Kėdainietė Viktorija piešti mokėsi pati

Praėjusio penktadienio vakarą Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje, „Arkos“ galerijoje, atidaryta realistinių ir iliustratyvių darbų paroda „Fragmentai“. Hiperrealistinių piešinių autorė, kraštietė Viktorija Orlovaitė dar vaikystėje piešti išmoko pati, dabar to moko privačiai ir viešose dirbtuvėse, organizuoja parodas ir siekia, kad žmonės tobulintų ir išreikštų savo vidinius sugebėjimus, o nupieštais darbais kurtų namų jaukumą. Kiek ilgiau nei mėnesį vyksiančios parodos metu bus eksponuojama 17 darbų, pieštų ant drobės ir popieriaus.

Kad darbai neštų gerą energiją

,,Pristatau parodą ,,Fragmentai“. Parodos pavadinimas sako, kad kalbu, na, iš esmės rodau darbus, kurie yra hiperrealistiniai, tačiau darbų yra visokių – paveikslai tiek abstraktūs, tiek realistiniai. Labiausiai mėgstu tapyti gamtą, aš ir pati labai myliu gamtą, joje būnu dažnai, joje ir pasisemiu įkvėpimo, ir pati labai atsipalaiduoju. Realistiniai darbai yra apie mano pačios vidinį pasaulį, nes juos tapau ilgai, tai natūraliai ir pasineriu į tą procesą. Na, o abstraktesni darbai labiau pramogai ir savęs išlaisvinimui“, – pristatydama parodą sakė kraštietė.

Paklausta, be kokios spalvos ji negalėtų išsiversti, Viktorija prisipažino labiausiai mylinti mėlyną spalvą, nors nepasakytų, kad šios spalvos jos paveiksluose labai daug.

,,Labai stengiuosi akcentuotis į šviesius momentus gyvenime, į pozityvumą. Norisi, kad tie darbai, kuriuos piešiu, jeigu jie atsiduria kieno nors namuose, kad jie neštų labai gerą energiją. Tai reiškia, jeigu žmogus žiūri į tą paveikslą, jis turi pasinerti į savo vidinį pasaulį ir taip pat suformuoti gražią emociją pačiam sau“, – pasakojo Viktorija Orlovaitė.

Kūryba neatsiejama nuo kasdienybės

,,Tapyba, piešimas, dailė – kaip tai atėjo į Jūsų gyvenimą?“ – klausiu Viktorijos.

,,Aš esu toks žmogus, kuris labai mėgsta iššūkius. Nuo pat mažumės tai ir prasidėjo. Mano tėtis, kai man dar nebuvo šešerių, o aš jau buvau ,,užsikabinusi ant fragmentinio piešimo“, pasakė, kad žmones piešti, suprask – man, neįmanoma. O aš pagalvojau, aha – neįmanoma. O jeigu pabandysiu? O tas pabandymas ir virto visa šita kelione, nes bandžiau toliau ir toliau. Galvojau, o jeigu aš bandysiu naujas technikas, o jeigu dar kažką galėsiu sukurti… Iš tikrųjų kūryba yra neišsenkantis procesas, nes su daile aš pati iš esmės labai konfliktavau, nes niekada niekur nesimokiau piešti. Visko išmokau pati, esu savamokslė.

Nepatikėsiu, jog nelankėte Kėdainių dailės mokyklos.

Bet reikės patikėti (smagiai nusijuokia). Nes kol mano draugės lankė Dailės mokyklą, aš vis galvodavau, gal ir man reikia pradėti lankyti. Labai ryškiai save atsimenu, kai sakydavau, kad nesinori savęs įstumti į rėmus, ir labai norėjosi visko išmokti pačiai, todėl nuo mažumės kartodavau tokią frazę, kurią mano tėvai dar dabar atsimena ir dažnai man primena, kaip aš sakydavau: ,,Aš pati“. Ir ta frazė ,,aš pati“ ir toliau lydi mane gyvenime.

Tuomet piešti vis tiek mokėtės iš kažko?

Galvoju, galbūt aš klystu, kad kiekvienas žmogus gali visko išmokti, bet jis turi mokytis ir iš savo klaidų. Tai, ką darau nuolat ir ką stengiuosi gyvenime daryti su piešimu, man turbūt yra varomoji jėga, kurią aš vis atsimenu. Aš piešiau lygiai taip pat kaip ir visi vaikų darželyje, bet galvodavau – ne, aš noriu išmokti piešti geriau, aš matau pavyzdį, kaip kažkas tai daro. Tėvai matydavo, kad aš piešiu, jie bandydavo mane įkvėpti kitų menininkų piešiniais, bet aš kaip tik nenorėdavau matyti, kaip piešia kiti, o viską norėjau sukurti pati.

O kokius mokslus baigėte?

Labiau norėjau rinktis mokslus, nes buvau įsitikinusi, kad logika ir žinios geriau negu kūryba ir menas. Buvo toks labai šabloniškas supratimas, kad jeigu kūryba, tai jau ne. Dabar jau žinau, kad abi šios dalys neatsiejamos viena nuo kitos. O kūryba yra labai svarbi. Mano dabartiniu supratimu, ji yra neatsiejama nuo kasdienybės. Nes visi verslo sprendimai, ,,išėjimas“ iš savo ribų visada reikalauja kūrybos. Turiu tarptautinę marketingo kvalifikaciją, kurią įgijau ISM, o Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje baigiau grafinį dizainą, kuriame labiau norėjau išvystyti savo kūrybą.

O kuo dar užsiimate gyvenime?

Gyvenime – vėlgi kuriu (plačiai nusišypso Viktorija), bet kuriu galbūt ne menine prasme, bet labiau projektine. Mano akis priverčia spindėti galimybė sukurti vertę žmonėms. Visuose projektuose, tiek asmeniniuose, tiek darbinėje aplinkoje, stengiuosi įgalinti visus savo įgūdžius, žinias, kurias sukaupiau. Noriu sukurti gerą emocinį rezultatą ir kartu tą produktą, ties kuriuo vienu ar kitu projekto metu mes dirbame.

Dailė taip pat kuria emociją?

Be abejo, 100 procentų, dailė visada kuria emociją ir turbūt visai neseniai pastebėjau, kai aš prisėdu ir ilgom valandom medituoju šalia paveikslo, iš tikrųjų ir gyvenime atsiranda kitokie sprendimai, išlaisvėja mąstymas. Natūralu, kad žmogui būna momentų, kai yra sunkiau, kai reikia susidėlioti viską ,,į lentynėles“, tai būtent kūryba ir padeda tą padaryti.

Kokio meninio stiliaus Jūsų darbai?

Jeigu manęs būtumėt to paklaususi vaikystėje, tai būčiau pasakiusi, kad tai – realizmas. Kuo toliau ėjau, tuo aiškiau supratau, jog perėjau tiesiog į saviraišką, bandymus, eksperimentavimus. Todėl ir šioje parodoje yra ne tik realizmo, bet tiesiog paieškų, abstrakcijų ir emocinio išsilaisvinimo. Tapau ant drobės, bet yra tapytų akvarele, akrilu, nesvetimas ir grafiti piešimas. Tai ne vien gamta, bet gali būti ir žmogus, bet kas. Bet kurį iššūkį aš iš esmės priimu.

Ar netikėtas buvo akvarelės atradimas?

Akvarelė man buvo dar vienas iššūkis, nes akvarelės aš beveik nenaudojau. Prieš keletą metų pagalvojau – kodėl aš to nedarau, galbūt reikėtų pabandyti. Ir pabandžiau. Tas pabandymas virto dviejų savaičių piešimu. Kiekvieną dieną nupiešdavau po vieną paveiksliuką. Tai buvo man toks atsipalaidavimo laikotarpis. Man tuo metu buvo atostogos ir tas atostogas aš priėmiau kaip iššūkį.

Kėdainiai, manau, neatsiejama Jūsų dalis?

Esu gimusi ir augusi Kėdainiuose, baigusi Kėdainių ,,Atžalyno“ gimnaziją, o šiuo metu gyvenu Vilniuje. Bet Kėdainiuose yra mano tėvai, kurie man labai svarbūs, palaikome ryšį, vieni pas kitus atvažiuojame. O Kėdainiai visada turi sentimentų. Ir pamatyti praeinančią savo mokytoją visada labai gera ir malonu. Atėjau į Kėdainius su šia paroda, nes norisi sukurti vertę ir čia, prisidėti tuo, ką darau, ką kuriu. Svarstau galimybę sukurti piešimo dirbtuves ar, kaip dabar vadinama, piešimo edukaciją norintiems. Jeigu bus poreikis, tai būtinai padarysime.

A. Raicevičienės nuotraukos

Titulinė nuotrauka: „Akys kalba apie priminimą veikti dabar, veikti drąsiai, eiti ten, kur galbūt baisu, bet verta per save ,,perlipti“, – teigia kraštietė Viktorija Orlovaitė.