Šiais metais birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, Lietuvoje minėsime 80-ąsias tremties pradžios metines. Kiekviena iš daugybės tūkstančių ištremtų nekaltų žmonių istorijų – tragiška ir skaudi, tik pasakojama skirtingai. Vienos tarsi sunkiu akmeniu prispaudžia širdį, o kitos – šviesiu grauduliu vilgo akis ir stulbina žmogaus gebėjimu atsitiesti ir atleisti.

Vienuolika gražiausių jaunystės metų tolimojoje tremtyje Sibire praleidusi Jadvyga Urbelienė savo istoriją pasakoja su ilgų dešimtmečių nuskaidrinto liūdesio ir švelnaus humoro gaidele. „Mama visą gyvenimą mėgo juokauti ir kitus per dantį patraukti“, – šypsosi devyniasdešimt trečius metus einančios Jadvygos dukra Vilma Živatkauskienė, o senolė čia pat priduria: kol perėjo per visokią velniavą, gelbėjo ir juokas, ir ašaros…

Nuotraukoje viršuje: Jadvygos Urbelienės tremties istorijų klausosi ne tik vaikai ir anūkai, ją aplanko ir „Misija Sibiras 2019“ dalyvis, kraštietis Augustas Kišonas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Išskirti ir susieti tremties

Daugiau kaip šešiasdešimt metų Gineitų kaime, vienkiemyje ant šlaito netoli Nevėžio, gyvenančią Jadvygą Urbelienę su Kėdainių kraštu susiejo tremtis. Traukinys su jos šeima ir to paties likimo broliais bei sesėmis išdundėjo iš Kėdainių geležinkelio stoties ne pirmųjų trėmimų metu, o 1948 metų gegužės pabaigoje. Gegužės 22‒23 dienomis sovietų valdžia įvykdė didžiausią Lietuvos gyventojų trėmimo operaciją „Vesna“ („Pavasaris“), per kurią į tolimus, atšiauraus klimato Sovietų Sąjungos regionus buvo ištremta apie 40 tūkst. žmonių.

„Daug vargo patyriau, net nenoriu prisiminti, o gal ir reikėtų. Juk buvo ir gero – tenai sutikau savo vyrą Jurgelį“, – švelniai kalba Jadvyga.

Jaučiu, kad paliesiu turbūt vieną jautriausių širdies stygų, bet paprašau senolės papasakoti apie savo jaunystę.

Jadvyga: „Devyniolikti metai man ėjo, kai trėmė. Buvau įsimylėjusi. Širdies draugas, sužinojęs, kad mus tremia, dviračiu atvažiavo iki Kėdainių geležinkelio stoties ir vijosi traukinį – norėjo į tremtį kartu. Galvojau, kad niekada daugiau nieko nemylėsiu. Jeigu mano Juozą atėmė, man daugiau nieko ir nereikia. O paskui žiūriu, kad jau ne tokia brangi aš jam ir buvau – vos tik išvežė, jis ėmė ir susirado kitą… Tačiau nerado jis laimės, anksti iškeliavo į kitą pasaulį… Paimtas į armiją, buvo atsiųstas tarnauti į Sibirą. Jis sužinojo, kad aš netoli, parašė laišką, kad nori atvažiuoti. Aš atsakiau, kad turi žmoną ir grįžk pas ją. Negalėjau kitaip pasielgti, juk jis klaupė prieš altorių, ką pasirinko, tą ir turi turėti. O ką, jūs kitaip darytumėt?.. Paskui susitikau savo Jurgiuką, išgyvenome drauge 62 metus, užauginome keturis gerus, dorus vaikus.“

Jadvyga Urbelienė su dukra Vilma Živatkauskiene 2020 m. dainuojamosios poezijos festivalyje „Ant Nevėžio kranto“ M. Daukšos viešosios bibliotekos kiemelyje. Senolė deklamavo tarpukario poetų eiles, kurių prisimena daugybę. („Kėdainių mugės“ archyvo nuotr.)

Kalti be kaltės

Jadvyga užaugo Panemunės krašte: prie Seredžiaus miestelio, gražiame Armeniškių kaime, ūkininkų šeimoje.

Jadvyga: „Turėjau du brolius, labai gražią sesutę. Tėveliai buvo ūkininkai, tiesa, tėveliukas buvo labai ligotas, jam mirus, vyresnysis brolis ir mes kartu rūpinomės ūkiu. Turėjo 19 hektarų žemės – gerai, kad spėjo parduoti penkis hektarus kemsynų Karalgiryje, jei nebūtų pardavę, būtų laikę „buožiniu“ ūkiu.

Nepasakysi, kad badavome, bet ir ponai nebuvome. Dirbome ir dirbome, pūslėtom rankom, suskilusiom kojom, basakojai bėgiojom paskui bandą… Nežinau, už ką mums tokia kančia buvo, už ką išvežė. Aš pati savęs ir negailėjau, tik gailėjau broliuko, kad jis toks jaunas buvo išvežtas. Jis nemokėjo net skaityti ir rašyti, nes užėjo karas ir neleido jo į mokyklą, paskiau kiek pramoko. Ką padarysi, buvo kaip buvo, viskas praėjo…

Aš pati buvau mokyta, kaip tiems laikams – keturias klases Armeniškių pradinėje mokykloje baigusi. Tremtyje susirašinėjau gal su dvylika žmonių. Mama sakydavo: duonos nusipirk, o tu tuos popierius perki. Bet visi laukdavo laiškų, tų žodžių, kaip supintų jazminų žiedų, lėkdavo vieni pas kitus skaityti…“

Vilma: „Už ką trėmė – nežinia, be kaltės… Dokumentuose įrašė „nacionalistai“. Šeimoje mes turime kitą versiją, pasakojama, kad mamos seserį pradėjo kalbinti kažkoks „politrukas“, ukrainietis. Sesuo jį atstūmė, o jis iš keršto pasistengė, kad šeima būtų ištremta. Tiesa, mamos sesuo vežant sugebėjo pabėgti ir tremties išvengė, ištekėjo už mylimo žmogaus.“

„Taip ir išbildėjome…“

Skaitant tremtinių atsiminimus, eilėraščius, visuomet iškyla tas sukrečiantis vaizdas, kai naktį ar paryčiais pasigirsta beldimas į duris ir įsiveržia stribai, kareiviai… Tas vakaras iki smulkmenų įsirėžė ir Jadvygos Urbelienės atmintin.

Jadvyga: „Iš vakaro sodinau pupeles. Mama sako, eik, vaikuti, pamiegosi, bus rytojus, pabaigsi pasodinti. Pakišau tą „bliūduką“ su pupelėm po agrastų krūmu, nuėjau atsigulti šalia sesers. Ir – beldimas į duris, vajetus, galvojam, kas čia darosi? Įlėkė jie ir sako: jūs vežami į Sibirą. Mano mamelė stojosi ir nualpo, mes su sese suklaupėme, žinojome, kad jai reikia per rankas patapšnoti, gaiviname, o jie tuo tarpu viską išvogė, kas buvo brangiausio.

Tą dieną dalyvavau vaidinime – valsčiaus ponus vaidinome, pas mane nakčiai buvo likę pinigėliai už bilietus surinkti. Nei tų pinigėlių, nei geriausių skarelių komodoje neliko…

Pasakė, kad turime vieną valandą apsirengti. Vieni grobė, o kitas ruselis iš čiužinio iškratė šiaudus ir ėmė kimšti daiktus. Mama mokėjo rusiškai, jis sako jai: „Ką nusivešit, tą ir turėsit. Ant lašinių palčių negulėsit, bet ir numirti niekas neleis.“

Sesuo pabėgo… o mes taip ir išbildėjome. Tuokart vežė daug kėdainiečių, Sibire daug jų sutikome, ir vyras mano iš Kėdainių krašto, Užupės kaimo.“

Lietuvių apie 1960 metus pastatytas Beriozovos kaimas Krasnojarsko krašte, naujoje miško kirtavietėje. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Krasnojarsko krašte

„Mus nuvežė į Krasnojarsko kraštą, Daursko rajoną, Kužnios, paskui Kičibašo kaimą, prie Sisimo upės, Jenisiejaus intako. Šiame krašte daugiausia buvo miškai“, – svetimus lietuvio ausiai vietovardžius vardina Jadvyga Urbelienė.

Vilma: „Mamos unikali atmintis. Ji moka atmintai daug tarpukario ir pokario metų eilėraščių, kurių išmoko iš spaudos. Kaip pasakoja mama, namų sienos buvo klijuojamos laikraščiais – keitėsi valdžios, keitėsi ir laikraščiai, su jais ir eilėraščiai, kuriuose buvo pajuokiama ar kritikuojama tai viena, tai kita valdžia.

Jau atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais mamos išsaugotas nuotraukas ir faktus, tremtinių šeimų vardus, pavardes perdavėme Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui.“

Jadvyga: „Atvežti radome aplūžusius barakus, kuriuose anksčiau gyvenę kitų tautų tremtiniai. Bet lietuviai nebūtų lietuviai – buvo ir statybininkų, miškai aplink, kirto ir statė trobas medines, stogus lentinius, lentas pjovė patys. Bet tai buvo vėliau, pirma apsigyvenome senuose barakuose. Apgyvendino mus su Beniulių šeima – tėvas buvo Seredžiaus valsčiaus viršaitis, į tremtį pateko sirgdamas gerklės vėžiu. Į šitokį pragarą atvežė žmogų, jis nebegalėdavo praryti, tik švokšdavo… Jo dukra Jadzė buvo Veliuonos gimnazijos direktorė. Atvežė mus, pradarė duris ir sako, va čia jūs gyvensit, dvi šeimos. Iki mūsų ten laikė karves, buvo baisus vaizdas, porą langiukų, lenta užkalti. Sakau, Jadzyte, aš tai papratus, o tu? Duok vandenį, plausiu tas sienas. Ne, sako, abidvi viską darysim. Prasivalėm tą baraką ir tenai gyvenom ilgai. Mus į miškus išvarė, o mamytės nevarė dirbti, ji viena palikdavo.

Kirsdavom medžius, pjaustydavom rastus ir kraudavome ant to Sisimo kranto. Kai tik prasidėdavo upėje ledonešis, tai kas gyvas, tuos suvarydavo, kad tik greičiau suversti tą mišką ir išplukdyti rąstus. Vanduo greitai nubėgdavo, nusekus krante išlįsdavo akmenys. Padarydavo užtvaras ir visą vasarą reikėdavo traukti rąstus ant tų akmenų. Kojos nušusdavo, pareinam šlapi, nei kur išsidžiovinti. Kas pirmieji pareina, užkuria laužą, džioviname tuos skudurus savo, neturėdavome kuo pasikeisti. Miegas prastas, o rytą, vos auštant, jau „padjom!..”

Jadvygos Buivydaitės – Urbelienės tremties fakto patvirtinimo byla. (Dokumentas iš asmeninio archyvo)

Gelbėjo turtinga gamta

Aš vis galvoju, kokie stiprūs turėjo būti žmonės, kad ištvėrė tokiomis sąlygomis tokius baisumus?..

Jadvyga: „Nežinau, brangioji, nežinau. Turbūt žmogus turi patirti daugiau vargo, negu raškažio (lengvo gyvenimo, prabangos – aut. pastaba). Jeigu vargšas, tai jam likimas dar daugiau vargo užkrauna…

Valgydavome daugiausia „ovsianką“ – avižinę košę. Būdavo, atveža duoną. Brenda nešikas per upę ant arklio užsidėjęs du maišus, iš maišų vanduo bėga. Einame su dubenėliais, įkrečia kiekvienam kaušą tos buzos. Susmirdusi arkliu, šlapia, bet maistas. Ir avižų atveždavo. Paskui vieną iš mūsų paskyrė virėja, ir virdavo tą košę ant vandens. Nei mėsos, nieko. Nežinau, kaip išgyvenome. Turbūt nebuvome mes dar taip blogai nugrūsti. Pati gamta buvo turtinga: matydavome, kaip ruskelės traukia žoles ir valgo minkštimą – jeigu jos valgo, ir mes valgom. Išsiraudavome meškinių česnakų, kaip gyvuliukai mitome…

Paskui sužinojome, kad labai geri kedro riešutai. Upeliai buvo turtingi, juodųjų serbentų šakos nulinkusios. Mes laimingi, kad papuolėme tenai. Vežant mums sakė: jeigu apsisuks laivas ir plauksit į šiaurę – jūs prapuolę, o jeigu į rytus – išsigelbėsit. Susodinti laukiame, kur tas laivas suksis…  Pradžioje pasuko į šiaurę, visi pradėjo verkti. Bet paskui supratome, kad plaukiame į rytus. Nežinojome, kas ir tenai laukia, bet vis tiek viltis.

Mūsų giminės papuolė į šiaurę, iš šešių atliko gyvi tik du. Tarp mūsų tokio mirtingumo nebuvo.“

Vilma: „Mamos broliai abu ten vedė, jų žmonos iš Kėdainių rajono – Pagirių ir Dotnuvos kraštų.“

Jadvyga (antroje eilėje pirma iš dešinės) tremtyje, miško darbuose, su draugėmis. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Niekam nelinki to patirti

Žiūrime išblukusias nuotraukas, kuriose – gražaus stoto merginos, šypsenomis užmaskuoti sunkumai, gražiai sušukuoti plaukai. Pulkelis merginų plačiomis darbinėmis kelnėmis susėdusios ant storiausių rąstų…

Jadvyga: „Namuose buvo išausta raudonos medžiagos audeklo sesers vestuvėms, išsivežėm tą medžiagą ir kelnes pasisiuvome. Buvo šalčiai, kelnės plonytės, neturėjome dar tų vatinių drabužių. Vienąkart buvau labai sušalusi, važiuojant rogutėmis bulvių parsivežti. Suėmė miegas, nugriuvau ant rogučių, taip gera buvo, liepiau manęs nejudinti. Gerai, kad kitos mergaitės manęs nepaliko. Užvežė jos mane pas tokią rusę į namus. Manė, kad jau mirštu, bet atsigavau. Ir va, išgyvenau, štai sėdžiu dabar, devyniasdešimties metų bobutė (nusijuokia).

Vasaros būdavo labai karštos, bet labai trumpos. Kai mus atvežė, galvojome, kad patekome į pragarą. Vos ėmus švisti spiečiumi puldavo ir kąsdavo mažytės musytės, toliau uodai ir visokie bimbalai. Veidai buvo sutinę baisiausiai. Ką turėjome, tą rišome, skarelėmis dengėmės, o paskiau prakirto miškus ir muselės prapuolė.

Vaikščiojome sutinę, kaip kankiniai. Niekam nelinkiu, net didžiausiam priešui…“

Gyvenimas – dovana, kuria reikia džiaugtis

Jadvyga Urbelienė tremtyje praleido vienuolika metų. Sibire sutiko savo gyvenimo žmogų – vyrą Jurgį. Po Stalino mirties šeimai buvo leista išvykti. Iš tremties į Lietuvą grįžo su dviem mažyliais – Dalyte ir Rimuku. Lietuvoje gimė dar du vaikai – Gintaras ir Vilma.

Jadvyga: „Rusai sakydavo: kas per tauta, jie visai išmirs. Per trejus metus nei viena moteris nepagimdė. Ne meilės buvo galvoje… Paskui apsipratome, atsirado ir meilė. Kai parvažiavome į Lietuvą, mus priėmė gyventi vyro teta Peiksvos kaime, dabar jis jau išnykęs. Paskui nusipirkome šitą sodybą Gineituose. Uošvis parvažiavo ir sako: marti, žiūrėjau, parduoda namus ant šlaito. Man tik pasvajoti – kokia graži vieta, Nevėžis netoli. Sakau, tėte, nusipirksim, pasiskolinsim pinigų. Taip ir buvo. Skolinomės, nusipirkome lūšnyną, palengva tvarkėmės, dar ir žentui kliuvo – reikėjo atstatyti kai ką (šypsosi).

Užaugo vaikai. Esu turtinga: turiu keturis dorus, gerus vaikus. Ir jaučiu padariusi tai, ką pridera motinai padaryti. Turiu 6 puikius anūkus ir du proanūkius. Gera jausti, kad šitokiame amžiuje esi mylima, reikalinga, kad anūkas tavęs nesigėdija, o apkabina. Gera gyventi…“

Tremtyje Jadvyga sutiko savo būsimąjį vyrą Jurgį, su kuriuo darniai ir laimingai drauge nugyveno 62 metus. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.