Praėjusių metų lapkričio 30-oji Kėdainiuose gyvenančiai Onai Kuliešienei buvo įsimintina – ji atšventė 100 metų gimtadienį. Jubiliejų paminėjo giminaičių apsuptyje, nes, kaip pati sako, visi artimiausi draugai, deja, bet jau iškeliavę anapilin.
„Nežinau, kiek man čia dar liko gyventi, tačiau džiaugiuosi kiekviena diena ir stebiuosi, kodėl aš vis dar gyva. Gal Dievulis mane pamiršto?“ – nusijuokė šimtametė.
Gimusi ir vaikystę bei jaunystę praleidusi Vyžuonų kaime (Utenos raj.), Ona Kuliešienė (Šileikytė) su didele nostalgija prisimena savo vaikystės ir jaunystės dienas.
„Labai gerai prisimenu, kaip su kitais miestelio vaikais šėldavome prie Balčio ežero. Nuo ryto iki pat vakaro. Nereikėdavo nei valgyt, smagiausia būdavo būti prie vandens“, – nusišypso O. Kuliešienė, paprašyta papasakoti apie vaikystę.
Atėję okupacijos metai buvo itin skausmingi. Į Sibirą buvo ištremta mama bei jaunesnioji sesė. Tik per atsitiktinumą Ona nebuvo ištremta ir pati.
Vėliau miške partizanaudami žuvo jaunesnis brolis bei tėvas Petras Šileikis. Beje, pastarasis buvo būrio vadas, prieš tai dirbo pasienio policijoje, buvo didelis Lietuvos patriotas.
Likusi viena be artimiausių žmonių Ona nepalūžo. Ji įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti medicinos, po mokslų tapo odontologe. Vėliau likimas, kartu su vyru Juliumi, nubloškė gyventi į Kavarską (Anykščių raj.). Ten gimė du sūnūs.
Turėdama vaikų paramą, ji iki šiol gyvena globojama vyresniojo sūnaus Arvydo. Tiesa, pasidžiaugė, kad nieko netrūksta, šilta, sotu, ramu.
„O ir vaistų visai nereikia – geriu tik migdomųjų tabletę prieš miegą“, – sakė ji.
Paklausta, kaip mananti, kas lėmė, jog pavyko išgyventi net šimtą metų, pašnekovė surimtėja.
„Iš tikro nežinau. Tiesiog gyvenau, ir tiek. Niekada negalvojau ir nesvajojau sulaukti šimto metų. Bet taip atsitiko ir dėkoju Dievui už kiekvieną pragyventą dieną. Be to, jaunystėje ir brandžiame amžiuje turėjau daug problemų su skrandžiu, todėl beveik pusę gyvenimo turėjau labai prisižiūrėti mitybą: valgyti tik neriebų, nekeptą maistą, daugiausia košes ir daržoves. Galbūt tai ir lėmė, kad iki šiol negaliu skųstis sveikata“, – pažymėjo šimtametė.
O. Kuliešienė užaugino du sūnus, sulaukė aštuonių anūkų bei trijų proanūkių. Visą gyvenimą atidavusi medicinai (Kavarske ne vieną dešimtį metų dirbo dantų gydytoja), tikina besididžiuojanti, kad priklauso medikų būriui. Pasak jos, iki šiol viena giminaitė nešioja jos įdėtą plombą, o viena anūkių – Saulė – nusprendė sekti močiutės pėdomis ir irgi tapti odontologe.
