Šių metų Kovo 11-ąją, kaip ir visas valstybines šventes, Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedi­mino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos vadas, kapitonas Arnoldas Stasiūnas mini šventinėje rikiuotėje Lietuvos Respublikos Seimo Nepriklausomybės aikštėje. Mūsų kraštietis žygiuoja Garbės sargybos kuopos priekyje, paskui save vesdamas tris karius, nešančius Lietuvos Respublikos trispalvę, istorinę ir kariuomenės vėliavas. Už jų – trys skirtingų kariuomenės rūšių būriai, reprezentuojantys sausumos, oro ir jūrų pajėgas. 


„Man tai yra didelė garbė, nes gimiau nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Kartu su šia garbe jaučiuosi nešantis ir didelę atsakomybę ant savo pečių. Tėvai ir seneliai pasirūpino mūsų ateitimi, todėl mano karta privalo užtikrinti šio laisvės žygdarbio tęstinumą“, – įsitikinęs A. Stasiūnas, vienmetis su atkurtos Lietuvos nepriklausomybe.

– Gimėte ką tik nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Ar tėvai, seneliai pasakojo apie sovietmetį, Sąjūdį, 1990-ųjų ir 1991-ųjų metų įvykius?

– Užaugau apsuptas tėvų ir senelių dėmesio, plačiame draugų būryje, todėl mano vaikystės prisiminimai tik patys geriausi. Taip, mano tėvai ir seneliai labai daug pasakojo apie anuos laikus.

2017 m. kraštietis A. Stasiūnas (antras iš kairės) dalyvavo tarptautinėje operacijoje Irake.

Vasarą keletą savaičių praleisdavau pas prosenelę, mamos močiutę, kuri gyveno Taučiūnų kaime. Simboliška, kad 1919 metų vasario 8 dieną tame kaime kovose prieš raudonąją armiją žuvo pirmasis Lietuvos kariuomenės karys Povilas Lukšys.

Vakarais, prieš einant miegoti, prosenelės visada prašydavau papasakoti istorijų apie II pasaulinį karą ir  koks gyvenimas buvo po jo. Jos pasakojimai būdavo tokie įdomūs, kad dažnai užsibūdavome iki pat vėlumos. Buvo taip įdomu viską sužinoti ir išgirsti iš pirmų lūpų, juk prosenelė II pasaulinio karo metu buvo paauglė.

Daug istorijų pasakodavo ir seneliai bei tėvai. Labiausiai mėgdavau klausytis, kai senelis ir tėtis pasakodavo apie savo tarnybos metus sovietų armijoje. Senelis tarnavo 1968–1970 metais Kaliningrade, o tėčiui pasisekė labiau, tarnybą jis atliko 1988–1990-aisiais, arti namų – Vilniuje.

Garbės sargybos kuopos vadas, kpt. A. Stasiūnas paskui save ves paradinėmis uniformomis pasipuošusią elitinę šalies kariuomenės kuopą. (Asmeninio A. Stasiūno archyvo nuotraukos)

Daug kalbėdavome ir apie Sąjūdį, laisvos valstybės atkūrimą, Sausio 13-ąją, gyvenimą 1990-aisias metais, blokadą ir kitus tuomet svarbius dalykus, asmenybes. Dalykus, kurie dėjo pagrindus laisvai savo valstybę iš naujo kuriančiai Lietuvai.

Klausydamas šeimos narių pasakojimų supratau, kad labai džiaugiuosi, jog užaugau laisvoje Lietuvoje. Ir tik tų pasakojimų dėka galiu palyginti gyvenimą priespaudoje ir nepriklausomoje šalyje. Kai žinai šiuos skirtumus, tada vertini ir puoselėji tai, ką turi dabar.

– Kokias vertybes jums įskiepijo šeima? 

– Įskiepijo, kad šeima yra pagrindinė vertybė, kuri apjungia visas kitas – meilę tėvynei, laisvę pasirinkti, atsakomybę, pagarbą artimui, pilietiškumą.

– Kodėl pasirinkote karininko kelią?

– Apsispręsti buvo labai lengva, nes dar būdamas moksleiviu norėjau studijuoti Generolo Jono Žemaičio karo akademijoje. Troškau iššūkių ir žinojau, kad jų gali pasiūlyti būtent ši mokymo įstaiga.

Jaučiau, kad pasirinkęs karininko profesiją galėsiu prisidėti tiek prie savo šeimos, tiek šalies saugumo.

Vienmetis su atkurtos Lietuvos nepriklausomybe – kraštietis, Garbės sargybos kuopos vadas, kpt. A. Stasiūnas.

Todėl baigęs tuometinę „Atžalyno“ vidurinę mokyklą, tais pačiais metais – 2009-aisiais, įstojau į Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Po ketverių studijų metų įgijau tarptautinių santykių bakalaurą ir būrio vado kvalifikaciją.

Šiuo metu toliau tęsiu studijas karo akademijoje karinės diplomatijos magistrantūroje.

– Kariuomenėje užimate aukštas pareigas. Koks buvo kelias iki šio posto ir kapitono laipsnio?

– Baigęs ketverius metus trukusias studijas Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademijoje tapau leitenantu ir buvau paskirtas tarnauti Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopoje. Taip atsidūriau šioje kuopoje.

Tarnybą pradėjau eidamas būrio vado pareigas. 2015-aisiais tapau vyresniuoju leitenantu, o 2017 metais dalyvavau tarptautinėje operacijoje Irake ir grįžęs pakilau į Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos vado pavaduotojo pareigas.

Prieš porą metų – 2018-aisiais, įgijau kapitono laipsnį ir tapau Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos vadu. Šias pareigas einu iki šiol.


– Jūsų darbas reikalauja išlaikyti puikią reprezentacinę išvaizdą ir fizinę formą, taip pat ištvermę. Turbūt daug ko tenka atsisakyti, intensyviai sportuoti, sveikai maitintis, rūpintis išvaizda?

– Garbės sargybos kuopoje yra taikomi tam tikri išvaizdos reikalavimai, pavyzdžiui, karys negali būti žemesnis nei 182 cm ūgio, negali turėti tatuiruočių ar randų matomose vietose, negali turėti viršsvorio ar būti per liesas.

2019-aisiais susituokė Arnoldas ir Raminta Stasiūnai.

Būdamas šios kuopos vadu stengiuosi rodyti tinkamą pavyzdį savo kariams, todėl laikausi šių reikalavimų. Sportas – neatsiejama kario tarnybos dalis, todėl išlaikyti gerą fizinę formą nėra sunku.

– Kodėl jaunam žmogui svarbu ginti Lietuvą? 

– Daugeliui jaunų žmonių kyla šis klausimas, kiti nesusimąsto, nuo ko ją reikėtų ginti. Mano atsakymas būtų labai paprastas – kiekvienas iš mūsų siekiame apsaugoti savo artimuosius, šeimos narius, jais rūpinamės. Todėl net nedvejodamas sakau, kad, apsaugodamas savo šeimą, tu apsaugosi ir mūsų šalį.

Džiugu matyti, jog tiek daug jaunuolių savanoriškai pradeda nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą. Tai parodo, kad visuomenė supranta, jog negalime užmigti, kad laisvę neužtenka išsikovoti, ją reikia ir išsaugoti.

– Kokias vertybes diegiate jaunesniems kariams? 

– Tarnyba Garbės sargybos kuopoje reikalauja išskirtinių savybių. Garbės sargybos kuopa laikosi pagrindinių Lietuvos kariuomenės vertybių, kurios yra: patriotizmas, ištikimybė, pasiaukojimas, sąžiningumas, drąsa, pagarba, garbė, principingumas.

– Ko palinkėtumėte visiems lietuviams ir mūsų šaliai?

– Valstybinių švenčių metu su Garbės sargybos kuopa dalyvaujame įvairiuose minėjimuose ir paraduose. Pastebiu, kad kiekvienais metais vis daugiau žmonių atvyksta į tokio pobūdžio renginius. Tai parodo, jog mūsų visuomenė tampa vis labiau patriotiška.

Visiems piliečiams palinkėčiau vienybės. Nors esame labai maža šalis, tačiau vieningos tautos dvasios negali palaužti niekas.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.