Dažnas žinome, kad reikia mylėti ir gerbti savo gimtąjį kraštą, tačiau ar dažnai tą ir darome? Ar dedame visas pastangas, kad krašte būtų gera ir malonu gyventi? Toli, daugiau kaip trisdešimt kilometrų nuo rajono centro nutolusiuose Ažytėnuose gyvena Daiva Streigienė. Moteris, kuri žavi ne tik savo paprastumu ir nuoširdumu, bet ir nesuvaidinta meile bei pagarba gimtiesiems Ažytėnams. „Esame trijų rajonų: Kėdainių, Radviliškio ir Raseinių sankirtoje, juokais vadinamoje Bermudų trikampiu. Kraštas atokus, tačiau čia gera gyventi. O ir veiklos čia pilna – tereikia tik noro“, – šypsosi pašnekovė.

Kaimo siuvyklėlės kūriniai – puošnūs, originalūs, spalvingi. Čia kūrybinių idėjų niekada netrūksta!

D. Streigienė net septynerius metus ėjo bendruomenės pirmininkės pareigas – per visus šiuos veiklos metus ne tik pagražėjo patys Ažytėnai, bet ir, įgyvendinus projektus, atsirado įvairių užimtumo veiklų tiek kaime gyvenantiems suaugusiesiems, tiek ir vaikams. Viena jų – visiškai įrengtas siuvimo kambarys. O visiems norintiems išmokti siuvimo pradmenų patarimus dosniai dalina D. Streigienė, turinti ne vienerių metų siuvimo praktikos patirtį.

Siuvėjų dinastijos atstovė

„Siuvo mano mama, siuvo ir mano močiutė. Jos buvo savamokslės, – paklausta, koks buvo pirmasis susipažinimas su siuvimu, į prisiminimus paniro D. Streigienė. – Galima sakyti, tai amatas, perduodamas iš kartos į kartą. Tiesa, mano dukros kol kas dar nelabai į tai įsijungusios (šypsosi). Kai buvau vaikas, mėgdavau žiūrėti, kaip mano mama siuva, tačiau pati nesiūdavau, net nebandydavau to daryti. Tačiau vis tiek visiems tvirtindavau, kad paaugusi tapsiu siuvėja. Taip, tai keistai atrodė – noriu būti siuvėja, tačiau nieko nesiuvu! Taigi, vėliau įstojau į profesinę mokyklą Šiauliuose, į siuvėjos profesijos specialybę. Baigusi grįžau į Kėdainius, gavau darbą Krakėse“.

Pirmieji moters siuviniai ir atsirado tik pradėjus lankyti profesinę mokyklą. „Na, o pabaigus mokslus ir pradėjus dirbti, buvo visko – didesnių ar mažesnių klaidelių. Juk atkirpus audinį, jo jau nesuklijuosi taip, kaip buvo. Anksčiau žmonės ir siūdavosi sau dažniau, o dabar nemažai jų perkasi dėvetus drabužius. Tačiau iki šiol pas mane ateina žmonės su prašymais pataisyti drabužį, pakeisti užtrauktuką, palenkti kelnių apačias – prašo padaryti įvairių smulkių korekcijų“, – pasakojo siuvėja.

Į klausimą, ar daug yra savo šeimos nariams prisiuvusi drabužių, D. Streigienė atsakė trumpai. „Šiek tiek. Namuose siūti būdavę sudėtinga, nes visą laiką tekdavę skirti gyvulių ūkiui“, – atviravo moteris. Taigi, ir sau pačiai mažai drabužių yra pasisiuvusi. Tiesa, jau netrukus į kaimą gyventi atsikels jos duktė, kuri pagelbės ūkyje. „Tikiuosi, tada jau pavyks daugiau laiko skirti sau bei savo pomėgiui – siuvimui“, – šyptelėjo moteris.

Siuvėja Daiva Streigienė džiaugiasi, kad siuvimu aktyviai domisi ir Ažytėnų kaimo jaunimas, ir čia gyvenantys vyresni žmonės.

Pasak pašnekovės, nėra tokio atmintin labai įstrigusio siuvinio, nes, kaip pati teigia, kiekvieną kartą reikia įdėti nemažai darbo. „Juk viską reikia padaryti tik gerai, kruopščiai, atsakingai. Man labiausiai patinka kurti paprastus gaminius – prijuostes, servetėles, įvairius papuošimus buičiai. Idėjų nusižiūriu specialiuose siuvimo leidiniuose, parodose, ar tiesiog pati sugalvoju“, – kalbėjo D. Streigienė.

Be siuvimo, moteris yra aistringa kolekcionierė – renka antpirščius. Taip pat prisipažino labai mėgstanti keliones.

Projektas visai bendruomenei

D. Streigienei tapus Ažytėnų bendruomenės pirmininke, turėta siuvimo praktika pakišo mintį parašyti projektą, skatinantį verslumą bei užimtumą kaimiškosiose vietovėse.

„Tuo metu buvau bendruomenės pirmininkė ir vis mąsčiau, kokio pobūdžio užimtumo gyventojai pageidautų. Taigi, pamanėme, kad gyventojus sudominsime šia veikla – siuvimu. Mums pasisekė, laimėjome projektą ir už gautas lėšas įsigijome siuvimo, siuvinėjimo mašinų, turime netgi ir specialią mezgimui skirtą mašiną (pašnekovė mosteli ranka į gana didelį ir sudėtingai atrodantį mechanizmą). Taip pat įsigijome įvairių siuvimui reikalingų įrankių. Pas mus ir iš kitų bendruomenių atvyksta moterų – jos čia mokosi siūti, kuria pačius įvairiausius darbelius. Taip pat kiekvieną šeštadienį renkasi siuvimo būrelį „Adatėlė“ lankantys vietiniai vaikai, pasipraktikuoti ateina ir kelios moterys iš Ažytėnų“, – džiaugėsi gyventojų aktyvumu pašnekovė.

Tiesa, vasaros metu nemažai žmonių buvo užsiėmę lauko darbais, tačiau atėjus šaltajam sezonui laiko sau lieka vis daugiau, taigi ir užsiimančiųjų siuvimu gretos išauga.

Pasak pašnekovės, naujoms žinioms ypač imlūs vaikai: siūti ateina ne tik mergaitės, bet ir berniukai. „Kartais vaikai čia ir pavakaroti susirenka. Vaikai savo rankomis ir dovanų mamoms yra padarę. Visko jie prisigalvoja“, – nusijuokė pašnekovė. D. Streigienė pasakojo, kad moterys ir jaunuoliai siuva pačius įvairiausius darbelius: prijuostes, pirkinių maišelius, puodkeles, siuvinėjamas servetėles, įvairias dekoro detales. Įvairiomis audinių atraižomis noriai dalinasi visa bendruomenė.

„Su naująja siuvinėjimo mašina bandome išsiuvinėti įvairius logotipus, ženkliukus, štai, turime ir Kėdainių miesto herbą išsiuvinėtą. Ši mašina iš visų likusiųjų siuvimo mašinų yra brangiausia, iki šiol negalime atsistebėti, kiek visokių funkcijų ji turi, tad mokomės, tobuliname įgūdžius“, – atviravo D. Streigienė. Darbeliai dažniausiai lieka patiems kūrėjams, tačiau, pasitaikius progai, dalis jų yra parduodama įvairiose parodose. Nuo šiol Ažytėnų bendruomenės centro pasiūtų ir įvairiais raštais siuvinėtų tvirtų bei ilgaamžių pirkinių maišelių galima įsigyti krautuvėlėje „Ragauk“ Kėdainiuose.

„Siuvimas yra populiarus – kiek žinau, siuvėjos darbo turinčios visada. Juk žmonės nori ir naujų drabužių pasisiūti, prašo ir pataisyti juos. Kai kas mano, kad siuvimas yra gana lengvas darbas: atrodo, tik sėdi ir siūni! Tačiau tai yra gana sunkus darbas, nes jei suklysi, ne ten įkirpsi, gali gaminį sugadinti nepataisomai. Apskritai, kiekviena profesija turi savų privalumų ir trūkumų. Mane asmeniškai siuvimas išmokė būti kantria, kruopščia. Kas nėra kantrus, tam siuvėju būti jau neišeis“, – atviravo D. Streigienė.

Kodėl Ažytėnai?

„Todėl, kad čia gera gyventi – čia mano ūkis yra, mano darbas, kurį pradėjau dirbti nuo sausio mėnesio, – paklausta, kas vis traukia pasilikti šiame gana atokiai įsikūrusiame kaime prisipažino moteris. – Jau susigyvenau su šia vieta. Čia labai gražu aplink. Turime nuostabią vietą – taip vadinamuosius „kapelius“, kur palaidotas Mikalojus Katkus. Šalia vyksta mūsų šventės – Joninės, kaimo susibūrimai. Džiaugiamės, kad projektų dėka pavyko pagražinti kaimo veidą. Sutvarkėme skverelį, atridenome į šią vietą M. Katkaus jubiliejui skirtą paminklinį akmenį. Įrengėme pėsčiųjų takelius, pasodinome medelių“, – pagražėjusiais Ažytėnais, kurių apylinkėje gimė bei aktyviai veikė šviesuolis M. Katkus, džiaugėsi pašnekovė.

Panašios naujienos