Kapinėse ne viskas leidžiama

Lina Pranckevičiūtė

Net amžinojo poilsio vietose galioja taisyklės, kurių privalu laikytis, aišku, ne mirusiesiems, o gyviesiems. Tiems, kurie prižiūri kapavietes ir yra atsakingi už tai.

Vėlinių laikotarpiu teko pakalbinti nemažai žmonių. Kai kurie piktinosi, kad kapinėse ne visada laikomasi tam tikrų reikalavimų, pvz. ant praėjimo takų statomi suoliukai arba kapavietėse pasodinti augalai taip išbujoję, kad užgula ant tako ar kaimyninių kapaviečių. Kitais atvejais nuo pasodintų tujų ar kitokių medžių ant greta esančių kapų byra sėklos, krenta lapai, giliukai ar žiedlapiai. Žmonėms tikras vargas visa tai nuolatos tvarkyti.

Kas vienam gražu ir tinkama, neturi kliudyti kitiems

„Žmonės mažai paiso taisyklių. Pasodina krūmus visai arti tvorelės pačiame kampe ir nepagalvoja, kad augalas po metų kitų jau guls ant tako, trukdys praeiti. Dauguma mano, kad tai jų kapavietė ir gali joje daryti, ką tik nori. Į pastabas susitvarkyti mažai reaguoja. Dažnai matau, kaip tokie išsiplėtę krūmai pavirsta šiukšlynais. Būna prikraunama plastikinių butelių, senų žvakių ir kitokių daiktų“, – sako Kauno g. kapinių prižiūrėtoja Vitalija Paliovkina.

„Žinote, ypač senose kapinaitėse eini kaip per kokį labirintą. Takai jau ir taip vingiuoti, o dar, žiūrėk, suoliukas pastatytas, tvorelė išsikišusi, trinkelės vienos aukščiau, kitos žemiau suklotos. Nuolat turi žiūrėti po kojomis, kad nesukluptum. O jei nenori į kokią išsibujojusią tują atsitrenkti, turi ją kaip karalienę apeiti“, – pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo garbaus amžiaus sulaukusi Eugenija.

„Jei jau pasodinai kokį medelį ar krūmą, tai turi jį formuoti, genėti, jei jau labai aukštas auga – iš viso pašalinti, kad kitiems netrukdytų. Juk aukšti augalai meta šešėlį pasodintoms gėlėms, teršia aplinkines kapavietes. Manau, kad tai, kas vienam gražu ir tinkama, kitiems neturi trukdyti“, – savo nuomonę išsakė Birutė.

„Dieve, kaip mes vargstam. Matote, šalia auga tuja, ji jau džiūsta, tai mes nespėjam grėbti tų prikritusių nurudavusių šakelių. Tai gerai dar, kad ant mano kapo tik žemė, o ką daryti tiems, kurie kapavietę užpylė akmenukais, kaip jiems tai išrinkti? Dabartinė karta jau tokių didelių medžių ar krūmų nesodina, o vyresniems supratingumo trūksta“, – įsitikinusi artimųjų kapą tvarkiusi Alina.

„Savo kapavietės kampuose esam pasodinę tujas, jos nė metro nesiekia, bet, matyt, kažkam užkliuvo, kažkuo nupurškė, jos ėmė ruduoti, teks rauti. Dabar sodinsim dar mažesnius augalus. Manau, dideliems medžiams kapinėse – ne vieta. Jų šaknys iškilnoja tvoreles, net paminklus verčia“, – sakė Dalia Vaitkienė.

Ąžuolo įkaitai

Iš toli pažvelgę į Kauno gatvės kapines matome, kad tarp aukštaūgių augalų dominuoja tujos, yra viena kita eglė, bet jos nepridaro tiek bėdų, kaip kad netoli pagrindinio įėjimo kapavietėse augantys ąžuolai. Jų lapus vėjas nešioja didžiuliu spinduliu.

Lapus nuo kapo šluojantis Jonas Aliuškevičius neslepia nusivylimo. Esą ne tik jam, bet ir keliasdešimčiai aplinkinių kapaviečių prižiūrėtojų jau daug metų tenka taikstytis su vienos buvusios pedagogės kadaise atlikto, regis, nekalto veiksmo pasekmėmis.

„Pažįstama mokytoja kapavietėje prieš daug metų nutarė pasodinti ąžuoliuką ir taip pagerbti mirusio tėvo, buvusio girininko ar miškininko, atminimą. Metai bėgo, ąžuolas štai koks didžiulis išaugo. Kasmet net iki gruodžio mėnesio tenka grėbti lapus, rinkti giles. Mano abi kapavietės uždengtos plokštėmis, tai kas kelias dienas nušluoju. O kitiems dar daugiau vargo. Kažin, ar gretimose kapavietėse per ąžuolo šaknis žmonės galėtų palaidoti mirusįjį su karstu, ko gero, tik su urna.

Kai dabartinis meras dar buvo seniūnas, sutikau jį kapinėse, klausiau, gal galėtų seniūnijos darbuotojai atvažiuoti ir šį medį pašalinti. Atsakė, kad reikia gauti kapavietę prižiūrinčio asmens sutikimą, be jo seniūnija negali nei nupjauti ąžuolo, nei jo genėti. Aš asmeniškai, jei sutikčiau šios kapavietės prižiūrėtoją, bandyčiau įkalbėti duoti leidimą, bet jos vis nesutinku, gal moteris jau mirusi? Tikiuosi, kad bent šį sykį viešumas padės atrasti didžiuliu ąžuolu paženklintos kapavietės savininkę, gal bus imtasi veiksmų išspręsti mūsų problemą“, – ne vienus metus brandintą viltį išsakė J. Aliuškevičius, o ąžuolas, kol vyko mūsų pokalbis, vėl pribarstė lapų.

„Mano kapavietė yra penktoje eilėje nuo ąžuolo, bet kaskart išnešu po 2 – 3 maišus lapų. Kitiems prikrenta ant skaldos, tai dar sunkiau išrinkti. Mano nuomone, reikėtų nupjauti šį medį ar bent jau pagenėti“, – sakė Regina.

Problema ne vien lapai. Žmonės baiminasi, kad toks galiūnas medis po stipraus vėjo nenuvirstų, nes tada sudaužytų ne vieną paminklą. O kas tada atlygintų nuostolius?

(Ne)išsprendžiama problema?

Aplinkos ministerijos patvirtintose Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklėse yra punktas, draudžiantis kapavietėse auginti medžius ir krūmus, aukštesnius nei 1 metras, jei tai nesuderinta su savivaldybe ar seniūnija. Už kapavietėje esančių augalų genėjimą ar kitą priežiūrą atsako kapavietę prižiūrintis asmuo. Jei šis jau miręs, tą pareigą perima jo paveldėtojai.

Pasak savivaldybės teisininko Mariaus Stasiukonio, jei kapavietėje augantis medis nuvirsdamas sudaužytų paminklus, jų savininkai galėtų civiline tvarka kreiptis į teismą, kad šis įpareigotų kapavietėje augusio medžio šeimininką atlyginti padarytus nuostolius. O jie, tikėtina, būtų didesni, nei pasirūpinti medžio nukirtimu, kol šis dar nepridarė bėdų.

Kėdainių miesto seniūnas Algirdas Krivičius sakė, kad situacija dėl straipsnyje minimo ąžuolo išties yra problemiška.

„Seniūnija jau yra išsiuntusi kapavietės prižiūrėtojui oficialų raštą, paragindama imtis veiksmų šiai problemai spręsti. Dabar tik nuo asmens geranoriškumo priklauso, ar reikalai pajudės gerąja linkme. Kapavietės prižiūrėtojas turėtų kreiptis į savivaldybę ir gauti leidimą pašalinti daug bėdų aplinkiniams keliantį medį.

Jei leidimas būtų išduotas, pačiam žmogui reikėtų kreiptis į aukštalipius, nes tik jie gali saugiai pašalinti medį. Seniūnija šiuo atveju tik galėtų duoti aukštalipių kontaktus. Mūsų turima technika ten neprivažiuotų, iš bokštelio viršūnės nepasiektume, o kelti paprastą pjūklininką į medį be jokios apsaugos būtų didžiulis darbų saugos pažeidimas.

Kai kas gal mano, kad tereikia paskambinti seniūnui ir jis atsiųs darbininkus nupjauti medį, tačiau mes esame apriboti teisinio reglamentavimo“, – kalbėjo miesto seniūnas.

Stengiamasi į situaciją žiūrėti geranoriškai

Josvainių seniūnijos seniūnas Algimantas Sirvidas irgi pripažįsta, kad neretai tenka laviruoti tarp įvairių žmonių nuomonių medžių pjovimo klausimais. Vieni jų nori dėl žalumos, kiti piktinasi keliamomis problemomis.

„Neseniai į mus kreipėsi asmuo, prašydamas padėti nupjauti ant kapo augusią didelę tują. Kiek ten to darbo, ėmėme ir nupjovėme. O norėdami pašalinti bendroje kapinių teritorijoje ar greta jos augančius medžius, turime gauti savivaldybės sudarytos komisijos leidimą. Jei medis yra įpuvęs, pažeistas ligų arba kilnoja kapaviečių tvoreles ir paminklus, leidimą gauname. Dažniausiai tenka pasidarbuoti Šaravų kapinėse, nes jose auga daugiausia senų medžių. Atlikti tokius darbus gali tik aukštalipiai. Jie pjausto medžius dalimis ir saugiai, kad nesudaužytų paminklų, nuleidžia jas ant žemės. Seniūnijos darbuotojai tada imasi tvarkyti šakas. Negalime jų palikti ant kapaviečių. Vieno medžio nupjovimas kainuoja apie 100–150 eurų. Šiuo metu turime leidimą pašalinti 3 medžius. Jei liks laisvų pinigų, juos tam ir paskirsime, o supjautą medieną panaudosime viešajai pirčiai šildyti“, – teigė Josvainių seniūnijos vadovas.

O pabaigoje – apie šunis

Svarbu žinoti, kad į kapines vestis šunis draudžiama. Net jei tai tik mažytis Jorkšyro terjeras, jis vis tiek yra gyvūnas, kuriam nepasakysi, kur galima atlikti gamtinius reikalus, o kur – ne. Todėl iš pagarbos mirusiesiems jų amžinojo poilsio vietas lankykite be savo augintinių.