Kokiomis nuotaikomis ir mintimis šiandien gyvena kėdainiečiai? Ar jie seka tragiškus įvykius Ukraino­je, ar rūpinasi savo saugumu namuose, ar laukia tikrojo pavasario, ką pla­nuoja veikti atšilus orams ir ar tiki, kad viskas pasibaigs gerai? Miesto parke „Kėdainių mugės“ sutikti kėdainiečiai sutiko pasidalyti savo min­timis.

Didžiausią baimę jaučia dėl sūnaus

Paspirtuku ir dviračiu po parką besivėžinantys jauna mama Greta su penkerių metų sūneliu Matu, pritūpę ,,pakalbinti“ gulbių, pasakojo, kad prasidėjus įvykiams Ukrainoje baimės buvo, gyveno neramiai. Pirmomis dienomis su vyru nuolat sekė įvykius, klausėsi žinių per televiziją, skaitė naujienas mobiliajame telefone, o Ukrainai pagal išgales skyrė finansinę paramą.

Kėdainietė Greta su sūneliu Matu miesto parke ,,kalbino“ gulbes.

,,Nuo pat pirmųjų karo dienų didžiausia baimė buvo dėl sūnaus. Jeigu kiltų grėsmė, mes su vyru kažkaip slėptumėmės, bet baisiausios yra vaiko emocijos. Jis irgi žiūrėjo televiziją, o dabar jau sako, kad jam atsibodo, ir mums liepia nebežiūrėti. Jau supranta, kaip atrodo karas, pažįsta Ukrainos vėliavą ir žino, kas yra Putinas. Sako, kad jam labiausiai gaila žmonių.

Dabar, praėjus daugiau nei trims karo savaitėms, kiek apsiraminom. Pasiskaitom, kažkiek pasižiūrim, bet taip stipriai stengiamės savęs neapkrauti. Baimėje gyventi nėra gerai, juo labiau – mažas vaikas, reikia dėmesio skirti jam, o ne žinioms apie karą“, – teigė pašnekovė.

Paklausta, ar teko domėtis šeimos saugumu, jei būtų ekstremali situacija, jauna moteris atsakė, kad iš tiesų domėjosi, kur, jeigu prireiktų, galėtų saugiai pasislėpti, taip pat ką su savimi pasiimti. Šeima turi pasiruošę ne tik savo, tačiau ir vaiko pasus. Kuprinės su reikiamais daiktais nesikrauna, bet būtinus dalykus namuose turi. Visada po ranka yra ir vaistinėlė.

,,Nuo pat pirmųjų karo dienų didžiausia baimė buvo dėl sūnaus. Jeigu kiltų grėsmė, mes su vyru kažkaip slėptumėmės, bet baisiausios yra vaiko emocijos“ (Greta).

,,Prieš tai labai išvargino porą metų trukusi koronaviruso pandemija. Atrodo, kad dabar kovido nebeliko, liko vienintelė grėsmė – karas Ukrainoje. Žmonės ilgą laiką buvo įkalinti namuose, negalėjo imtis mėgstamos veiklos, važiuoti kur norėjo, pamatyti. Dabar ir vėl girdim negatyvią informaciją. Labai laukiam, kada ateis tas tikrasis pavasaris“, – sakė moteris.

Greta pasakojo, kad šeima turi didelį sodą, o prasidėjus tikrajam pavasariui ir vasarai planuoja toliau keliauti, nes mėgsta poilsį prie ežerų, jūros. Didžiąją laisvo laiko dalį ir savaitgalius šeima praleidžia sodyboje. Labai laukia įprastų pavasarinių darbų ir kada bus galima pasilepinti saulėje, šiek tiek atsipalaiduoti: „Nors optimizmu labai nedegu, bet tikimės, kad anksčiau ar vėliau viskas baigsis gerai.“

Tikisi tik Ukrainos pergalės

Po parką neskubiai vaikštinėjanti brandaus amžiaus sutuoktinių pora Alius su žmona Ramune sutiko trumpam stabtelti ir pasidalinti šiandienos išgyvenimais.

„Tokiame amžiuje niekas nesitikėjo, kad taip gali būti“, – sakė įvykiais Ukrainoje gyvenantis kėdainietis Alius.

„Klausytis labai daug informacijos apie karą yra blogai. Bet tikimės tik pergalės“, – patikina jo žmona Ramunė.

,,Dabar korona liko antrame plane. Aš klausau tik teisingų žinių. Ukrainą užpuolė, o jie ginasi, kaip ir priklauso. Stebiu įvykius ir klausausi žinių iš įvairių kanalų, pats atsirenku, ko man reikia. Pasiklausau, ką kalba vieni, ką kiti. Bet daugiausia seku karščiausias naujienas. Jeigu reikėtų, kad ir šiandien važiuočiau ginti Ukrainos. Kitaip ir būti negali.

Istorija rodo, kad okupantai ilgai neišsilaiko. Šiuo atveju grėsmės Lietuvai nėra. Perka žmonės ir druską, ir kruopas, neva ruošiasi karui. Mes neperkame ir karui nesiruošiame. Aš žinau, kur mano seifas ir kur mano ginklai. Viską turiu legaliai, nes esu buvęs milicijos, policijos ir Kalėjimų departamento pareigūnas. Nors buvusių nebūna. Jau šešeri metai esu pensijoje, bet dar dirbu“, – užtikrintai dėstė kėdainietis.

Sutuoktinių pora Alius ir Ramunė sakė klausosi tik teisingų žinių apie Ukrainą ir laukia pergalės.

Pašnekovas dar kartą patikino, kad Lietuvoje karo grėsmės nėra ir dėl to nereikia išgyventi. Vyras pritaria, kad Ukrainai turime padėti. Kaip sakė Aliaus žmona Ramunė, ji finansiškai parėmė organizaciją ,,Mėlyna ir geltona“, o Alius tai pačiai organizacijai skyrė 1,2 proc. nuo savo GPM mokesčio.

,,Aišku, mūsų valdžia turi skirti dėmesio, kad mūsų kariuomenė būtų pasiruošusi bent jau valandą atremti priešus. Dėl branduolinio ginklo iš Rusijos pusės irgi nereikėtų baimintis, nes iki vadinamojo mygtuko paspaudimo yra eilė žmonių, o vienas žmogus nieko nesprendžia. Aš nusiteikęs labiau optimistiškai. O šie įvykiai dar gali tęstis iki poros mėnesių. Ir ne daugiau.

Kaip ir kasmet, tokiu laiku ateina eilinis pavasaris. Gegužės 19-ąją skrendame pailsėti į Turkiją. Prieš metus buvome suplanavę kelionę, bet dėl pandemijos išvykti nepavyko. Tikimės, kad šiemet pavyks. Turime ir sodą, kur leidžiame laiką, bet tai daugiau ne darbo, o mūsų poilsio zona. Vaikai užaugę, anūkai auga – džiaugiamės tuo. O ko daugiau reikia?“ – savo įžvalgomis dalinosi Alius.

Domėjosi savo šeimos saugumu

Parko kavinėje kavos išgerti prisėdusios dvi jaunos moterys pasidžiaugė atšilusiais orais ir kad jau gali pasivažinėti dviračiais.

,,Smagu, kad jau atėjo pavasaris, tik liūdnoka, kad nelabai toli nuo mūsų vyksta tokie įvykiai. Kiekvieną rytą atsikeli su ta pačia mintimi ir visų pirma žiūri, kas vyksta Ukrainoje, ar nieko nevyksta Lietuvoje.

Pirmosiomis dienomis iš tikrųjų buvo beveik nerimo priepuolių, darbe tapo sunku susikoncentruoti, nes nuolat klausydavomės radijo. Bet praėjus kelioms savaitėms nuotaikos jau truputį ramesnės. Pati stengiuosi riboti informacijos srautą, neapkrauti savęs negatyviomis emocijomis. Gal ir pavasaris veikia, kad nuotaika geresnė.

Vasarą su vyru planavome kur nors pakeliauti. Dabar lyg ir sustojom, nes iš tiesų, kaip rodo gyvenimas, iš anksto nieko negali planuoti. Jei nepavyks kur toliau, tai nusiteikę pailsėti bent prie ežerų. Geriausiu atveju su mašina norėtume nuvykti į kaimynines šalis, prie jūros. Norisi dažniau nuvažiuoti ir į tėvų sodą, išsikepti šašlykų, susitikti ir pabūti su draugais“, – kalbėjo Gabija.

Pašnekovė sakė, kad ir pati domėjosi savo šeimos saugumu čia, Kėdainiuose. Ieškojo informacijos, kur arčiausiai namų yra slėptuvės, jei reikėtų slėptis.

,,Smagu, kad jau atėjo pavasaris, tik liūd­noka, kad nelabai toli nuo mūsų vyksta tokie įvykiai. Kiekvieną rytą atsikeli su ta pačia mintimi ir visų pirma žiūri, kas vyksta Ukrainoje, ar nieko nevyksta Lietuvoje“ (Gabija).

Pasak Gabijos, su savo ir vyro tėvais bei broliu jie aptarė planą: kur vyktų, jei kiltų grėsmė. Moteris vis pasvarsto, kad reikėtų pasiruošti kuprinę su būtiniausiais daiktais, gal ir negendančiais maisto produktais ar į rūsį nusinešti geriamojo vandens atsargų: ,,Gal tada būtų ramiau gyventi pačiai. O iš kitos pusės, pradėjus ruoštis karui baisu, kad jo neprisišauktum. Juk mintys materializuojasi. Mano brolis taikliai palygino šią situaciją, kai įsėdę į automobilį mes prisisegame saugos diržus negalvodami, kad dabar pateksime į avariją. Prisisegame juos dėl saugumo apskritai – juk niekada nežinai, kas gali nutikti kelyje. O prisisegus žymiai saugiau jautiesi.“

Gabijai pritarė ir jos draugė Patricija: „Reikia stengtis apie tuos įvykius mažiau galvoti, mažiau skaityti, nesusitelkti ties tuo. Tiesiog stengtis gyventi įprastą gyvenimą ir laikytis rutinos.“

Abi kėdainietės, prasidėjus karui, finansiškai parėmė su Ukraina dirbančias organizacijas.

Tikisi, kad atsarginiu planu pasinaudoti neteks

Su šuneliu pasivaikščioti išėjusios senjorės Rita ir Eleonora sakė, kad labai domisi įvykiais Ukrainoje ir seka juos. ,,Tik atsikėlusios įsijungiame radiją ir klausomės, ką naujo praneša. Labai gaila nekaltų ukrainiečių ir bijome, kad karo grėsmė neateitų iki mūsų. Dieną stengiamės atitrūkti nuo informacijos srauto. Norisi į mišką nueiti pasivaikščioti“, – kalbėjo moterys.

Optimistiškai nusiteikusios buvo pasivaikščioti į parką atėjusios Rita (iš kairės) su šuneliu Čipu ir jos draugė Eleonora.

Senjorės nenuobodžiauja – lanko Trečiojo amžiaus universitetą (TAU), taip pat Pagyvenusių žmonių asociacijos Kėdainių skyrių, pačios susiorganizuoja pasivaikščiojimą su šiaurietiškomis lazdomis ir randa kitų būdų, kaip atsipalaiduoti ir kitur nukreipti mintis.

Moterys pasakojo, kad domėjosi ir slėptuvėmis, bet jei iš tiesų kiltų grėsmė, jos greičiau pasirinktų savo namo rūsį. Kuprinės su būtiniausiais daiktais pasiruošusios neturi, dar vis žada tai padaryti. Tačiau vienoje vietoje turi pasidėjusios dokumentus, o mėsos konservų pasigamino pačios. Labiau moterys išgyvena dėl gyvūnų ir labai tikisi, kad nei maisto atsargomis, nei atsarginiu planu pasinaudoti neteks.

,,Laukiame, kada galėsime išeiti į daržą, sėti, sodinti. Labai rūpi pakeliauti, nes mūsų tolimesnes keliones buvo sustabdžiusi pandemija. Kai saulutė daugiau pakaitins, visų nuotaika labiau pagerės“, – optimistiškai nusiteikusios Rita ir Eleonora.

Titulinėje nutoraukoje: Gabija (iš dešinės) su drauge Patricija džiaugiasi atėjusiu pavasariu.

A. Raicevičienės nuotraukos

Panašios naujienos