„Auksinė krivūlė“ – apdovanojimas „Už turizmo paslaugų įvairovę ir inovatyvumą“ spalio 21 d. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos (EIM) vardu įteiktas Kėdainių rajono savivaldybei. Tad lapkričio 5 dieną į susitikimą-diskusiją „Turizmo plėtra Kėdainių krašte“ Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo skyriaus salėje buvo sukviesti turizmo srityje dirbantys bei prie šio apdovanojimo prisidėję kėdainiškiai.
Kultūrinis ir istorinis paveldas, gastronominiai produktai, pažintinės ir kulinarinės, sporto bei kultūros šventės ir festivaliai, gausėjančios vietinių turistų gretos – šiuos privalumus vardino Kėdainių turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Daina Balasevičienė.
Tad kokia siūlomų turizmo paslaugų įvairovė būdinga šiam laikmečiui? Kaip ji atitinka užsienio ir Lietuvos, taip pat ir vietinių gyventojų poreikius? Kalbiname du į minėtą diskusiją pakviestus dalyvius, kurių veiklos rezultatai visiškai atitiko apdovanojimui keliamus kriterijus. Tiesa, jie pasiekti per gerokai ilgesnį nei vienų – net keliolikos metų laikotarpį.
Siūlome įsiklausyti į Kėdainių krašto muziejaus direktoriaus Rimanto Žirgulio ir verslininkės, turizmo vadybos specialistės Ligitos Daukšaitės argumentus svarstant, ką vertėtų šiandien vadinti tikromis inovacijomis.
Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis
Daugiakultūrės istorijos atspindžiai bei Kėdainių krašto muziejaus inovatyvios ekspozicijos, susijusios su Radvilų giminės paveldu, tapo vienu iš svarbių kriterijų pelnytam apdovanojimui. Jūs, savo ruožtu, diskusijoje raginote peržiūrėti senas idėjas. Kodėl reikėtų tai daryti?
Pats 2005 metais dirbau prie Kėdainių turizmo vystymo koncepcijų. Jau tuomet poslinkių buvo. Galimybės atsivėrė po įstojimo į ES. Per tuos tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius poslinkiai visą laiką vyksta… Tad, ne pirmą dešimtmetį veikdami, spėjome įsisąmoninti, kad Kėdainiai turi didžiulį potencialą turizmui vystyti.
Netolimoje praeityje savivaldybės mastu buvo atliktos įvairios turizmo vystymo studijos, netgi buvo įkurtas Kėdainių krašto turizmo klasteris. Deja, ši iniciatyva ‚numirė“ labai greitai… Viena priežasčių ta, kad buvo pernelyg mažai dalyvių, tikinčių šio projekto perspektyva. Tad, netgi panaudoję lėšas ir sutelkę intelektualines pajėgas, „primąstę prikūrę“ visokiausių idėjų, deja, rezultatų nesulaukėme: visas įdirbis nugulė į stalčius…
Esu įsitikinęs, kad, pakėlus ir pasižiūrėjus šį projektą, galima būtų atsirinkti tai, kas aktualu šiai dienai ir kas ne, bei papildyti naujomis idėjomis. Mat turizmo vystymas yra nelengvas, nuoseklus ir nuolatinio dėmesio reikalaujantis darbas.
Diskusijoje nuskambėjo siūlymai rasti trauką pramogų gerbėjams, pavyzdžiui, steigti vadinamuosius „crazy“ objektus, kuriais neva galėtų tapti „baltieji“ „Lifosos“ kalnai, Babėnų šilas, dėl ko esą į Kėdainius vyktų ne vien Lietuvos turistai. Kaip vertinate tokias idėjas?
Nei galėtume girtis esantys ežerų kraštu, nei turime tikrų kalnų… Esu kategoriškai prieš „popsą vardan popso“, suprantu, kad čia buvo kalbama sąlygiškai, metaforomis… Mes, muziejininkai, esame kvalifikuoti žmonės, įgudę kaupti žinias, tad, išgirdę žodį „popsas“, suklūstame… Nes mums tai asocijuojasi su paviršutiniškumu ir pigumu. Galvočiau, kad kiekviena idėja turėtų būti pagrįsta tikrove. Pavyzdžiui, ištarus Česlovo Milošo pavardę, Lietuvoje nepatrauksime to, kuris nežino šio kūrėjo, tačiau daugelyje pasaulio šalių, vos ištarus jo vardą, kyla milžiniškas susidomėjimas bei nuskamba atsakymas: „Taip, žinau…“.
Todėl, manau, ir minėtais atvejais turėtume atrasti savus – autentiškus personažus. Galbūt kokį škotų piratą ar plėšiką senamiestyje pastatykime – bent jau „ teoriškai“ Kėdainiuose jie gyveno…
Ar diskusijoje atradote konstruktyvaus grūdo?
Tokie pasišnekėjimai primena situaciją, kai, susirinkus įvairių sričių atstovams, kiekvienas „antklodę“ tempia į savo pusę… Tarkime, vienas kolegų, kalbėdamas apie mūsų miestą, lygino jį su Gdansku… Manau, kad Kėdainių nei su šiuo miestu, netgi su Kaunu ar Vilniumi gretinti negalėtume. Tai yra netolygūs masteliai. Pagal dydį galėtume lygintis su Kupiškiu, Ukmerge, Raseiniais arba Tikocinu Lenkijoje – nedideliais miestukais, turinčiais kažką savito. Ir stengtis juos aplenkti ne tik jau turima labai turtinga daugiakultūre istorija ir paveldu, bet ir realia, o ne teorine turistine trauka.
Manau, nederėtų slėptis vieniems už kitų nugarų: raginčiau kiekvieną daryti ką moka geriausiai – kurti sinergiją. Tai viena priežasčių, kurios vedini mes, Kėdainių krašto muziejaus komanda, investuojame milžiniškus pinigus, dedame dideles pastangas rašydami investicinius projektus. Tačiau savarankiškai gaudami pinigus bei juos įsisavindami susiduriame su žmogiškų išteklių ir bendradarbiavimo problema, pavyzdžiui, kuomet galime naudotis vienintelio Kėdainiuose esančio anglakalbio gido paslaugomis…
Ką vertėtų keisti?
Masinė komunikacija ir strategiškai mąstantys darbuotojai – tai, kas pasitarnautų šiandieną tobulinant Kėdainių krašto įvaizdį ir galėtų patraukti turistus. Juk norėdami priimti lenkus, latvius, rusus turime jiems tinkamai pristatyti savo krašto privalumus: nuo atvirukų, magnetukų iki albumų. Taip pat įsivaizduoju, kad atvykstantys į Kėdainių senamiestį svečiai, tarkime, pasižiūrėti kalėdinės eglės, turėtų atrasti, kur toliau leisti laiką: pavyzdžiui, numatydami, kur galės skaniai pavalgyti. Vadinasi, turėtume pasiekti, kad svečiai tik mūsų mieste galėtų paragauti būtent tą, išskirtinį patiekalą…
Ligita Daukšaitė, verslininkė, turizmo vadybos specialistė
Kokie Kėdainių krašto privalumai patraukia turistus?
Kėdainių senamiestis patenka į septintuką Lietuvoje. Taip pat Lietuvoje yra tik du minaretai – vienas Kėdainiuose. Apie tai mažai kalbama. Manau, Kėdainiai turėtų lygiuotis į unikalius Europos miestus ir nebūtinai panašaus dydžio, juk turime siekti ir norėti daugiau. Pavyzdžiui, važiuodama į Europos miestus atkreipiu dėmesį ir vertinu keturių–penkių žvaigždučių viešbučius: visada lygiuojuosi į tai, kas aukščiau, daugiau, inovatyviau. Matydama geriausius pavyzdžius, stengiuosi perimti patirtį ir atitinkamai pritaikyti savo veikloje. Užsienio turistą tikrai galime patraukti geromis poilsio sąlygomis.
Diskusijos dalyviai pastebėjo, jog užsienio turistų srautai sumažėjo. Ar ši situacija galėtų pasikeisti?
Turistų srautai žymiai augo iki 2020 metų. Pandemijos metu mes vėl grįžome prie „pradžiamokslio“: dirbame tik su vietine Lietuvos rinka. Manau, Kėdainiai pastaruoju metu neturi svarių argumentų tam, kad užsienio turistai sugrįžtų. Juk ne vien patogi geografinė padėtis svarbu.
Turiu daug planų ir idėjų turizmo klausimu. Manau, kad Kėdainių potencialas iki šiol nėra išnaudojamas. Turėjau sumanymų, kuriais dalinausi su vietinės valdžios atstovais, bet turizmas Kėdainiuose nėra prioritetas, todėl apsiribojau tik savo verslu.
Tad ką norėjote pasiūlyti?
Turizmas yra sritis, reikalaujanti būti čia ir dabar, priimti greitus sprendimus. Veikti reikia ne prasidėjus turizmo sezonui, bet rengiant planus metams ar net penkeriems į priekį. Turi būti rengiamas strateginis planas turizmo plėtrai. Savo veikloje su įvairiomis turizmo agentūromis, verslo organizatoriais dėliojome planus ir, pristatę naujas paslaugas, susilaukiame dėmesio ir iš užsienio agentūrų, kurios norėtų atvežti turistus į degustacijas.
Manyčiau, kad reikėtų dažniau suburti turizmo srityje veikiančią kultūros, verslo ir kitų sričių bendruomenę. Ne vien „Auksinės krivūlės“ įteikimo proga…
Turizmas man yra tapęs gyvenimo būdu. Suprasdama, kad šios veiklos tikslas –uždarbis, Kėdainių turizmo ir verslo informacijos centro veikloje pasigendu vadybinio elemento. Esu įsitikinusi, kad tokio pobūdžio centras savo veikloje privalo rinkti, kaupti ir nemokamai teikti informaciją apie Kėdainių miesto ir rajono turizmo išteklius ir paslaugas; rengti, leisti ir platinti tokio pobūdžio informacinius ir kartografinius leidinius; teikti turizmo informaciją internete: internetinėje svetainėje, facebook, instagram. Visa tai ir numato LR Turizmo įstatymo poįstatyminiai teisės aktai.
Suprantama, derėtų rengti susitikimus, taip pat generuoti ir siūlyti naujas idėjas turizmo klausimais, bet viskas prasideda nuo savivaldos požiūrio į vietinį ir atvykstamąjį turizmą.
Kas galėtų pagyvinti bendrą situaciją?
Pradžioje turėtų atsirasti vieninga turizmo strategija. Juk Kėdainių krašte – daugybė lankomų objektų, legendų, kuriuos viešindami galėtume atrasti turiningų pasakojimo formų. Miesto įvaizdį generuojantis Kėdainių krašto muziejus nepajėgus atlikti informaciniam centrui priskiriamų funkcijų. Tad šioje vietoje praverstų tiesioginė savivaldybės pagalba bei įtaka.
Pradėti galima būtų nuo pasenusios informacijos atnaujinimo informaciniuose stenduose, esančiuose prie įvažiavimų į miestą ir Paberžėje. Juose nurodytos jau neegzistuojančios firmos, tuo tarpu nuorodos į piligrimų kelią palaikantį viešbutį „Smilga“ nėra. Deja, tai ne vienų metų problema. Ne kartą raštu kreipiausi į savivaldybę. Paskutinį kartą – vos prieš kelis mėnesius, deja, poslinkių iki šiol nėra. Pirmas žingsnis – atnaujinti tai, ką jau turime: pateikti išsamią, aktualią, teisingą informaciją apie lankytinus objektus.
Teigiama, kad kėdainiškiai mieliau laisvalaikį linkę leisti sostinėje ar Kaune. Ar yra svertų, galinčių pritraukti vietinius gyventojus ilsėtis savame krašte?
Kėdainiečiai įsitikinę, kad čia nėra ką veikti. Tuo tarpu atvykę iš sostinės svečiai sako nespėję per dieną visko pagal numatytą programą aplankyti ir tvirtina, kad dėl šios priežasties ketina atkeliauti dar kartą.
Įvertindami jaunų šeimų poreikius, galėtume pasimokyti iš Jonavos, neseniai atidariusios pirmą profesionaliai suprojektuotą ir įrengtą kalnų dviračių parką. Šiai idėjai įgyvendinti neprireikė ypatingai didelių išlaidų. Mums akivaizdžiai trūksta panašių pramogų ir idėjų. Juk neretai, kuriant inovaciją, ji pradžioje būna peikiama: kai prieš dvylika metų ėmiausi puoselėti žydiškų patiekalų degustacijos temą, juoką sukėliau daugeliui, taip pat ir savo tėvui, kuris yra man autoritetas. Šiandien akivaizdu, kad reikia sulaukti savo laiko, būti užsispyrusiam kaip žemaičiui, tikint ir degant tuo, ką darai: po dvylikos metų žydiškų patiekalų degustacija tapo pastebėta. Atitinkamai EIM nurodytų vertinimo kriterijų: „dėl išskirtinio, patrauklaus ir vertingo kultūrinio, istorinio ir gastronominio paveldo“. Taip pat tikimės, kad pristatydami ir kitoniškus degustacijų sumanymus: „Didikų Radvilų maistas“, „Česlovo Milošo mylimiausi“, žemaitišką kulinarinį paveldą – sulauksime ne tik įvairių turizmo agentūrų, bet ir gimtojo miesto vadovų bei bendruomenės palaikymo.
„Kėdainių mugės ir Algimanto Barzdžiaus nuotraukos
