Kas yra išlaikymo iki gyvos galvos sutartis ir kada naudinga ją sudaryti?

Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis yra rentos sutartis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.460 straipsnio 1 dalis numato, jog pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį rentos gavėjas – fizinis asmuo – perduoda jam priklausantį gyvenamąjį namą, butą, žemės sklypą ar kitokį nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją ir (arba) šio nurodytą asmenį (asmenis) iki gyvos galvos. Taigi, esminiai išlaikymo iki gyvos galvos sutarties ypatumai yra tai, kad ši sutartis visais atvejais yra sudaroma ir galioja iki rentos (išlaikymo) gavėjo mirties. Pagal šią sutartį rentos gavėjas rentos mokėtojui perduoda jam priklausantį nekilojamąjį daiktą (butą, namą, žemės sklypą ir kt.). Išlaikymo iki gyvos galvos atveju renta teikiama ne periodinėmis išmokomis, o natūra, t. y. rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją (aprūpinti jį drabužiais, gyvenamąja patalpa, maitinimu, užtikrinti asmens sveikatos priežiūrą).

Išlaikymo iki gyvos galvos sutarčiai yra privaloma notarinė forma. Ji baigiasi mirus rentos gavėjui. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis gali būti nutraukiama ir šiai sutarčiai nepasibaigus. Jeigu rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, rentos gavėjas turi teisę reikalauti nutraukti sutartį ir atlyginti nuostolius. Sutarties nutraukimo klausimas sprendžiamas teisme.