Kėdainiuose, kaip ir likusioje Lietuvoje karantinas. Miestas skendi tyloje ir ramybėje, kokią interneto nuotraukose demonstruoja kitų šalies miestų gyventojai. Taip, triukšmo ir skubėjimo gerokai mažiau, bet tikrai nepasakysi, kad miestas miega. Atvirkščiai, daugelis miestiečių turi savų reikalų. Vieni toliau sparčiai tuštino parduotuves, kiti vaikštinėjo po miestą su draugais, treti laiką leido Babėnų šile, ketvirti sportavo arba žaidė lauke, būriavosi Vytauto parke.


Jau nuo antradienio popietės miesto gatvėse, ypač prie didžiųjų prekybos tinklų parduotuvių matėsi daug garbaus amžiaus žmonių, kuriems kaip tik šiuo metu labiausiai ir net primygtinai siūloma likti namuose bei pasinaudoti artimųjų ar geradarių pagalba, kad viskas – maistas ir vaistai – jiems būtų pristatyti tiesiai į namus.

Rodos, kaip tyčia jie – po vieną, poroms, draugių būreliais, išlindo į saulėtas gatves ir mojuodami tuščiais maišais traukia į maisto parduotuves, atgal jau vilkdami pilnus krepšius.

Trečiadienio popietę vienai senjorei ypač prireikė elektrotechnikos prekių, todėl ji nuoširdžiai “lupo” parduotuvės duris, nesuprasdama kodėl tos darbo dieną neatsidaro. Galiausiai moteris įsmeigė akis į prie durų kabantį lapą. Atsiduso ir susimąstė.

Suprantama, pavasario kvapas taip ir traukia kišti nosį lauk, sakant, kad „mes dar ne tiek matę per savo gyvenimą, pagąsdins ir praeis“. Bet negi reikia kaimynų mirčių, kad senjorai atsimerktų ir užsibarikaduotų namuose, laukdami, kol nurims šis viruso paskelbtas karas prieš žmoniją. Seneliai, prašykite, pagalbos, jums tikrai bus kam padėti.


Popietę miestas buvo tylesnis nei anksčiau – mažiau automobilių ir žmonių. Bet judesio buvo pakankamai. Kol vieni sėdėjo karantine, prižiūrėjo vaikus ir dirbo iš namų, kiti tvarkė savo reikalus. Sėdėjo mieste ant suoliukų, traukė savo tikslais į įvairiausias puses, vaikštinėjo Vytauto parke, sporto aikštynuose moksleiviai žaidė krepšinį, būriavosi, laiką leido su draugais ir tiesiog taip išnaudojo išankstines Velykines mokinių atostogas. Pro šalį vis kažkuria miesto gatve prarisnodavo pavienis bėgikas, stiprinantis savo fizinę formą, sveikatą ir imunitetą.

Tik prie Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro ir Kėdainių ligoninės neįprastai ramu. Keletas darbuotojų automobilių, nei vieno praeivio ar į gydymo įstaigą skubančio paciento. Turbūt toks panašus vaizdas ir turėtų būti karantino metu.

Užtat šalia šių gydymo įstaigų esantis Babėnų šilas – tikra laisvalaikio ir pramogų oazė. Čia daugybė žmonių – senų, jaunų, mažų. Visokių. Su šeimomis, vaikais, draugais, šunimis, šiaurietiškomis lazdomis.

Einančių, bėgančių, važiuojančių dviračiais, vedančių pasivaikščioti savo augintinius. Žodžiu, daug, ir visi malonūs, mandagūs vieni kitiems, sveikinasi, šypsosi. Net nepažįstami. Gal tikrai tas virusas bus į gera, išmoksime vertinti paprastus, bet labai malonius dalykus. Kaip šile viena moteris sakė: „Dabar kasdienę rutiną, ėjimą į maisto prekių parduotuvę prisimenu, kaip labai puikų reikalą. Pradedu jausti nostalgiją paprastiems, eiliniams dalykams, kurių, matyt, teks ilgam atsisakyti, bet užtat, kai viskas praeis, būsime išmokę džiaugtis tuo, ką turime kasdien, šalia.“

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.