Kodėl žmonės sportuoja? Vieni tikisi sustiprinti kūną, kiti – numesti svorio, treti sportuoja norėdami tiesiog atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką. Tačiau kėdainietis kultūristas Gytis Laurinavičius, ne vienerius metus kultivuojantis šią sporto šaką, turi ir dar vieną tikslą – tapti įkvėpimo šaltiniu jaunimui. „Jauni žmonės – mūsų ateitis. Noriu parodyti jaunimu, kad verčiau sportuoti, auginti pasitikėjimą savimi, o ne bereikalingai trintis gatvėse ar per dienas būti įnikus į telefoną“.
G. Laurinavičius jau gali pasigirti solidžiais laimėjimais: spalio mėnesį Kupiškyje vykusiose Lietuvos kultūrizmo ir fitneso federacijos (LKFF/NABBA) organizuotose varžybose jis pelnė dvi prizines vietas: tapo Naujokų vyrų kultūrizmo kategorijos čempionu bei užėmė trečią vietą Vyrų kultūrizmo kategorijoje.
O praėjusį savaitgalį jis, Europos NABBA kultūrizmo ir fitneso čempionate Serbijoje, kartu su komanda atstovavo Lietuvą ir kategorijoje Mr. Class 2 užėmė ketvirtą vietą.
„Nieko, kitam pavasariui dar labiau patobulėsiu“, – nuslopus varžybų jauduliui tikino jis bei pridūrė išreiškiantis didelę padėką treneriui Arvydui Mickui bei „Black gym“ sporto klubo vadovui Evaldui Biečiui.
Tikslas – būti sektinu pavyzdžiu jaunimui
G. Laurinavičius – tikras kėdainietis.
Tiesa, pastaruosius metus gyvenantis emigracijoje užsienyje.
Tačiau vyras prasitarė, kad nors ir teko ne vienerius gyvenimo metus praleisti užsienyje, gimtinės trauka didesnė – artimiausiu metu jis planuojantis grįžti į Lietuvą. Ir tuo pačiu savo pavyzdžiu parodyti jaunajai Lietuvos kartai, kad tereikia tik noro, ir gyvenimas gali dažytis šviesiomis spalvomis.
„Važiuoti į varžybas su Lietuvos vėliava, gauti federacijos logotipu paženklintas aprangas: tai man – didelė garbė.
Noriu, kad ir mūsų jaunimas tą suvoktų, kad ne pinigai ar materialūs dalykai yra daugiausiai gerbtini. Aš taip noriu atiduoti savo duoklę Kėdainiams, jaunimui. Noriu, kad mane atsimintų, ir matydami mano pavyzdį, eitų sportuoti.
Net nesvarbu kokią sporto šaką. Man labai svarbu, kad jauni žmonės nesėdėtų įlindę į telefonus, kad sportuotų, kad turėtų į ką lygiuotis“, – sako G. Laurinavičius.
Jis priduria, kad sportuoti ir siekti aukštų pasiekimų jį skatina paprasti ir žmogiški dalykai.
„Iš paauglio gauti žinutę su padėka, kad esu jo motyvatorius siekti rezultatų, eiti sportuoti: man tai ir yra didžiausias prizas. Ir mane patį tokie jaunų žmonių atsiliepimai motyvuoja eiti į priekį“, – prisipažįsta G. Laurinavičius.
Atsiranda pavyduolių
Įspūdingo stoto vyras teigia, kad dėmesio dėl savo išvaizdos gauna daug. Ir tas dėmesys ne visada būna malonus.
„Taip, dėmesio gaunu daug, tačiau tai nebūtinai būna teigiamas dėmesys“, – šypteli jis. Tačiau priduria, kad stengiasi atsirinkti žmones – nors būna negatyvių, bet yra ir pozityvių, kurie džiaugiasi už tautiečius.
„Būna, žmonės pavydi sportinių pasiekimų, išvaizdos, sėkmės. Tačiau kai sėdi ir diskutuoji su jais, kaip visą tą pasiekti, susiduri su nuostata, kad tereikia tik daug pinigų. Viską galima nusipirkti. O ką mes paliksime po savęs? Dėl ko aš visa tai darau? Dėl savęs?
Man yra smagu, kai varžaisi, gauni sportinę aprangą su Lietuvos trispalve, turi galimybę atstovauti Lietuvą, savo gimtąjį miestą varžybose, svetimoje šalyje iškelti savo šalies vėliavą… Čia yra didžiausias dalykas, dėl ko aukoju visą savo laiką. Tai – mano išsipildžiusi vaikystės svajonė“, – atskleidžia pašnekovas.
Rėmėjų sportininkas neturi, tad sportuoja leisdamas tik savo uždirbtus pinigus. G. Laurinavičius prasitarė, kad šis sportas kainuoja tūkstančius eurų.
„Bet man užtenka prizo: tiesiog paprastos dėkingumo žinutės iš paauglio – tai mane labiausiai ir motyvuoja. Žmogiškas ryšys“, – šypteli jis.
Tereikia tik noro
Pasak G. Laurinavičiaus, būtent kultūrizmas yra tinkamas sportas visiems – tam nereikia ypatingų fizinių duomenų, nėra ir amžiaus ribos.
„Reikia tik vieno – noro sportuoti“, – patikslina jis ir priduria, kad kiekvienas žmogus yra tobulas kūrinys.
„Kiekvieno žmogaus raumens struktūra yra kitokia. Įdomu raumenis auginti, ryškinti.
Sportininko treneris lipdo naują žmogų, tarsi naują kūrinį.
Manau, ir pačiam jaunuoliui atsiranda motyvacija matant, kaip jis keičiasi, stiprėja kūnas, auga pasitikėjimas savimi, meilė sau. Pats matai, kai drabužiai gražiai gula ant kūno, atkreipi kitų žmonių dėmesį“, – įsitikinęs G. Laurinavičius.
Iškart suprato, ko nori
Paklaustas, kodėl jis pats pradėjęs sportuoti, pašnekovas nusikelia į paauglystės laikus. „Tada buvau labai lieknas, kaip dviratis“, – nusijuokia jis.
G. Laurinavičius pasakoja, kad tais laikais kultūrizmas Kėdainiuose buvo labai populiarus ir „ant bangos“.
„Buvau išbandęs daug įvairių sporto šakų, tačiau kartą mano vaikystės geriausio draugo brolis nusivežė mus į kultūrizmo klubą Kėdainiuose „Liutauras“.
Man tada buvo gal 13 metų. Ir įėjęs į salę aš supratau, kad man čia patinka. Susikrapščiau pirmuosius pinigus abonementui. Buvo treneriai, kurie nuoširdžiai padėdavo. Ir aš pradėjau sportuoti. Vasarą pradėjau, o rudenį, grįžęs į mokyklą nustebinau klasiokus: mano kūnas suvyriškėjo.
Pradėjau labiau mylėti save, pasitikėti savo jėgomis, atsirado merginų dėmesys, sporto salėje atsirado gerų draugų. Būnant salėje nerūpėdavo šlaistytis gatvėje, nes po sporto tam nelikdavo nei jėgų, jei noro“, – pasakojo jis.
Išpildyta svajonė
Tiesa, kultūrizmu G. Laurinavičius užsiimdavo su pertraukomis. Rimtai ruoštis varžyboms pradėjęs visai neseniai – vos prieš du metus.
„Visada turėjau svajonę – užlipti ant scenos ir pabandyti savo jėgas varžybose .
Šį pavasarį dalyvavau varžybose – iš šešių likau ketvirtas. Mane tai dar labiau užmotyvavo!
Treneris skatino žodžiais, jog viskas pasiekiama po truputį, mažais laipteliais į priekį.
Po 5 mėnesių vyko kitos varžybos – užėmiau jau pirmą vietą Naujokų kategorijoje bei trečią vyrų kultūrizmo kategorijoje.
O svarbiausia – gavau su rimta komanda pakvietimą važiuoti į Europos čempionatą Serbijoje.
Grįžau į Lietuvą tam ruoštis. Man didelė garbė atstovauti Lietuvai“, – pasakojo pašnekovas.
„Čia mano istorija“
Pasiruošimas varžyboms Serbijoje G. Laurinavičiui buvo gana intensyvus, o kasdienė rutina buvusi gana įtempta.
„Reikia labai žiūrėti mitybą. Besiruošiant būdavau alkanas, išsekęs, bet noras gerai pasirodyti varžybose buvo didesnis. Keldavausi ryte šeštą, kad padaryčiau pirmus valgymus. Jie vyksta kas du su puse valandos. Jėgų daug nebūdavo, bet iš paskutiniųjų eini į sporto salę, darai pratimus, kartoji pozas. Žinoma, reikia ir poilsio. Bet aš viską darau dėl gimtojo miesto, dėl Lietuvos“, – užtikrintai kalba jis.
G. Laurinavičius pasakojo, kad nors ir sportuoja užsienyje, tačiau visada su malonumu ten nešioja sportinę aprangą, papuoštą Lietuvos simbolika.
Paklaustas, ką jam davė sportas, G. Laurinavičius teigia: „Davė daug“.
Pasak pašnekovo, sportas suteikė ne tik didelį pasitikėjimą savimi, jėgos, bet ir norą nenukrypti nuo tinkamo gyvenimo kelio.
„Kas aš būčiau, jei nenorėčiau sportuoti? Galbūt gatvėmis šlaistyčiausi. Kai buvau paauglys, leidau laiką ten, kur nereikėjo lankytis. Kėdainiai yra mano miestas. Čia mano istorija. Noriu, kad mano miestas klestėtų. Grįžęs iš emigracijos norėčiau pats tapti treneriu, ir taip padėti kitiems siekti savo tikslų“, – teigia G. Laurinavičius.
