi iš Dzūkijos
Sertifikuota kojinių mezgėja Dana Morozovienė kilusi iš Dzūkijos, kur jos močiutės ir tetos buvo mezgėjos. Tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad ji atsikėlė gyventi į Kėdainius, Aukštaitijos kraštą, ir čia jau praleido 40 metų.
Moteris pasakojo, kad užaugusi tarp dzūkių mezgėjų, mezgimą puoselėjo nuo jaunystės. „Kai atvykau į Kėdainius, mano anyta ir vyro dėdienė taip pat buvo mezgėjos – jos mane pamokydavo, rodydavo, kaip megzdavo“, – pasakojo Dana.
„Pamenu, kai jau gyvenau Kėdainiuose, o mano vaikai dar buvo mažiukai, pradėjau domėtis, kaip numegzti kojines vaikui.
Pradėjus megzti, viskas sekėsi puikiai, tačiau prie kulno sustojau – nežinojau, kaip tęsti.
Bėgdavau pas kaimynę, kuri daug megzdavo kojinių. Ji mane išmokė megzti gerą lietuvišką tautinio paveldo kojinę su dvigubu kulnu.
Iš pradžių net nežinojau, kad tai tautinis paveldas“, – mezgimo pamokas prisiminė moteris, nuo to laiko „užsikrėtusi“ mezgimu.
Ji toliau pasakojo, kad mezgime buvo padariusi 15 metų pertrauką. Kažkas buvo užkritę, gal tuomet buvo kiti gyvenimo kriterijai, gal kiti gyvenimo posūkiai. Bet pabandžiusi kitas kūrybines veiklas, nevyriausybinėje organizacijoje padirbėjusi mezgimo būrelio vadove, pagalvojo, kur ji buvo 15 metų ir kodėl nemezgė.
Vadovavo mezgimo būreliui
Pasak D. Morozovienės, ji dažnai lankydavosi Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre, dalyvaudavo edukacijose, kur audė juostas, pindavo krepšelius iš vytelių, tačiau mezgimas buvo jai arčiausiai širdies.
Gavusi Kėdainių pirminės kurčiųjų organizacijos pirmininkės pasiūlymą vadovauti amatų būreliui, ji šias pareigas ėjo porą metų, iki 2019 metų. Per tą laiką mokė kitus megzti kojines ir jas papuošdavo.
Taip pat kartu su kitomis organizacijos narėmis dalyvaudavo Lietuvoje organizuojamose mugėse.
„Vieną dieną mums gimė mintis – pradėjome megzti kojines kiauraraščiu: tiek ilgas, tiek trumpas, vaikams.
Esame dalyvavę akcijoje, kurią organizavo Kėdainių M. Daukšos viešoji biblioteka – megzti kojinytes ankstukams, kurios vėliau buvo pristatytos į Kauno klinikas. Aš labai pamilau tuos kiauraraščius, tačiau prie jų prisidėjo ir kita mintis.
Kai lankydavausi Tradicinių amatų centre, mane pastebėjo ir pasiūlė ruošti medžiagą tautinio paveldo sertifikatui“, – apie savo kelionę pasakojo moteris.
Laukė didelis darbas
„Kad gautum sertifikatą, reikia įrodyti tradicijos 100 metų tęstinumą – reikia nurodyti, kas išmokė megzti, kokiais siūlais dirbta, kas iš giminės mezgė, kas perdavė amatą. Tai buvo močiutės, prosenelės, anyta, kurios jau Amžinatilsį, tetos, kurių jau nebėra, – pasakojo Dana. – Aš tada tikrai patikėjau savimi, bet kartu ir bijojau. Tačiau mane labai skatino ir palaikė Tradicinių amatų centro vadovė Regina Lukminienė.“
Sertifikavimo procesas buvo sudėtingas: reikėjo parengti išsamų raštą su nuotraukomis, įrodymais ir gyvenimo aprašymu.
Reikėjo nuotraukose užfiksuoti kiekvieną detalę – kaip mezgamas kojinės atnarėlis, kaip daromas kulnas. Paskui – mezgimo eiga nuo kulno iki pirštų ir kojinės užbaigimas.
Reikėjo fiksuoti visus žingsnius, o kiekvieną nuotrauką sunumeruoti. Tai buvo didelis darbas, kurį D. Morozovienė atliko ir visą medžiagą išsiuntė į Žemės ūkio ministeriją vertinimui.
„Tai buvo toks didelis darbas, kad jį galima vadinti kone diplominio darbo rašymu“, – prisiminė mezgėja.
Suteiktas sertifikatas
2023 metų kovo mėnesį pagaliau atėjo ilgai lauktas atsakymas – Danai Morozovienei buvo suteiktas tautinio paveldo produktų – kojinių mezgimo kvadratėliais ir pynėmis – sertifikatas, kurį išdavė Lietuvos žemės ūkio ministerija.
Tradicinių amatų centre Arnetų name ji rengia edukacijas tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Dana siekia, kad šis amatas nebūtų pamirštas ir būtų perduodamas iš kartos į kartą.
„Mes taip pat sužinojome, kad kojinės, megztos kvadratėliais ir pynėmis, tinka ne tik Dzūkijos kraštui, iš kurio aš kilusi, bet ir Aukštaitijos regionui. Labai džiaugiausi. Bet vėliau pagalvojau – džiaugtis džiaugiuosi, bet kur aš šį sertifikatą turėčiau rodyti?“ – juokavo ji.
Pynėmis ir kvadratėliais
„Kai tapau Kėdainių krašto dailės draugijos nare, su kitais bendraminčiais pradėjau dalyvauti mugėse – miesto šventėse, parodose, bibliotekose. Vėliau pradėjau asmeniškai vykti į muges. Pernai dalyvavau Miesto šventės mugėje su tautinio paveldo sertifikuotais produktais, tačiau šalia visada būdavo mano mėgstami kiauraraščiai, nes jų niekada neužmiršau“, – pasakojo mezgėja.
Puoselėdama tautinį paveldą, vilnonių kojinių mezgimo tradicijas, ji turi laikytis griežtų reikalavimų: mezgimui būtinai turi būti naudojami vilnoniai siūlai, o kojinėse turi būti pynės ir kvadratėliai. Kvadratėliai mezgami tiek geromis, tiek išvirkščiomis akimis, jas keičiant, todėl mezginys atrodo kaip šachmatų lenta.
„Kai važiuoju į edukacijas arba muges, dažnai sulaukiu klausimo, kaip tie kvadratėliai mezgami ir kodėl jie vadinami kvadratėliais. Pynes daug kas matęs ir apie jas girdėjęs, tačiau apie kvadratėlius žino ne visi.
Mums pavyko įrodyti, kad ir prieš šimtą metų buvo mezgami tokie raštai. Radome senoviniuose šaltiniuose, kad moterys jau tuomet skaičiuodavo mezgimo akis ant popieriaus lapo langeliais.
Anuomet sakydavo, kad kojinės su kvadratėliais buvo laikomos tinkamomis mergaitėms, dovanoti per Kalėdas ar kitas šventes, nes tai buvo išeiginiai raštai. O su pynėmis megztos kojinės buvo labiau skirtos berniukams ir vyrams.
Kai nuvykau į Žemės ūkio ministeriją pasiimti sertifikato, paklausiau specialistės, ar galima vienoje kojinėje derinti ir pynes, ir kvadratėlius. Išgirdusi teigiamą atsakymą, dabar taip ir darau – pynę mezgu per vidurį, o šone kvadratėlius. Tai suteikia labai gražų akcentą“, – džiaugėsi sertifikuota kojinių mezgėja.
Kojinių ir juostų paroda Pajieslyje
„Labai malonu, kad žmonės tikrai domisi. Turėjau tautinio paveldo personalines parodas, vedu paskaitas, kaip motyvacinį pokalbį – pasakoju, kaip viskas vyksta, iš ko mezgama.
Girdžiu žmones sakant, kad tai paprastas raštas, kad mes visi mokame taip megzti.
Bet aš akcentuoju, kad tai yra tautinis paveldas, kurį reikia išsaugoti kartoms. Man jį perdavė, ir aš turiu kažkam perduoti. Jį reikia rodyti visiems, ypač jaunimui, ir pasakoti, kaip viskas vyko“, – savo nuomonę dėstė pašnekovė.
Dana buvo surengusi personalines kojinių parodas Labūnavos ir Vainikų bibliotekose, o šiuo metu jos kojinių paroda veikia Pajieslio bendruomenės centre. Kur ji keliaus toliau – dar nežinoma.
Vertinti ir puoselėti
„Aš labai noriu, kad kuo daugiau jaunų žmonių sužinotų apie šį amatą. Ir močiutės, ir pusamžės moterys pasakoja, kaip jų mamos megzdavo kojines.
Labai įdomu pasikalbėti, nes Kėdainiuose žmonės gyvena atvykę iš įvairių regionų, todėl pokalbiai būna labai įvairūs“, – teigė moteris.
Dana pastebi, kad mezgėjos skirtingai mezga kojinių kulną ir atnarėlę. Tačiau ji propaguoja šimto metų senumo mezgimo būdą, nes kiekvienas išmoksta megzti savaip – pagal tai, kaip pamokė mama, močiutė ar teta.
Paklausta, kas labiau domisi tautiniu paveldu – vidutinio amžiaus žmonės ar jaunimas, mezgėja sako, kad renginiuose ji dažniausiai mato jaunimą.
„Pavyzdžiui, iš Vaikų dienos centro trys paauglės važiavo į edukaciją, domėjosi, klausėsi, o vėliau man pasakė, kad jų močiutė mezga jau 50 metų, tačiau ji nedrįso apie tai garsiai kalbėti“, – pasakojo Dana.
Kiekvieną žmogų Dana ragina prisiminti, kokie amatai buvo puoselėjami jo giminėje, ką sugebėjo gaminti ar daryti giminės vyrai ir moterys, kas dabar yra primiršta, nebedaroma arba nebepopuliaru.
„Pastaruoju metu tautinis paveldas vertinamas ir puoselėjamas vis daugiau, ir Kėdainių krašte atsiranda vis daugiau sertifikuotų amatininkų. Tai – juostų pynimas, sodų rišimas, puodų žiedimas, šaukštų drožimas, vilnos vėlimas ir t. t.
Kai gyvenome sovietmečiu, moterys megzdavo ir didžiuodavosi tuo. Ypač, kai vaikai buvo apmegzti ar apsiūti – jausdavai pagarbą tokioms mezgėjoms arba siuvėjoms“, – prisiminė ji.
Mezgimas su kūrybine laisve
Įgijusi tautinio paveldo sertifikatą, Dana mezgė kojines tik su pynėmis, kvadratėliais ir paprastuoju raštu.
Šios kojinės turėjo paklausą, tačiau žmonės taip pat vertino ir kojines su kiauraraščiu. Jų dažniausiai prašydavo jaunos moterys arba tėvai, norintys papuošti vaikus.
„Bemezgant dažnai ateina naujų minčių – vienaip pradedi, o pabaigi kitaip“, – pastebėjo ji.
Mezgėja mėgsta papuošti kiauraraščius įvairiais akcentais: tai sagytė, tai gėlytė, o kartais vąšeliu įmezgami kiti elementai. Kojines ji mezga ir iki kelių.
Be kojinių, Dana taip pat mezga didelius moherinius šalikus, dukrai numezgusi liemenę, megztinį, palaidinę, mažiesiems anūkams – kojinių, liemenių, kepurių.
„Sau buvau nusimezgusi palaidinę, bet vėliau pagalvojau, kad šis megztas rūbas man nelabai tinka“, – prisipažino ji.
Negali megzti vienos kojinės
„Turiu vieną didelę ydą – negaliu megzti vienos kojinės. Kur aš mezgu, mano darbo kambaryje visada turiu pradėtus tris ar keturis mezginius. Vieną mezgu paprastu raštu, kitą – su kvadratėliais, trečią – kiauraraščiu. Taip ir einu – nuo vienos prie kitos. Net nežinau pati, kodėl taip darau – gal kad smegenims nenusibostų“, – šypsosi Dana.
Siūlus ji perka iš Kauno urmo bazės, kur rado vieną pardavėją, prekiaujantį natūraliais vilnoniais siūlais.
„Kadangi megzdama vilnoniais siūlais laimėjau sertifikatą, buvo įrodyta, kad jie tikrai vilnoniai, todėl pradėjau pirkti tik šiuos siūlus ir pasitikėjau tuo pardavėju“, – pasakojo ji.
Ne tik baltos ir pilkos
Ar, siekiant sertifikato, spalvai buvo keliami reikalavimai?
„Reikalavimas buvo megzti natūralios vilnos spalvomis – balta arba pilka. Gali būti ir dažyti siūlai, tačiau tik natūraliomis priemonėmis. Kitokių spalvų vilnos siūlų aš dar neieškojau, bet bandysiu paieškoti. Galbūt kūdikiams megzčiau ryškesnių spalvų kojines“, – svarstė moteris.
Dana taip pat labai vertina kojines, megztas iš šuns vilnos.
„Pernai užsakinėjo tokius mezginius vyresnio amžiaus žmonėms, kurie turi problemų dėl kojų sąnarių. Dar mezgu riešines – tiek kiauraraščiais, tiek paprastu raštu, tačiau su karoliukais mezgimas man „neprilipo“.
Mezgu dviem arba keturiais virbalais, nešiojamas įprastai arba dėvimas per pirštą“, – teigė mezgėja.
„Išbandžiau ir šiaudinius sodus, bet jie ne man. Būna, kad atsisėdi dirbti, ir tiesiog netraukia“, – dalijosi kitokia patirtimi.
Dana Morozovienė turi tris dukras, tačiau nė viena iš jų nepaėmė virbalų į rankas.
„Joms nėra potraukio. Aš manau, kad tokiems dalykams turi būti labai didelis potraukis, ir turi pats pajusti, kad dirbi iš širdies. O dar maloniau, kai jauti, kad puoselėji tautinį paveldą ir nepamiršti savo močiutės tradicijų“, – apibendrino ji.
Populiarumo nepraranda
„Vilnonės kojinės nepraranda populiarumo, net ir šiais laikais, kai žiemos šalčių beveik nematyti“, – komentavo D. Morozovienė, tikinti, kad vilnonės kojinės visada bus vertinamos, nes žmonės jomis domisi. Iš žmonių ji dažnai išgirsta pasakymų, kad kažkas jų giminėje irgi mezga – mama, močiutė ar teta.
„Batuose gal ir nedėvi vilnonių kojinių, tačiau galbūt namuose šalta arba kam tenka dirbti lauke, tuomet kojoms turi būti šilta.
Pavyzdžiui, mano dukra taip labai vertina vilnones kojines, kiti jas renkasi dėl sveikatos problemų, sąnarių skausmų, o kai kurie tiesiog mėgsta šilumą.
Ypač daug dėmesio sulaukia kojinytės, skirtos neišnešiotiems naujagimiams – vadinamiems ankstukams“, – komentavo mezgėja.
Vyrams tamsesnės, moterims – šviesesnės
Vyrams dažniausiai perkamos ar užsakomos tamsesnės, pavyzdžiui, pilkos ar rudas, o moterims – baltos kojinės. Nors Kalėdoms buvo užsakymų ir kitokių spalvų.
Neretai žmonės mano, jog kasdieniam naudojimui galima megzti kojines iš jau naudotų siūlų arba likučių nuo kitų mezginių, visokių siūlų galiukų.
„Aš irgi mezgu spalvotas kojines, bet iš siūlų galiukų – tikrai ne. Savo reputacijos nenoriu sugadinti.
Viena moteris, kilusi nuo Biržų krašto, man parodė aukštaitišką mezgimo raštą, tačiau aš to nepraktikuoju. Esu numezgusi dvi ar tris poras tokių kojinių – tiesiog dėl susipažinimo.
Be sertifikuotų kojinių aš galiu megzti ir tokias, kokias noriu – niekas to nedraudžia. Mugėje šalia sertifikuotų parduodu ir kitas. Vieni perka natūralios vilnos, kiti – spalvingesnes“, – pasakojo ji.
Vienai kojinei – 9 valandos
„Ar esate suskaičiavusi, kiek kojinių esate numezgusi?“ – klausiu Danos.
„Tikrai neskaičiuoju, – sako ji ir priduria, kad mintis gera jas suskaičiuoti.
„Kiekvienais metais dalyvauju rankdarbių sąskrydyje. Į parodą ar mugę vežu apie 60–70 porų kojinių. Kiek parduodu, tiek vėl numezgu“, – teigė ji.
Mezgėjos teigimu, kojinių kaina priklauso nuo dydžio. Jei kojinės sertifikuotos, tai kojinių pora iki 40 dydžio kainuoja apie 12 Eur, jei mezgamos su kvadratėliais ar pynėmis – po 14 Eur, o jei kojinės didesnės, pavyzdžiui, iki 47 dydžio, kaina gali siekti 18–20 Eur.
„Pagalvojau, kiek reikėtų įvertinti savo darbą. Kartą nusprendžiau suskaičiuoti, kiek laiko užtrunka numegzti vieną kojinę. Tai buvo 9 valandos. Bet mezgiau be pertraukų – nei valgiau, nei gėriau, tik į tualetą nueidavau.“
„Ar šiandien žmonės pelnytai įvertina jūsų megztas kojines?“ – teiraujuosi.
„Tie, kas supranta, tikrai džiaugiasi, kad kojinės yra vilnonės, šiltos ir kokybiškos. Aš net kojines iki kelių kartais parduodu už 20–22 Eur. Vienas pirkėjas sakė, kad nesvarbu kaina, nes kojinės labai gražiai numegztos“, – pasidžiaugė mezgėja.
Pasiekia ir užsienį
Kai žmonės perka kojines, mezgėja jų neklausia, ar jos keliaus į užsienį, bet mananti, kad jos nukeliauja ir ten.
Viena pažįstama paprašė numegzti kojines su šuns vilna, jas siuntė vyrui ir sūnums į Angliją, kurie dirba statybose. Jie sakė, kad kojinėmis labai patenkinti.
O kiek sezonų gali atlaikyti kojinės?
„Pati nesu pirkėjų klausinėjusi, bet matau, kad tikrai atlaiko žiemos sezoną. Mano dukra jau antrus metus nešioja tas pačias kojines.
Plonesnės kojinės, numegztos kiauraraščiu, tinka ir vasarai. Dar atradau plonesnius melsvus vilnonius siūlus, tai tokių megztų kojinių turiu irgi.
Pavasarį Kėdainiuose žadu dalyvauti Kaziuko mugėje ir toliau dalytis šiuo amatu su kitais“, – dėstė D. Morozovienė.
Ar pati nešiojanti savo megztas kojines? „Kasdieną ne, tik namie, kai šalta, apsimaunu“, – atsakė ji.
Mezga kiekvieną dieną
„Megzti turiu kiekvieną dieną. Jei nemegzčiau, gal ir numirčiau, – šypsojosi Dana, – šis užsiėmimas tikrai įaugęs į mano kraują. Pareinu iš darbų, įjungiu televizorių ir imuosi virbalų. Nėra tos dienos, kad aš nemegzčiau.
Jei per kokias dvi dienas nemezgu, sakau draugėms ir namiškiams, gal susirgau, jei nemezgu. Po ilgos pertraukos kone kasdien mezgu 12–13 metų.“
Kuria eiles
Prieš trejus metus Dana Morozovienė atrado naują kūrybinę aistrą – pradėjo rašyti eiles. Ji yra Kėdainių krašto literatų sambūrio narė.
Prisimindama vieną renginį, moteris pasakojo, kaip prieš keletą metų rugsėjo popietę poezijos mėgėjai rinkosi į Kėdainių prieplauką, kur prie vytinės „Vėtra“ vyko literatūrinė-muzikinė valanda „Tarp dviejų krantų“ ir laikraščio „Ten, kur poezija virsta malda“ pristatymas. Sambūrio vadovė Genė Sereikienė su literatais sveikino miestą poezijos posmais. Tąkart ir Dana perskaitė eilėraštį apie Nevėžio krantus.
Paklausta apie ateities kūrybinius planus, moteris pabrėžia, kad jos mintyse ir širdyje visada liks mezgimas.
Sertifikuota tautinio paveldo kojinių mezgėja svajoja ir apie kitus sertifikatus – ji nori pritaikyti senąsias tradicijas ir megzti riešines bei antkelius, kurie taip pat turi daugiau nei 100 metų istoriją.
Veikia juostų paroda
Pajieslio bendruomenės centre šalia kojinių parodos kartu eksponuojama tautodailininkės ir kitos tradicinių amatų meistrės Loretos Steponavičienės ir jos dukros, „Sidabro vainikėlio“ laureatės Lauros Steponavičiūtės tautinių juostų paroda. Loreta Steponavičienė labai įdomiai pristatė savo ir dukters juostų parodą, papasakojo apie iš kartos į kartą tęsiamą pomėgį, kuris virto smagiu darbu.
Dana Morozovienė: ,,Visą gyvenimą mane lydi mezgimas.“
